Kelionės Smalsu

Eifelio bokštui- 125!

Tvirtai įrėmęs geležines kojas į Senos upės krantinę, Paryžių garsina vienas romantiškiausių miesto simbolių- Eifelio bokštas. Šių metų pavasarį 125 ąjį gimtadienį atšventęs statinys kaip milžiniškas magnetas traukia smalsuolius iš viso pasaulio.

 Už ir prieš

“Aš iškelsiu Prancūzijos vėliavą į dar neregėtas aukštumas!  Ji vienintelė pasaulyje plevėsuos  300 metrų aukštyje.” Tokiu euforišku pasisakymu prancūzų inžinierius Gustavas Eifelis sėkmingai nurungė daugiau nei šimtą varžovų ir laimėjo konkursą, atnešusį jam pasaulinę šlovę.

XIX a. pabaigoje Prancūzija rengėsi ne tik didingai paminėti 100 ąsias Revoliucijos metines, bet ir Pasaulinėje parodoje  pademonstruoti Paryžiaus industrijos galybę.  Tokius svarbius įvykius norėta pažymėti  ypatingu projektu, kurio autorius ir tapo G.Eifelis, suprojektavęs itin originalų geležinį statinį. Prasidėjusios  statybos vyko žaibišku greičiu. 132 darbininkai per 2 metus, 2 mėnesius  bei  5 dienas pastatė tai, ką šiandien siūloma įtraukti į septynių šiuolaikinio pasaulio stebuklų sąrašą.  1889 ųjų kovo 31ą dieną virš Paryžiaus išniręs 324 metrų aukščio ir beveik 10.000 tonų sveriantis  milžinas buvo pavadintas  kūrėjo Eifelio vardu ir daugiau nei keturiasdešimt  metų tikrai buvo vienintelis aukščiausias pastatas pasaulyje.

Bokšto atidarymas sulaukė nepaprasto susidomėjimo. Smalsuolių neatbaidė net ir tai, jog pirmasias bokšto gyvavimo savaites neveikė liftai ir visi, norėję pažvelgti į Paryžių iš aukštai, turėjo įveikti net  1710 laiptelių. Keistas statinys sulaukė ne tik pagyrų, bet ir griežtos kritikos. Rašytojo Aleksandro Diuma sūnus ir dar beveik 40 skeptikų Eifelio bokštą pravardžiavo dar viena “Geležine lempa”, “Peraugusiu šparagu” ir laikė jį tikru įžeidimu supantiems „Gražiosios  Epochos” pastatams. Savo pasipiktinimą  vyrai net išreiškė peticija “Prieš Eifelio bokštą”, kuri buvo išspausdinta dienraštyje ” Le Temps”. Vienas aršiausių bokšto kritikų buvo prancūzų rašytojas Guy de Maupassant. Bumbėdamas, jog statinys subjaurojo dailų miesto veidą, menininkas ryžtingai vengė tų miesto gatvių, kuriose jo akys galėjo užkliūti už nemėgiamo pastato.  Tačiau pietauti rašytojas kasdien eidavo į … Eifelio bokšto restoraną teisindamasis, jog tai vienintelė vieta visame Paryžiuje, iš kurios nesimato paties bokšto!

Kova dėl išlikimo

Didingas kūrinys turėjo gyvuoti ne ilgiau nei dvidešimt metų,  todėl tėviškų jausmų apimtas Gustavas Eifelis ėmė karštligiškai ieškoti būdų, kaip išgelbėti savo Geležinę damą (pranc. La dame de Fer)nuo sunaikinimo. Ant pastato išdygo žaibolaidis, barometras ir įvairūs meteorologiniai prietaisai, o mieste pasklido  kalbos, jog bokšto viršuje esantis stebuklingai grynas oras sėkmingai gydo net tymus. Tačiau tik tada, kai italų kilmės radijo išradėjas  Markoni pastebėjo, jog Eifelio bokštas- dar ir aukščiausia pasaulyje antena, pastato likimas galutinai pakrypo į gerąją pusę. Prie italų genijaus prisijungė ir garso įrašymui bei atkūrimui skirto fonografo išradėjas amerikietis Thomas Edison. Mokslininkų sąjunga tapo galingu ginklu nacionalinio saugumo rankose. Įmontuotų prietaisų pagalba buvo galima klausytis slaptųjų priešo pokalbių ir net sužlugdyti vienos  garsiausių pasaulyje šnipių Matos Hari karjerą. Naujai atsivėrusios galimybės  kuriam laikui išgelbėjo Eifelio bokštą nuo negarbingo virtimo metalo laužu.

Bokšto vagis

Kritikos Eifelio bokštas vėl sulaukė sunkiais pokario laikais. To meto spauda piktinosi veltui švaistomomis lėšomis, skirtomis Geležinės Damos išlaikymui. Menkai prižiūrimas pastatas iš tiesų atrodė varganai, todėl kilusiu pasipiktinimu  sumaniai pasinaudojo apgavysčių meistras Victor  Lustig. Vyras į 1925 metų Paryžiaus istoriją  įėjo kaip žmogus, sugebėjęs parduoti Eifelio bokštą net du kartus. Į ištaikingiausią to meto viešbutį “Hotel de Crillon” valstybės įgaliotu asmeniu apsimetęs V. Lustig pasikvietė  šešis svarbiausius metalo laužo įmonių savininkus. Argumentuodamas, jog ribotam dvidešimties metų periodui  pastatytas bokštas savo darbą jau atliko, o vyriausybei  šiuo metu kaip niekad trūksta pinigų,  vagišius pasiūlė bokštą… išlydyti.  Patikliausias pasirodė esantis  Andre Poisson. Patikėjęs, jog visas sandoris- valstybinė paslaptis ir veikti reikia greitai, verslininkas ne tik sumokėjo visą pareikalautą sumą, bet dar ir arbatpinigių nepagailėjo. Deja, džiaugtis pirkiniu vyrui teko neilgai. Supratęs, jog buvo apgautas, susigėdęs savo naivaus patiklumo verslininkas nesikreipė net į policiją. Tai ypač pradžiugino vagišių V. Lustig, kuris spausdamas rankoje pinigų prikimštą lagaminą pabėgo į Austriją, o praėjus šešiems mėnesiams sugalvojo apgaulę pakartoti dar kartą.  Laimei, antrą kartą verslininkai buvo budresni ir įtartinas sandėris žlugo laiku. Visgi apsimetėliui pavyko pasprukti ir tą kartą, tačiau gyvenimą Eifelio bokšto vagis baigė Amerikos kalėjime.

Likimas lėmė, jog apgaviko nesėkme virstų tikru Eifelio bokšto triumfu. Skandalinga istorija tapo puikia reklama ne tik pačiam bokštui, bet ir svarbiausioms šalies įmonėms, pavertusioms jį didžiausiu pasaulyje reklaminiu stendu. Pirmoji 1925 aisiais ant pastato iškabinta šviečianti Citroen automobilių reklama akį traukė beveik dešimt metų. Vėliau sėkmingu pavyzdžiu pasekė ir Air France, Campari, stilistai Yves Saint Laurent, Jean-Paul Gaultier, Nina Ricci… Šiandien Eifelio bokštas- viena žinomiausių vietų pasaulyje, nešanti savo šaliai milžinišką pelną.

Technikos stebuklas

Pats G. Eifelis savo kūriniu visada nepaprastai didžiavosi ir buvo įsitikinęs, jog jis Paryžiui padovanojo originalumu kvapą gniaužiančią modernią piramidę. Kruopščiai apgalvota forma ir statybinės medžiagos leido bokštui  be vargo įveikti daugiau nei šimtmetį, o laikas tik patvirtino ypatingą pastato eleganciją. Tūkstančius geležinių sijų tvirtai laiko milijonai didžiulių varžtų, o aukštyn kylantis statinys prilygsta net 81 aukštų namui. Tikru stebuklu laikomas ir faktas, jog statant bokštą žuvo tik vienas darbininkas… Geležį bokštui G. Eifelis taip pat pasirinko neatsitiktinai. Ši medžiaga yra net dešimt kartų atsparesnė ir elastiškesnė už medieną ir net dvidešimt kartų- už akmenį. Tačiau tvirta garbingo amžiaus Geležinė Dama reikalauja nuolatinio dėmesio. “Dantistais” vadinama 25 prižiūrėtojų komanda valo rūdis ir balandžių paliktus pėdsakus, o kas 7 metus perdažo ir visą bokštą. Beje, metams bėgant pastatas puikavosi ir raudona, ir geltona spalvomis. Dabartinė natūraliai rudos spalvos dažų sudėtis laikoma griežtoje paslaptyje, o pats bokštas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo vienspalvis. Tamsiausia dažytojai padengia apatinius pastato aukštus, o kylant į viršų rudi tonai šviesėja bokštą optiškai dar labiau paaukštindami. Vėjuotą dieną milžinas šiek tiek svyruoja, o vasarą paauga beveik 10 centimetrų ir tarsi saulėgrąža gręžiasi į saulę. Aišku, paprasta akimi to nepamatysi, telieka pasikliauti bokštą stebinčių ekspertų duomenimis.

Unikalus statinys- išskirtiniai rekordai

Eifelio bokšte nuolat dirba beveik 500 žmonių, veikia restoranai, barai, paštas, suvenyrų parduotuvės… Atviras lankytojams 365 dienas per metus unikalus pastatas kasmet sulaukia daugiau nei 5,5 milijono turistų. Tai viena lankomiausių vietų pasaulyje, kurioje nuo atidarymo dienos jau apsilankė net 250 milijonų žmonių! Todėl atsidurti milžiniško bokšto papėdėje ir nepakilti iki viršaus- nedovanotina klaida. Ir ne todėl, kad giedromis dienomis iš apžvalgos aikštelės atsiveria kvapą gniaužianti Paryžiaus panorama. Laiptais ar liftu pakilus iki pačios bokšto širdies,  pažvelgus į vaškinę G. Eifelio figūrą ir pasimėgavus vyno taure nors trumpam virstama mažyte spalvingos bokšto istorijos dalimi. Beje, tokia laimė metu bėgyje teko  ne kiekvienam. Yra išlikę žinių, jog Antrojo Pasaulinio Karo metais Paryžiuje lankęsis Adolfas Hitleris taip pat panoro aplankyti garsųjį pastatą. Sąmoksliškai atjungę liftus valdančius mechanizmus prancūzai padejavo, jog dėl karo keliamų sunkumų nepavyksta rasti sugedusios detalės. Atisisakęs įveikti  1665 laiptelius, diktatorius pasigrožėjo bokštu tik iš apačios. Po garsiojo vizito praėjus vos keletui valandų, bokšto keltuvai vėl ėmė stebuklingai veikti. Šiandien senieji liftai vis dar veikia be priekaištų, tačiau norinčių pasiekti pastato viršūnę laiptais niekada netrūksta. Ir ne todėl, kad įėjimo bilietas kainuoja pigiau. Išbandyti jėgų čia suvažiuoja įvairiausių sričių sporto aistruoliai. Laiptais lipama, bėgama, kopiama, važiuojama dviračiais, motociklais… Pirmosios vertikalaus bėgimo  varžybos įvyko tolimais 1905 metais, o laimėtojas dovanų gavo dviratį. Pakartojus rungtynes po 90 metų, greičiausiai į bokšto viršunę per rekordinį 8min ir  51s greitį  užskuodė atletas Yves Lossouarn. Nulipti nuo žymaus pastato irgi galima įvairiai. Iš Naujos Zelandijos kilęs Bungee jumping aistruolis A.J. Hackett nuo bokšto nušoko prie kojų prisirišęs specialią gumą, o profesionalus britų kaskadininkas sėkmingai nusileido parašiutu. Deje, bandymai ne visada baigdavosi sėkmingai, todėl visi lengviau atsiduso, kai bokšto 100 ųjų metinių proga ištiesęs net 700 metrų ilgio lyną tarp Eifelio bokšto ir Palais de Chaillot juo sėkmingai perėjo akrobatas Philippe Petit.

Juodieji sąrašai ir rožinė kronika

Didelio dėmesio sulaukę pasiekimai- tik viena medalio pusė. Eifelio bokšto darbuotojai kaip valstybinę paslaptį saugo ir  juodąją kroniką apie tragiškai žuvusius prie Geležinės Damos kojų. Pirmasis nelaimingai pasibaigęs atvejis siekia 1912 uosius. Gavęs visus reikalingus leidimus,  ankstyvą vasario rytą į 57 metrų aukštyje esančią bokšto aikštelę išėjo austrų kilmės prancūzas Franz Reichelt. Siuvėju dirbęs vyras tikėjosi išbandyti paties sukurtą parašiutą, tačiau žurnalistų ir smalsuolių akivaizdoje šokęs žemyn jis susipainiojo savo išradime. Krintantį vyrą ištiko širdies smūgis ir žemę jis pasieke jau negyvas… Tragiškas keletą sekundžių tetrukęs skrydis buvo nufilmuotas, o vėliau  aprašytas vietinėje spaudoje. Paaukojęs savo širdį Geležinei Damai, nelaimėlis į istoriją įėjo kaip “Skraidantis Siuvėjas”.

Graudi lemtis ištiko ir 1926 metais pro Eifelio bokšto apačią skridusį lakūną Léon Collot. Apakintas saulės prancūzas nesuvaldė lėktuvo ir tragiškai žuvo pasibaisėjusios minios akivaizdoje. Abi šios istorijos- nelaimingi atsitikimai. Daug didesnė problema bokšto darbuotojams- užbėgti už akių savanoriškai nusprendusiems iš gyvenimo pasitraukti žmonėms.  Tokių per visą Eifelio bokšto istoriją priskaičiuota beveik keturi šimtai. Ir nors apsaugos sistemos veikia be priekaištų, kasmet  iškeliauti Anapus pro geležinius Eifelio bokšto vartus pavyksta 2-3 iš dešimties savižudžių. Kiekvienas atvejis bokštui kainuoja apie 50 000 eurų. Tokią sumą sudaro skubi viso pastato evakuacija  ir patirtų nuostolių atlyginimas. Beje, nepavykus plano įgyvendinti iki galo, nelaimėlis visą sumą  yra priverstas padengti pats.

Tai- juodieji puslapiai garsaus pastato istorijoje, o pasaulyje Eifelio bokštas garsėja kaip viena romantiškiausių vietų. Daugybė poetų, dailininkų, choreografų, kino kūrėjų ir fotografų nuolat pagerbia jį savo kūriniuose. Meilę Geležinei Damai galingais balsais yra išreiškę ir trys tenorai: José Carreras, Placido Domingo ir Luciano Pavarotti. O amerikeitei Erikai La Brie 2007 metais už bokšto pavyko net ištekėti! Surengusi tikrą vestuvių ceremoniją, ponia Eiffel tapusi moteris paskelbė, jog bokštą ji mylėsianti amžinai. Neaišku, kiek tiesos yra jos žodžiuose, jog ir negyvi objektai turi sielas, tačiau Paryžiaus simboliu tapęs bokštas tikrai pasižymi magiška galia. Ir nors visame pasaulyje pilna jo kopijų, šampano burbuliukais iš sielos gelmių kylantį susijaudinimą pajėgus sukelti tik jis… tikrasis Eifelio bokštas.

Medžiaga spausdinta žurnale “LAIMA”( 2014 metų vasario mėnesį). Teisės saugomos.

img_0497
img_0501
OLYMPUS DIGITAL CAMERA
OLYMPUS DIGITAL CAMERA
OLYMPUS DIGITAL CAMERA
pb020061
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail