Kelionės

Moterų sala

 

Moterų sala

 

Jukatano pusiasalyje, Kankun miesto panosėje, nuo kranto nutolusi tik 13 kilometrų, jūroje akį traukia paslaptingoji Isla Mujeres- Moterų sala. Tai vieta, skirta moterims…. Mažytėje, vos 7 km ilgio ir kiek daugiau nei pusės kilometro pločio saloje, ritinėjasi Meksikos saulė. Ryte ji tingiai kyla iš jūros vienoje pusėje, o vakare pasimėgaudama neria į smaragdinius vandenius jau kitoje salos pusėje. Įtraukta į nuostabiausių viso pasaulio paplūdimių dešimtuką, sala lankytojams atveria vis kitokį, paslaptingos majų kultūros nuspalvintą veidą. Tai galingos Mėnulio deivės Ixchel( liet.Iščelės) valdos.

 

Ponia vaivorykštė

 

Ispano Francisco Hernàndez de Còrdova vadovaujama laivų eskadrilė mažytę salą atrado 1517 metais  kovo 17 dieną. Į krantą išlipę vyrai negalėjo atsistebėti daugybe visoje saloje randamų moteriškas kūno linijas atkartojančių skulptūrų. Paslaptingos figurėlės ir įkvėpė ispanus suteikti naujai atrastam žemės lopinėliui Moterų salos pavadinimą. Taip pats likimas pasirūpino, kad nebūtų pernelyg nutolta nuo senųjų majų tikėjimų. Į salą jau prieš tūkstančius metų vietinai žmonės plaukdavo garbinti vienos iš svarbiausių  deivių majų mitologijoje. Ši sala magiškiems ritualams buvo pasirinkta neatsitiktinai.  Meksika- didžiulė trikampė šalis, tačiau kylančios saulės auksiniai piršteliai pirmiausia meiliai nuglosto būtent pietinę Moterų salos dalį ir tik tada nuslysta didžiojo žemyno link.

Taip Saulės dievas pažadina savo žmonos- Mėnulio deivės Iščelės salą.

Iščelė reiškia „reaguojanti moteris“. Majų mitologijoje ji laikoma viena išmintingiausių ir galingiausių deivių.  Legenda pasakoja, jog iš dangaus nusileidę sutuoktiniai dievas Saulė ir deivė Mėnulis, davė pradžią visai žmonijai…

Saulė- ypatingas majų kultūros simbolis. Naktį ji virsta jaguaru. Šio žvėries kailis- išmargintas juodomis dėmėmis, kurios majų tikėjimu simbolizuoja žvaigždes. Tik jaguaras, dieviškoji saulė, naktį persikūnijanti į šį gyvūną, turėjo galios antgamtiškai tyliai klajoti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

Deive Iščelė – medicinos, gydymo, vaisingumo ir naujagimių globėja.  Nuo seno majai, norėdami  išmelsti sveikatos, keliaudavo melstis į šią salą, deivei aukodavo nekaltas mergeles… Šiandien iš svarbios šventyklos belikę tik tūkstantmečius skaičiuojančios pastato liekanos, nedaug išlikę ir deivės Iščelės atvaizdų.

Dažniausiai deivė vaizduojama kaip sena moteris su sijonu, puoštu sukryžiuotais kaulais,  o rankoje laikanti ąsotį vandens. Pagal vieną mitą, kai deivė nusimena, ji išpila vandens ąsotį ir siunčia į žemę potvynius ir audras. Liūčių periodas Jukatano pusiasalyje tęsiasi net šešis mėnesius. Per tą laiką atsigauna ir pražysta gamta, o deivei vėl sugrįžta gera nuotaika. Žiedus į saulę nukeipia ir deivės Iščelės gėle laikoma Plumerija, seksualinį pasitenkinimą simbolizuojantis augalas. Majai žmonių sveikatą, dangaus kūnus ir vandenis įtakojančią deivę  Iščelę meiliai vadina dar ir Ponia vaivorykšte.

 

Krintančių žvaigždžių galia

 

Patikėję deivei Iščelei karščiausius savo troškimus, meksikietes vien maldomis neapsiribodao…Trokštančios patirti motinystės džiaugsmus, atidžiai stebėdavo dangų. Majai  pavieniui krintančias žvaigždes laikė vyriškos dievybės dvasia, kuri gali nekaltai apvaisinti moterį. Jei nuo dvasių pastoti nepavykdavo, moterys griebdavosi senų išbandytų metodų. Meksikos džiunglės- neišsenkantis stebuklingų augalų lobynas.

Meksikietės, norėdamos susirasti vienos nakties meilužį, kabindavosi ant kaklo koralų medžio sėklų, kurių sudėtyje yra psichodelinių medžiagų, vėrinį. Iš šio medžio taip pat buvo daromi falo pavidalo amuletai.

Itin vertinamas ir į jazminą panašus krūmas Muira Puama, iš kurio išgaunamas potenciją stiprinantis gėrimas. Į Europą iš Meksikos atkeliavusi kakava majų nuo seno buvo naudojama kaip stiprus afrodizijakas. Yra duomenų, kad kakava actekų prostitutėms net būdavo atsidėkojama už suteiktas paslaugas. Kol jaunimas linksmindavosi, visko mačiusios senos meksikietės mėgaudavosi šokoladu. Mokslininkai ištyrė, kad šis skanumynas smegenyse sukelia panašias chemines reakcijas kaip ir seksas.

Vietos gyventojai iš atogrąžose augančios lianų žievės dar ir dabar ruošia haliucinogeninį gerimą ir jį naudoja per grupinius šamaniškus ritualus. Neblėstantį susidomėjimą  kelia ir Meksikoje augantis kaktusas Peyote. Šis vietinis dykumų augalas pasižymi itin stipriu haliucinaciniu poveikiu. Pasak legendų, Pejote sugeba atskleisti tikrąjį mūsų « aš » : ar tai būtų žvėris, ar paukštis, ar vabzdys… Tik patyręs šamanas turi lydėti Pejote sugalvojusį išbandyti žmogų, kad galėtų jį sėkmingai sugrąžinti į realų pasaulį, nes priešingu atveju tektų visą amžių taip ir bėgioti jaguaru ar kitu ne tokios garbingos kilmės padaru po Meksikos platumas…

 

Žvairumas- likimo dovana

 

Majų papročiuose kraujui, mirčiai  suteikiama ypatinga vieta. Daugelio išlikusių piramidžių sienose galima pamatyti  kaukolės simbolį, vadinamą Santa Muerte (šventa mirtis).

Majai tikėjo, jog dievai minta žmonių krauju. Jei kraujo trūksta, dievai silpsta. Todėl dievus pamaloninti stengdavosi pačiais įvairiausias ir pakankamai kraugeriškais būdais.

Vyrai garbingai aukodavosi ar būdavo paaukojami jiems nukertat galvas, ar taip staigiai išpjaunant širdį, jog ją pulsuojančią patys dar spėdavo ir pamatyti.

Moterims didžiausia garbė būdavo mirti gimdant. Kvailiausia mirtis anot majų- paskęsti…Jokios naudos!

Ispanų atvežtos ligos, o svarbiausia- didžiuliai majų sukaupti turtai nepaliko vilčių surasti bendrai kalbai.. Dabar majų palikuonys- katalikai, o  svarbiausia šventoji-  Gvadalupės mergelė. Meksikoje tai ir populiariausias mergaitiškas vardas. Tačiau senosios majų kultūros šaknys vis dar gyvos…Melsdamiesi meksikiečiai šalia katalikiškojo pasaulio šventųjų nepamiršta paminėti ir senųjų dievų, galingų mirusių protėvių. Ypač tai akivaizdu džiunglių raizgalynėje ar mažuose kalnų kaimeliuose išlikusiose bendruomenėse, kur ypatingo grožio ir išskirtinumo ženklu laikomas žvairumas. Tiems, kuriems likimas nesuteikė tokios dovanos, į pagalbą ateina pačios motinos. Jos mažyliams prieš nosį pakabina medžio gabalėlį, kurį stebėdami vaikai laikui bėgant sužvairėja.

Žvairuojantis žmogus savo išvaizda primena tolimuosius protėvius ir visada gali tikėtis jų pagalbos. Tai ir pasididžiavimo senąja kultūra ženklas.

Senovėje motinos augantiems vaikams dar ir galvas specialiais įtvarais suspausdavo, kad jos būtų panašesnės į dievo Sparnuotosios gyvatės, išmokiusios majus astronomijos,  galvą. Dabar paprotys spausti galvas išnyko, tačiau žvairos akys vertinamos iki šių dienų.

 

Pasivaikščiokime po vandeniu…

 

Meksika- tai muziejus po atviru dangumi.

Actekai, toltekai, majai- tai senosios tautos, dar XVI amžiuje  sugebėjusios sukurti vieną iš pačių pažangiausių civilizacijų Vakarų pusrutulyje. Kol Europa skendejo tamsiųjų viduramžių rūkuose, šie šviesūs žmonės sugebėjo nubraižyti dangų žemėlapyje, sukurti net tris: Saulės, Mėnulio ir Veneros kalendorius, išrasti hieroglifų raštą, tiksliai įvardinti matematiką ir džiunglėse pastatyti didžiulius miestus bei į dangų kylančiais laiptais garsėjančias šventyklas savo dievams… Džiunglės, ilgus metus tyliai stebėjusios galingos civilizacijos žlugimą, pastatų liekanas motiniškai priglaudė savo glėbyje.

Mažytė Moterų sala bekraštėmis dykumomis, kalnais ar džiunglių tankumynu pasigirti negali, tačiau aplink tyvuliuojantys smaragdiniai vandenys atvėrė gelmes  vieninteliam pasaulyje povandeniniam skulptūrų parkui „Tylioji evoliucija“.  Jaime’as Gonzalezas, nacionalinio parko „Isla Mujeres Underwater“  direktorius, didžiuojasi įpusėjusiais darbais.  Povandeniniame pasaulyje turėtų apsigyventi 400 skulptūrų.

Visi kūriniai  daromi iš specialios medžiagos, palengvinančios jūros augalų ir koralų prisijungimą, įsišaknijimą. Laikui bėgant milžiniška vandens gyventojų armija lėtai prisijaukins jūros dugne nusėdusias skulptūras ir pavers jas savo gyvenimo dalimi.

Unikali vieta kelia minčių ir emocijų audras… Švelnumą- rankomis amžinam rateliui susikibę vaikai,

smalsumą- improvizuotame sode besiilsinti jauna mergina.

„Degantis žmogus“ ypatingas 75 skylėmis, pro kurias laisvai auga ugniniai koralai, o nežinia kur jūros dugnu skubantis dviratininkas pralenkia „Svajonių  surinkėją“- dešimtis butelių su žinutėmis, surinktomis iš viso pasaulio.

Nenorintiems sušlapti siūloma sėsti į valtį permatomu dugnu ir aplankyti piratinių laivų kapinyną, vietinių pramintą  El Dormitorio( liet. miegamasis).

Neaišku, dievų įtakos, stebuklingų augalų galios ar šamaniškų ritualų atvilioti į salą senovėje dažnai užklysdavo  Karibų jūros piratai. Dabar sudužusių  laivų liekanas, dūlančias kelių dešimčių metrų gylyje, tingiai saugo rykliai.

Sala saugo ne tik sudužusių laivų, bet ir piratų vado širdies paslaptis.  Pietinėje Moterų salos dalyje, garsėjančioje Playa Paraìso ir Playa Lancheros paplūdymiais, neramius laikus mena išlikusi Mundaca tvirtovė. Širdį drąskančios meilės istorijos pagrindinis herojus- negailestingas piratas Fermìn Antonio Mundacade Marechaja. Vyras pametė galvą dėl vietinės salos merginos ir pastatė jai rūmus. Meilė atsako nesulaukė ir piratas mirė iš meilės sprogus širdžiai…

 

Ašaromis laistomi patiekalai

 

Būti Meksikoje ir neparagauti vietinio maisto- tikras kultūrinis apsileidimas.  Meksikietiška virtuvė- viena iš dešimties geriausių visame pasaulyje.

Bulvės, pomidorai, šokoladas- visa tai į Europą jau prieš daugelį  metų atkeliavo būtent iš Meksikos. Uždari ir kuklūs majai patys save vadina kukurūzų vaikais. Nuo seno kukurūzų paplotėlis Meksikoje- pagrindinis maisto patieklas, tad vietinė virtuvė tiesiog neįsivaizduojama be tacos ir tortillas. Ta pati tortillas, įdaryta daržovėmis ar mėsa, tampa enchiladas. Tortillas, įdaryta sūriu- quesadillas, o iki trapumo iškepta riebaluose- tacos. Beje, tacos, valgomos kaip užkandis, ypač skanios su įvairiais padažais- salsomis. Skaniausia man- guacamole salsa. Norint ją pasigaminbti, reikia susmulkinti du avokadus, išspausti vienos citrinos sultis, susmulkinti svogūną, česnaką ir kelis pomidorus. Visą šį mišinį būtina pagardinti čili pipirais, druska ir aliejumi.

Dauguma meksikietiškų patiekalų- nepaprastai aštraus skonio, tad valgant ne vienam tenka nuo kaktos braukti prakaitą ar sausinti ašarojančias akis. Patys meksikiečiai prie aštraus maisto pratinami jau vaikystėje. Parduotuvėje teko matyti vaikams skirtus pipirų skonio čiulpinukus, o turguje sužinojau, jog Meksikoje augantis žaliasis pipiras Habanero -aštriausias pasaulyje.  Neapdairiai paragavus šio pipiro, burnoje kilusio gaisro nepavyks užgesinti net ir išgėrus visą litrą ledinio vandens.

 

Vieta, skirta moterims

 

Vakaras Moterų saloje prasideda tiesiog iš dangaus nukritusia tamsa. Šimtais lempučių sumirga dešimtys keliose gatvėse knibždančių didelių ir mažų parduotuvėlių, barų, restoranų.  Jūros mūša nustelbia širdį graudinančios marijačių, tradiciniais kostiumais pasipuošusių muzikantų, dainos, o kojos pačios neša pasinerti į margą suvenyrų pasaulį.

Meksikos piniginis vienetas- pesas, kurį sudaro 100 centų. Įdomi detalė- kainos Meksikoje žymimos labai panašiu į dolerį ženklu: $. Svarbu atkreipti dėmesį į brūkšnelių skaičių, nes meksikietiškasis pesos turi vieną brūkšnelį, o amerikietiškąjį dolerį atitinka S raidė su dviem vertikaliais brūkšneliais.

Parduotuvių viduje akys raibsta nuo visą meksikiečiams būdingą optimizmą atspindinčių spalvų gamos. Rankomis austi vaivorykštės spalvų kilimai, užtiesalai, gamtos motyvais išmarginti keramikos dirbiniai, siūbuojantys hamakai- puikus kelionės prisiminimas.

Prie parduotuvių stovintys pardavėjai mielai visus vaišina nacionaliniu gėrimu- tekila. Tekila-  iš agavų kaktusų gaminama meksikietiška degtinė. Agavų  degtinė geriama “lyžtelk, gurkštelk, užsikąsk” principu. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia nulaižyti taurelės viršų aplipusią druską, išgerti degtinę, o po to užsikąsti žaliosios citrinos- laimo skiltele. Stipresnių pojūčių mėgėjams siūloma paragauti ypatingosios Mezcal. Šios degtinės butelio dugne drąsiausio laukia tyvuliuojanti kirmėlytė…

Gėrimais pamaloninti turistai lengviau atidaro pinigines, o jau apsipirkusius išlydi dar viena taurele tekilos ir dovanų čekiu, pagal kurį išsirinkti patikusį itin vertinamo vietinio sidabro dirbinį galima jau kitoje gatvės parduotuvėlėje.

Vakare, po pažaščia spausdama į ritinį suvyniotą hamaką, ant galvos išdidžiai nešdama sunkiai sveriantį sombrero, o kuprinėje saugodama išraiškingą majų kaukę ir labai komplikuotą actekų kalendorių, nuvargusi, bet laiminga prisėdau viename iš daugelio salos barų.

Aplink skambėjo muzika, virš galvos vėjyje plevėsavo popierinės girliandos ir atrodė keista, kad tiek daug turėjusioje ir tiek daug netekusioje šalyje žmonės gali taip geranoriškai ir džiugiai šypsotis. Išvydęs neišsakytą klausimą mano akyse, senas  ūsuotas meksikietis pirštu bakstelėjo sau į krūtinę. Ant vyro  marškinėlių puikavosi visos Meksikos simboliu tapęs paukštelis Tzinicàn: snapelis- geltonas, juoda žaliais atspalviais blizganti galva, krūtinė ir pilvas- raudoni, o uodega dalinasi baltą ir žydrą spalvas.  Mirktelėjęs akį senukas ispaniškai  paaiškino, jog visa paslaptis- spalvose. Kuo daugiau ryškių spalvų- tuo daugiau džiaugsmo!  Liūdesys anot vyro- sielos kalėjimas, tad gintis nuo jo reikia visomis vaivorykštės spalvomis.

 

Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.

247376440_30b20696fa_o-fileminimizer
45793239_2d910d34c5_o-fileminimizer
img_1843-fileminimizer
img_1873-fileminimizer
img_1915-fileminimizer
img_1927-fileminimizer
img_1928-fileminimizer
img_1937-fileminimizer
img_1950-fileminimizer
img_1951-fileminimizer
img_1958-fileminimizer
img_2019-fileminimizer
img_2024-fileminimizer
pic_0025-fileminimizer
pic_0186-fileminimizer
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail