Kelionės

Venecijos lagūnos salos

 

Venecija-  ko gero vienintelė vieta pasaulyje, nesulaikomai smenganti į jūrą, o žmonės  ne tik kad neskuba palikti šio žemės lopinėlio, bet plūsta į jį nenutrūkstamais srautais.

Mylima ir nekenčiama, daugelio jau aplankyta, o dar kitų tik trokštama pamatyti. Tam neužtenka nuotraukų, knygų ar filmuotos medžiagos. Ją reikia gyventi, uosti, perbristi pačiam.

Geriausia- apsimovus guminius batus ir įsisupus į šiltą neperšlampamą apsiaustą sėsti į kas pusvalandį šveicariško laikrodžio tikslumu  zujantį “vaporetto” ir atrasti ne didžiąją Veneciją, bet mažąsias Lagūnos salas- ramybės ir įkvepiančio grožio oazes.

Būtent darganoto oro reikia, kad suprastum, kodėl Burano salos namai- skirtingų ir itin ryškių spalvų, kodėl Torcello taip traukia visokio plauko menininkus, o Murano salos stikliai šildosi prie ištisą parą kūrenamų krosnių…

 

Torcello

 

Silpna saulės šviesa vis labiau gęso ir mažas žemės lopinėlis, į kurį pūškuodamas plaukė mūsų vaporetto, beveik visiškai dingo iš akių…. Laimei, nelijo, tačiau drėgmė beldėsi net ir pro uždarytus langus. Stotelėje pro atvertas duris išvirtę lauk, vorele patraukėme link vienintelio pilkumoje išryškėjusio daikto- raudono permirkusio kilimo. Minkštas gyvybės spalvos takelis vingiavo tarp medinių pastolių- vyko restauro darbai.

Spengiančią tylą retkarčiais nutraukdavo pašnibždomis ištartas žodis, suteliūškuodavo vanduo ir orą perskrosdavo šeimininkiškas katinų kniaukimas. Sala praktiškai priklausė jiems…Netikėtai atsivėrusioje laukymėje suskambėjo stiklo varpeliai- ant vienišo medžio šakos siūbavo prabangus sietynas…Tai Torcello. Sala, kurioje panoro apsilankyti daugelis pasaulio įžymiųjų: karalienė Elizabeta II ir  princas Karlas, sopranė Maria Callas, nemirtingasis komikas Carlie Caplin ir žymusis  rašytojas Ernest Hemingway…

‘400 – salos klestėjimo metai. Čia kūrėsi pirmieji lagūnos gyventojai, kaip ant mielių dygo namai, bažnyčios, katedros, varpinės.  Torcello tapo vienu iš svarbiausių lagūnos miestų, skaičiuojančiu daugiau nei 20 tūkst. gyventojų. Tačiau nuolat pelkėjančios žemės, viena po kitos siaučiančios maliarijos epidemijos pamažu ištuštino salą. Šeimos kėlėsi į kitas salas bei žemyną išsinešdamos visą savo turtą, net akmenines namų sienas! Šiandien iš visų didžiųjų architektūros palikimų, salos širdyje išliko  kelių bažnyčių ansamblis, varpinė, iš kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į visą lagūną ir marmurinis barbarų vado Atilos sostas- vieta, kurioje patogiai įsitaisęs į pasaulį gali bandyti pažvelgti užkariautojo akimis.

Dabar Torcello nuolat gyvena vos 20 žmonių, tačiau senieji salos gyventojai mielai dalijasi savo prisiminimais. O svarbiausias jų- apie saloje gyvenusį ir kūrusį  Ernesta Hemingvėjų. Rašytojas saloje praleido visą 1949 žiemą, o žiemojimo rezultatas- bene vienas iš romantiškiausių Hemingvėjaus kūrinių “Anapus upės, medžių ūksmėje”.  Senukas Giovanni kaip dabar prisimena garsųjį rašytoją. Jo atmintyje Hemingvėjus- stuomeningas ir pilnas energijos vyras dažnai ieškodavo priešininkų, su kurias galėtų išbandyti jėgas boksuojantis. Dvikovos dažniausiai apsieidavo be laimėtojų, bet su abipusiu paguodos prizu- gausiomis vyno vaišėmis. Net 6 vyno butelius kambarinė užnešdavo nakčiai ir į rašytojo nuomojamą kambarį, į kurį jis kasvakar lygiai 10 val. pasitraukdavo dirbti. Ryte, užsimetęs šautuvą ant peties, Ernestas Hemingvėjus iškeliaudavo medžioti ančių, o kambaryje likdavo krūvelė naujai parašyto romano lapų bei tušti buteliai.

Dabar rašytojo vardas Torcello salos gyventojams- aukso gysla. Cipriani užeiga, kurioje buvo apsistojęs rašytojas, turistus traukia nuotraukomis nukabinta svetaine, ant sienų paliktais autografais. Norintieji gali pernakvoti ir viename iš šešių nuomojamų užeigos kambarių. Nereikia ir sakyti, jog populiariausias tas, kuriame kūrė didysis maestro. Ne vienas nori pajusti ten tvyrančią kūrėjo dvasią, bet  tai-  ne kiekvieno kišenei.

Atsisveikindamas užeigos šeimininkas papasakojo dar vieną paslaptingą istoriją apie netoli užeigos  esantį Ponte del Diavolo, lietuviškai  Velnio tiltą. Senas turėklų neturintis  akmeninis lieptas jungia gyvenamąją salos dalį su dirbamais laukais.

Legenda byloja, jog tokį vardą šis tiltas gavo todėl, jog čia buvo susitarę susitikti ragana ir Nelabasis. Raganos pagalbos prireikė jaunai Torcello gyventojai, norėjusiai susigrąžinti žuvusį mylimąjį. Nelabasis jaunuolį iš anapus sutiko grąžinti tik gavęs 7 nekaltų vaikų sielas, kurias turėjusi ir parūpinti ragana. Sutartą valandą, Nelabasis sugrąžino merginai jos mylimąjį. Jaunuoliai, susikibę už rankų, amžiams dingo negyvenamoje akmeninio liepto pusėje, o ragana duotą žodį sulaužė… Gyventojai tikina dar ir dabar matantys aplink Velnio tiltą besitrainiojantį juodą katiną. Įdomiausia, kad tas katinas iš tikrųjų ten gyvena, bet visai jis ne Nelabasis, o Cipriani užeigos šeimininkės mylima katytė Nerina.

 

Burano

 

Ryškiai violetiniai, geltoni, žali, raudoni ir mėlyni namai tarsi spalvotos kaladėlės išdykusio vaiko rankų surikiuotos netvarkingomis eilėmis. Burano tikrai panaši į pasakų miestelį. Ankstyvas rytas saloje mus pasitiko prie namų prišvartuotų valčių bumbsėjimu. Mieguistos šeimininkės šluotomis šalino naktinio potvynio likučius. Vanduo lėtai ir nenoromis  traukėsi atgal į kanalus užleisdamas šaligatvius nekantraujantiems pėstiesiems. Žmonės sekmadienio rytą traukė link bažnyčios, skelbiančios pamaldų laiką įspūdingiausiu salos statiniu- pasvirusia varpine.

Burano sala tokį vardą gavo dėl savo užimamos  vietos lagūnoje. Šiaurinėje dalyje iškilusi sala ypač kentėjo dėl stipraus šiaurės vėjo, vietinių vadinamo Siberiano. Ilgainiui toks ilgas pavadinimas dilo ir liko tik Burian, dailiai peraugęs į Burano pavadinimą. Tikriausiai ilgi ir nuožmūs šiaurinio vėjo gūsiai, nestabilūs žemės pamatai ir nusvarino varpinę į šoną. Svyrantis statinys geriausiai matosi iš jūros pusės, kaip ir iš toli šviečiantys ryškiaspalviai namai. Beje, spalvoti namai, prie rankdarbių palinkusios auksarankės moterys- romantiškos meilės istorijos, gaubiančios Burano salą, dalis.

Burano- žvejų sala. Ryškios namų spalvos padėdavo išplaukusiems žvejoti vyrams dar iš tolo atskirti savus namus ir juose laukiančią šeimyną. Kiekviena kelionė į jūrą- didelis išbandymas, mat salą supantys vandenys nuo seno garsėjo kaip undinių karalystė.

Pasitelkusios savo kerus undinės užleisdavo valtis neperregimu rūku, o kai pasimetę ir išsigandę žvejai bandydavo įžvelgti kelią namo, iš vandens iškildavo dainingosios gražuolės. Viena iš seniausiųjų salos legendų pasakoja, jog kartą  vienas jaunas žvejys, palikęs krante jo laukiančią mylimąją, sugebėjo atsispirti undinių gundymams. Tokios stiprios meilės ir ištikimybės sužavėta, undinių karalienė nusprendė apdovanoti jaunuolį. Ji taip stipriai pliaukštelėjo sidabrine uodega, kad didžiulė jūros puta pakilo aukštai į orą, virto nepaprasto plonumo ir grožio nėriniu- “merletto”, kuris nusileido tiesiai į jaunojo žvejo rankas.  Audinys puikiai tiko jaunosios vestuvinei suknelei, o visos salos moterys buvo taip sužavėtos, kad iki šių dienų stengiasi perprasti undinių karalienės dovanos paslaptį ir neria, siuva, siuvinėja…

Šis per kelerius amžius susiklostęs verslas išgarsino salos moteris ne tik visoje Venecijoje. Žymiausios Italijos moterys laikė garbės reikalu turėti šios salos moterų rankų darbo staltieses, patalynę, apdarus. Tradicijų laikomasi iki šiol, tačiau naivu tikėtis, kad vos už keletą eurų įsigyta nosinaitė su dailiai siuvinėta monograma ar baltutėlis drugelis- rankų darbo kūrinys. Tikrosios vertybės saugomos senųjų salos gyventojų spintose, perduodamos iš kartos į kartą, o smalsias turistų akis džiugina tik lėtai siūbuodamos ant skalbinių virvės.

Dabar saloje gyvena apie tris tūkstančius žmonių. Klaidžiodami tarp spalvotų namelių netikėtai atsidūrėme prie paties spalvočiausio namo- “Casa Bepi”. Čia gyvenęs Giuseppe Toselli, vietinių meiliai vadintas Bepi, buvo salos keistuolis. Bepi  vertėsi pardavinėdamas karameles ir ant netoli namų esančios sienos projektuodamas vaikiškus filmus.

Žaismingos prigimties vyras laisvalaikį leido dailindamas savo namą visų saloje karaliaujančių  spalvų ornamentais. Net ant stogo pakrypusi antena pagražinta kelių spalvų izoliacine juosta. Beje, dabar šiuo keisčiausiu salos namu rūpinasi Bepi sesuo Albertina, kuri ir patarė mums paskanauti tipiškų Veneto regiono patiekalų- kepenų troškinio su svogūnais ir ant grotelių keptu unguriu.

Papietavę netoli restorano esančioje parduotuvėlėje nusipirkome ir tipinį Burano saldumyną- “Bussolà”.  Kramsnodami  apvalų geltoną sausainį patraukėme link ramiai siūbuojančio Vaporetto. Ir nors motoras buvo išjungtas, aplink laivą tai vienur, tai kitur burbuliavo vanduo.  Vietiniai tikina, jog tai undinių siunčiami bučiniai.

 

Murano

 

Nuo 1291 metų Murano buvo oficialiai patvirtinta kaip stiklo dirbėjų sala. Suburti į vieną vietą visus stiklo meistrus sumanyta neatsitiktinai. Taip norėta apsisaugoti nuo kartas nuo karto kylančių gaisrų, kuriuos sukeldavo ištisą parą iki 800 laipsnių kūrenamos krosnys, o juodi dūmai negadino oro didžiosios Venecijos didikams. Susiburti vienoje saloje į naudą išėjo ir patiems meistrams. Dirbdami kartu vyrai  turėjo daugiau galimybių tobulėti ir saugoti savo darbo paslaptis.

Salos gyventojai galėjo naudotis tik jiems teikiamomis ypatingomis privilegijomis, tačiau norėdami palikti salą turėdavo pasirūpinti specialu leidimu, kurį pavykdavo gauti toli gražu ne kiekvienam.

Jau 7 amžius ši sala- stiklių lopšys. Dar ir šiandien stiklo dirbtuvės- salos ekonominis variklis. Visos jų turi šalia atidarytas ir stiklo dirbinių parduotuves, kai kurios įsileidžia smalsius lankytojus net į stiklo dirbtuvių vidų. Prie ugnimi alsuojančių krosnių palinkę vyrai- amžius nekintantis reginys. Vieni jų pučia į įvairiausio ilgio bei pločio vamzdžius išgaudami apvalias tuščiavidures formas, kiti skystą stiklą pila ant specialių įtaisų, ant kurių kaip per stebuklą atsiranda lėkštės, dubenėliai; dar kiti tarsi šaukštu iš krosnies pakabinę minkštutėlį stiklą didelėmis replėmis tiesiog akyse paverčia jį laibakoju žirgu ar kaklą išrietusiu paukščiu.

Stiklo meistrai stengiasi laikytis senųjų tradicijų, tad naujovių šiame versle- nedaug. Ir nors autentiško darbo senųjų meistrų kūriniai kainuoja pasakiškus pinigus, iš tūkstančių kiekvienoje parduotuvėje lentynas puošiančių stiklo dirbinių tikrai galima rasti kiekvieno skonį patenkinančių grožybių. Žiedai, pakabukai, įvairiausi suvenyrai- panašūs visose parduotuvėse, tačiau tikrai nerasite dviejų visiškai vienodų daiktų. Nors ir nežymiai, bet skirsis jų dydis, forma ar atspalvis.

Stiklas- tai kažkas nepaprasto, trapaus ir kartu amžino. Nuo neatmenamų laikų žmogus žiūrėjo į stiklą kaip į kažką magiško. Skaidrus stiklinis paviršius tarsi spinduliavo antgamtiškomis jėgomis. Kiek raganų, stebukladarių ir aiškiaregių naudojo stiklinį rutulį ateičiai numatyti, įžvelgti tai, ko paprastam žmogui nelemta suprasti. Stebuklas, gimstantis iš pelenų, kaip kad pasakojama ir garsioje Fenikso legendoje. O Murano saloje kasdien gimsta tūkstančiai “Murrinų”. Šį žodį girdėjo daugelis, bet  Murrinos gamybos procesas  žinomas mažiau. Patyrusio stikliaus rankos spalvoto stiklo pagaliukus sujungia taip, kad būtų panašūs į gėlių žiedus. Tokia stiklinė puokštė keliauja į įkaitintą krosnį, kur besilydydamas stiklas ir virsta garsiąja Murrina- amžinai žydinčia stikline gėlyte.

Smalsumo vedama pakalbinau vienoje iš Murano salos parduotuvėlių prie darbo stalo palinkusį stiklių. Patyrusios rankos tarsi be jokių pastangų iš minkšto, tiesiog ant stalo  kaitinamo stiklo, lipdė jūros žvaigždę. Paklaustas, ar sunku išgauti iš stiklo norimas formas, stiklius šyptelėjęs atsakė, jog tik stiprios valios ir tyros sielos žmogus gali būti stikliumi. Ši materija- išrinktųjų amatas.

Atsisveikindamas į mano “arrivederci” jis  ištarė “Ciao”. Šis žodis, praktiškai tapęs visos  Italijos sinonimu, kilęs būtent iš Venecijos. Prieš daugelį metų čia gyvenę žmonės susitikę ar atsisveikindami vieni su kitais buvo įpratę sakyti: “s-ciavo vostro”, o lietuviškai tai reiškia: jūsų paslaugoms; esu jūsų tarnas…Laikui bėgant frazė nudilo iki “s- ciao”, kol ir virto garsiuoju visiems žinomu CIAO.

Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.

img_0543-fileminimizer
img_0565-fileminimizer
img_0575-fileminimizer
img_0700-fileminimizer
img_0706-fileminimizer
pb020037-fileminimizer
pb020110-fileminimizer
pb020117-fileminimizer
piccola-isole-venete-2
venezia-piccola
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail