Smalsu

Rūbas paplūdimiui

Bikinis- atradimas, prilyges atomines bombos sprogimui

Jam jau 70!!! Tačiau garbingo amžiaus bikinis buvo, yra ir tikėtina dar ilgam išliks vieninteliu paplūdimio rūbų karaliumi. Paryžiuje 1946 liepos 5 ą dieną  pristatytas visuomenei  dviejų dalių maudymosi kostiumas sukėlė didžiulį skandalą ir buvo  pasmerktas… sėkmei!

Neblėstantį susidomėjimą keliančio  rūbo tėvais reikia laikyti du vyrus. Pokario Paryžiuje siuvėju dirbęs Jacques Heim sukūrė Atomą– mažiausią pasaulyje dviejų dalių maudymosi kostiumą. Tačiau tikrą sprogimą mados pasaulyje nepraėjus net dviems mėnesiams sukėlė kitas paryžietis Louis Rèard, pasauliui pristatęs patobulintą ir dar labiau sumažintą pirmtako variantą  bei pavadindamas jį  Bikini– Marshall salų atolo Ramiajame vandenyne vardu. Tai buvo vieta, kurioje amerikiečiai bandė atominius ginklus, o Louis Rèard tikriausiai nė neįtarė, jog paplūdimiui skirtas rūbas taps tikra uždelsto veikimo “bomba”.

Novatoriško ir skandalingai atrodančio rūbo nenorėjo demonstruoti nei viena to meto manekenė. Vienintelė, sutikusi viešai apsirengti bikini buvo striptizo šokėja Micheline Bernardini, dirbusi Casino de Paris. Prie baseino pozuojančią merginą įamžinę fotografai išplatino nuotraukas po visą pasaulį, tačiau turėjo praeiti dar mažiausiai penkiolika metų, kol bikinį prisijaukino ir paprastos moterys.

Variacijos maudymosi kostiumo tema

Sunku būtų tiksliai pasakyti, kada žmogus atkreipė dėmesį į maudymuisi skirtus rūbus, tačiau dieną ir naktį vilkimi drabužiai šeimininką dažniausiai ištikimai lydėdavo ir prausiantis. Senovės graikai ir romėnai visai nesidrovėdami maudydavosi  nuogi, tačiau kai mėgaujantis vandeniu norėdavo atkreipti į save dėmesį, nuogumą prisidengdavo medžiagos skiautėmis. Pirmosios  užuominos tik į maudymuisi skirtą kostiumą rastos 1400 m pr.m. e. ant senovinių mozaikų ir amforų, vaizduojančių graikų ir romėnų moteris.

Viduramžiais, kai žmonės retai prausdavosi ir dar rečiau maudydavosi, vandens procedūroms skirti specialūs rūbai nieko nedomino. Prispaudus reikalui, maudydavosi apsirengę ilgais apatiniais marškiniais ar nuogi, tačiau XVIII a. antroje pusėje saugant visuomenės padorumą maudytis be rūbų buvo uždrausta įstatymu. Beje, tuo metu maudomasi buvo ne tiek dėl malonumo, kiek siekiant sustiprinti sveikatą, išgyti ar palengvinti tam tikros ligos simptomus. Reikia prisiminti, kad tuo metu ir deginimasis bei patamsėjusi nuo saulės oda buvo laikomi prasčiokų- žmonių, kurie daug laiko praleisdavo saulėje dirbdami lauko darbus- skiriamuoju bruožu.  Save gerbiančios damos visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi išsaugoti skaisčiai baltą odą. Todėl paplūdimiui skirti kostiumai buvo daugiasluoksniai ir pakankamai komplikuoti. Naudota vilna ir flanelė turėjo užtikrinti kūno šilumą ir net sušlapusi apsaugoti savo šeimininką nuo gėdos pasirodyti nuogam. To meto moterišką maudymosi kostiumą sudarė uždari marškiniai ir ilgos kelnės ar suknelė su į sijono apačią įsiūtais nedideliais svarmenimis. Nepatogus, tačiau patikimas būdas “įkalinti” sijoną po vandeniu, kad šis begėdiškai nekiltų į viršų. Paplūdimiui skirtų rūbų ansamblis buvo neįsivaizduojamas ir be plaukus dengiančios stilingos kepuraitės.

Antroje XIX a. pusėje maudynės iš gydomosios procedūros virto poilsiu, o vėliau ir sportu bei pramoga. Prasidėjo variacijos  maudymosi kostiumų tema. Daug triukšmo Amerikoje 1907 metais sukėlė įvykis, kai sinkronizuoto plaukimo varžybų metu australų sportininkė Annette Kellerman pasirodė apsivilkusi maudymosi kostiumėlį  apnuogintomis rankomis, kojomis ir kaklu. Moteris  buvo paduota į teismą dėl nepadorios aprangos demonstravimo, tačiau kilęs susidomėjimas maudymosi kostiumu tik išaugo.

Antrame dešimtmetyje paplūdimiui skirtos kelnės ir suknelės sutrumpėjo iki kelių, o  kad naujos mados besivaikančios aistruolės nenusižengtų padorumui, kiekviename paplūdimyje budėdavo specialūs tvarkos saugotojai. Tokį darbą pasišventusių vyrų pareiga buvo liniuote išmatuoti, kokio ilgio yra įtartinai sutrumpėjęs paplūdimio rūbas. Leistinas ilgis tuo metu buvo maždaug 15 centimetrų ( matuojant nuo kelio iki rūbo apačios) ir jeigu merginos kostiumas būdavo trumpesnis, nei nurodyta taisyklėse, ją išvarydavo iš paplūdimio, o pažeidėja privalėdavo sumokėti dar ir baudą.Tokius faktus patvirtina išlikusios fotografijos, kuriose įamžintas Vašingtono(USA) miesto meras Bill Norton asmeniškai tikrinantis dailiosios lyties atstovių moralę miesto paplūdimyje.

30 aisiais metais pagaliau pasirodė ir dviejų dalių maudymosi kostiumėliai. Naujai gimusio paplūdimiui skirto rūbo viršų dengė lengva liemenė, pridengianti kūną kiek mažiau nei įprasti berankoviai marškiniai  ir kelius ar šlaunų vidurį siekiančios kelnės. Tačiau tikrą perversmą 1946 aisias sukėlė Paryžiuje gimęs bikinis. Naujasis išradimas sudrebino mados pasaulį, bet populiarus žaibiškai netapo. Pasipiktinusius puritonus palaikantis Romos popiežius uždraudė dėvėti bikinį Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Dar ilgai moterims pasirodyti paplūdimyje tik su liemenėle ir šortukais vietoj vientiso maudymosi kostiumėlio būdavo labai rizikinga. 50-aisiais moteris, besilankančias paplūdimiuose pasipuošusias bikiniais, galėdavo netgi sulaikyti.

Pop kultūros ikona                             

Padėtis visiškai pasikeitė tik 1958 aisiais, pasirodžius R.Vadimo filmui „Ir Dievas sukūrė moterį“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko B.Bardot. Abejingų nepalikusi aktorė galutinai reabilitavo bikinį, o 1960 ais nuskambėjusi Brian Hyland daina “Itsy Bitsy Teenie Weenie Yellow Polka Dot Bikini” šį dviejų dalių maudymosi kostiumėlį karūnavo neginčijamu paplūdimio rūbų karaliumi. Drabužėlio norėjo visos, o aktorės tapdavo žvaigždėmis tik tuomet, jei nusifotografuodavo vilkėdamos bikinį…

Radikaliai pasikeitė ir požiūris į saulėje patamsėjusį kūną. Įdegusi oda tapo ženklu, jog žmogus gali sau leisti nieko neveikdamas laiką leisti paplūdimyje. Dar geriau, jei kostiumas ant kūno nepalikdavo jokio ženklo. Tai tapo įrodymu, jog  buvo atostogaujama ypatingoje ir ne visiems prieinamoje egzotinėje vietoje. Idėja sumaniai pasinaudojo dizaineriai. Italas Elio Fiorucci ’70 aisiais sukūrė popierinį ultravioletinius spindulius praleidžiantį bikinį įrodydamas, jog madingą įdegį galima puikiai suderinti su padorumu.

Didelę itaką bikiniui padarė ir nudistų judėjimo gimimas. Austrų dizaineris Rudi Gernreich 1964 aisiais specialiai nudistėms sukūrė pirmąjį monokinį, labiau žinomą topless vardu. Kūrinio eskizas numatė tik kelnaites su petnešomis, tačiau realiame gyvenime rūbas buvo sumaniai modifikuotas. Europietės, kurios nesigėdijo viešai demonstruoti krūtinės, tiesiog nuleisdavo petnešėles žemyn, kurios laikui bėgant natūraliai “atrofavosi” virsdamos topless…

Nudistų priešininkai 1967 metais tokiai naujovei “atsilygino” moterims pasiūlydami trikinį– dviejų dalių maudymosi kostiumą, kurį papildė suderintų spalvų  pareo- speciali paplūdimiui skirta lengvo audinio skraistė.

1990 ieji- tankini gimimo metai. Sukurtas menininkės Anne Cole ir vis labiau populiarėjantis dviejų dalių maudymosi kostiumas sudarytas iš kelnaičių ir berankovių marškinėlių ar net suknelės. Pasiūtas iš likros ar spandex audinio tankinis idealiai apglėbia moterį paslėpdamas problematiškas kūno vietas.

Naujausias paplūdimiui skirtas rūbas pasaulį išvydo 2000 aisiais ir buvo pavadintas burkini. Kūrinio autorė- australų dizainerė Aheda Zanetti. Visiškai kūną dengiantis ilgas paplūdimio rūbas panašus į naro kostiumą su kapišonu. Burkinis atidengia tik veidą, pėdas ir plaštakas ir yra  skirtas musulmoniškojo tikėjimo moterims, kurioms draudžiama viešai rodyti net ir menkiausią nuogo kūno lopinėlį. Paplūdimys šiuo atveju- nedidelė išimtis… Pastaruoju metu vėl kintant deginimosi madai, burkinis gali tapti išeitimi ir ne islamiškojo tikėjimo moterims, kurioms saulėje įdegęs kūnas- nemeilės sau įrodymas.

Maudymosi kostiumo mutacijos

Paplūdimiui skirti rūbai gimė tam, jo kiekviena moteris galėtų individualiai prisitaikyti tik jai tinkantį ir patinkantį modelį bei laisvai mėgautis saule, vandeniu ir savo kūnu. Bikinis- jau daugiau nei pusę amžiaus lyderiaujantis dviejų dalių maudymosi kostiumas. Rūbas toks populiarus, jog įvairių sričių menininkai ir aktyvistai nusprendė jį panaudoti saviems tikslams norėdami atkreipti dėmesį į aktualias problemas.

Amerikiečių dizaineriai Jennifer Shannon ir Andi Cheung bikinį “e-waste” sukūrė panaudodami… elektronines atliekas. Originalaus “rūbo” medžiaga- įvairos kompiuterio dalys ir laidai. Menininkai tvirtina, jog tokiu kūriniu jie ne tik norėjo atkreipti dėmesį į planetą vis labiau dusinančias elektroninių prietaisų atliekų problemas, bet ir į informatikos pasaulyje diskriminuojamų moterų padėtį.  Nėra žinių, ar bent viena dailiosios lyties atstovė ryžosi įsigyti tokį bikinį, tačiau tikrai yra norinčių dėvėti super technologišką maudymosi kostiumėlį, kuriame įmontuotas vandeniui atsparus UV spindulių lygio matuoklis.

Visiška priešingybė- ‘Get naked bikini’, sukurtas vienos vokiečių įmonės. Šelmiškai nusiteikę dizaineriai pasiūlė vandenyje tirpstantį bikinį. Keli vandens lašai- ir žmogus visiškai susilieja su gamta, o maudymosi kostiumėlis dingsta negrįžtamai. Neaišku, kiek toks rūbas kainuoja, tačiau neabejotinai brangiausias bikinis pasaulyje- rankų darbo kūrinys, sukurtas Susan Rosen & Diamonds Steinmetz.  Šis maudymosi kostiumėlis pagamintas iš platinos ir puoštas didžiuliais aukščiausios rūšies deimantais. Kaina- “tik” 30 milijonų dolerių. Kiek moterų, tiek bikini variantų: kiekvienai pagal norus, poreikius ir galimybes.

Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.

immagine-649-fileminimizer_0
immagine-868-fileminimizer
p3280036-fileminimizer
p3280041-fileminimizer
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail