Smalsu

Mirties baimė: Tafofobija. Patikėkite, esu tikrai miręs!

Lapkritis- keistas mėnuo. Vieni persmelkti liūdesio ir pagarbios baimės lankosi kapinėse, o kiti tuos jausmus malšina makabriškais šėliojimais. Mirusieji visais laikais kėlė gyviesiems daugybę pačių įvairiausių emocijų, tačiau stipriausia jų visada buvo  baimė. Prieš beveik tris šimtus metų Europoje kilo tikra masinė psichozė. Visi ėmė paniškai bijoti būti palaidoti gyvi. Šiandien tokia baimė turi net savo pavadinimą – tafofobija.

Pirmosios aukos

Baimė būti palaidotam gyvam nebuvo jokia naujiena. Apie tai vis dar rašomos knygos, sukami filmai. Jau vaikų darželyje mažieji pašnibždomis, kad būtų baisiau, pasakoja iš suaugusiųjų girdėtas istorijas apie keistus iš kapinių sklindančius garsus ir išsigelbėti negalinčius nelaimėlius, užkastus gyvus…

Pirmiosios užuominos apie keistą mirties atvejį siekia siekia XIII amžių. Itin kruopštus ir pasišventęs teologijai  bei filosofijai škotų kilmės mokslininkas Duns Scoto( 1265- 1308) sirgo keista liga. Vyras dažnai nualpdavo, todėl jį visur lydėjo ištikimas tarnas, kuris skubiai suteikdavo reikalingą pagalbą. Kartą mokslininkas į kelionę išsiruošė vienas ir atsidūręs svetimoje aplinkoje kaip visada nualpo. Nežinodami apie jo ligą, kolegos palaikė nualpimą staigios mirties atveju ir nelaimėlį palaidojo. Apie tai sužinojęs tarnas skubiai pareikalavo atkasti mokslininką, tačiau visos pastangos išgelbėti vyrą pasirodė bevaisės. Duns Scoto tikrai buvo negyvas, bet rankomis jis gniaužė gerklę, o akyse sustingusi siaubo išraiška bylojo, jog vyras buvo tik nualpęs… Taip ir liks paslapis, ar šis įvykis buvo pirmasis palaidoto gyvo žmogaus atvejis aprašytas istorijoje, ar tik legenda. Istorikai labiau linkę tikėti pastarąja versija, nes filosofas- teologas turėjo daugybę jo veikla pasipiktinusių priešininkų. Pritaikius jam mirtį “ne Dievo malonėje” norėta įrodyti, kad mokslininkas, atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, atsižadėjo Dievo ir buvo jo apleistas.

Kita istorija pasakoja apie olandų anatomą Andrea Vesalio( 1514- 1564).  Vienos autopsijos metu gydytojas pastebėjo, kad operuojamas kūnas vis dar rodo gyvybės ženklus. Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad mokslininkas visiškai atsižadėjo savo profesijos. Tačiau ir šis pavyzdys turi savo logišką paaiškinimą. Tais laikais į medikus, autopsijomis gilinančius anatomines žinias, buvo žiūrima itin nepalankiai ir priešiškai. Tikėta, kad taip yra išniekinamas žmogaus kūnas. Andrea Vesalio pavyzdys turėjo sulaikyti autopsijos pasekėjus.

Sėkmingiausiai pasimatymas su mirtimi baigėsi garsiam italų poetui Francesco Petrarka. Sulaukęs 40 vyras sunkiai susirgo. Kankinamas ligos poetas išsekęs nualpo, o aplinkiniai nusprendė, jog vyras mirė. Skubiai buvo pasiruošta laidotuvėms, tačiau pakeliui į kapines poetas netikėtai ėmė ir atsibudo. Patikinęs apstulbusią minią, kad jaučiasi puikiai, Petrarka po to įvykio ne tik pragyveno dar mažiausiai 30 metų, bet ir sukūrė daugumą savo geriausių sonetų.

Didysis sąmyšis

Pavieniai aprašyti atvejai nors ir kėlė baimę, tačiau beveik visada turėjo logišką paaiškinimą. Tikra sumaištis ‘700 metų Europoje kilo tik išėjus prancūzų mokslininko disertacijai ypatingu pavadinimu: “ Mirties ženkų neaiškumas”. Kūrinio autorius Jacques- Jean Bruhier d’Ablaincourt buvo tiesiog užverstas laiškais, kuriuose žmonės pasakojo pačias keisčiausias istorijas apie netikėtai  atgijusius mirusiuosius. Įkvėptas kilusio susidomėjimo, mokslininkas 1751 aisiais  išleido dar vieną knygą, kurioje savo nuomonę pagrindė daugiau nei 130 ais “netikros mirties” atvejų, aprašytų gautuose laiškuose. Antroji knyga taip pat sulaukė milžiniško pasisekimo ir buvo išversta į daugybę kalbų.

Miestų ir kaimų aikštėse užvirė karštos diskusijos.  Kiekvienas turėjo ką pasakyti. Teologų ir filosofų apmąstymus, jog mirtis-  tai kūną apleidžianti siela, papildė gydytojų išvados, jog tai sudėtingas procesas, kurį pirmomis  fazėmis kartais įmanoma sustabdyti ar net pasukti atgal.

Kilusios diskusijos paskatino ieškoti būdų, kaip išvengti baisios lemties būti palaidotiems gyvais. Dėmesys buvo  sutelktas į širdį, plaučius, smegenis. Tokios novatoriškos idėjos davė pradžią visiškai naujai medicinos sričiai, vėliau virtusiai šiandienine reanimacija.

Mirties įrodymai

Senoviniai bandymai reanimuoti žmogų pasižymėjo neribota fantazija. Mirtis būdavo diagnozuojama tokiais būdais, kaip plunksnos ar veidrodėlio pridėjimas prie šnervių, apvoliojimas dilgėlėmis ar burnos plovimas šlapimu. Drąstiškesni metodai numatė adatų kišimą po nagais, karšto vaško lašinimą ir tabako dūmų klizmas. Buvo išrastas net specialus mechaninis įrenginys, kurio pagalba mažiausiai 2 valandas buvo tampomas  nelaimėlio liežuvis.

Mirties įrodymų paieška dar labiau suaktyvėjo 1800 ųjų pradžioje, kai Paryžiaus Medicinos Akademija paskyrė specialią kasmetinę Manni (italų gydytojo Pietro Manni garbei) premiją tam, kuris nurodydavo “tiksliausius mirties ženklus”. Eugène Bouchut (1818- 1891) tokių ženklų ieškojo pasitelkęs stetoskopą. Iš visų vidaus organų skleidžiamų garsų gydytojas klausą koncentravo į širdies dūžius.  Tylinti širdis patvirtindavo mirties tikrumą.

Kiti pretendentai į premiją pasižymėjo itin lakia vaizduote siūlydami tokias priemones, kaip spenelių žnaibymas, dėlių dėliojimas išeinamojoje angoje ar  krūtinėje įsmeigta adata, kurios viršūnėje pritvirtinta nedidelė vėliavėlė turėjo pergalingai suplevėsuoti tuo atveju, jei širdis imtų iš naujo plakti. Buvo išrastas net tenatometras (mirties matuotojas )- specialus į skrandį įstatomas termometras. Tačiau originaliausią pasiūlymą 1900 aisiais pateikė Sèverin Icard. Gydytojas sukūrė specialius dažus, kuriais užrasyta frazė “ esu tikrai miręs” turėjo būti priklijuojama mirusiu įtariamojo panosėje. Pradėjęs sklisti yrančio kūno tvaikas išryškindavo užrašą ir visi patikėdavo mirties tikrumu.

Paskutinis šansas

Nepaisant tokios gausybės mirtį patvirtinančių priemonių, nepatiklūs gyvieji reikalaudavo, jog prieš laidojant jiems būtų perpjauta gerklė arba perdurta širdis. Tokio noro nepareiškę tikėdavosi būti išgelbėti kad ir paskutinę minutę, t.y. jau gulėdami po žeme.

Caro Nikolajaus II pakamaris kunigaikštis Michele Karnicki 1897 metais Sorbonos universitete pristatė specialų prietaisą, atnešusį jam ne tik šlovę, bet ir turtus. Karnice pavadintas tuščiaviduris kastuvas buvo tarsi tiltas, jungiantis šį ir požeminį pasaulius. Ant palaidoto žmogaus krūtinės pastatyta kastuvo dalis nuo menkiausio judesio pajungdavo įmantrų mechanizmą: pradėdavo kaukti galinga sirena, o virš kapo suplevėsuodavo iškilusi vėliavėlė. Kol gelbėtojai skubėdavo pasitikti “sugrįžusio” iš Anapus, nelaimėliui į kapą karnice dėka patekdavo ne tik oras, bet ir šviesa.

Negalintys sau leisti tokios prabangos, tenkindavosi paprastesniais variantais. Prie mirusiojo rankos būdavo pritvirtinama virvelė, kuri nuo menkiausio judesio imdavo skambinti virš kapo pritvirtintą varpelį. Dar kiti pageidaudavo tam tikrą laiką su išoriniu pasauliu būti sujungti tuščiaviduriu vamzdžiu, per kurį ne tik patekdavo oras, bet prireikus buvo galima prisišaukti ir pagalbos…

Kapinėse netrūko smalsuolių, tačiau net ir nuo menkiausio vėjo gūsio tilindžiuojantys varpeliai, nemalonus tvaikas ir keisti garsai baimę tik augino.

Neapsikentęs masinės psichozės Napoleonas Bonapartas užkariautuose kraštuose ‘800 aisiais įvedė specialų laidojimo įstatymą. Oficialiai dėl higienos, tačiau realiai siekiant mirties šmėklą išvyti iš gyvųjų tarpo buvo nutarta kapines iškeldinti už miesto ribų. Slepiama ir slopinama baimė ne tik kad nesumažėjo, bet įgavo visiškai naujas, makabriškas formas vaiduokių, vampyrų, vilkolakių, demonų  ir kitokių pabaisų pavidalu.

Vokiečių gydytojas Christoph Wilhelm Hufeland nusprendė sugrąžinti mirčiai natūralumą ir savaip išsklaidyti baimę būti palaidotiems gyviems. Weimaro mieste 1792 metais gydytojas įkūrė pirmuosius Mirusiųjų namus(vok. Leichenhaus), kuriuose  gyvybės ženklų nerodantis kūnas keletą dienų buvo įdėmiai stebimas. Neaptikus jokios gyvybinės energijos( vok. Lebenskraft), žmogus būdavo pripažįstamas tikrai mirusiu ir tik tada palaidojamas.

Gydytojo Hufeland idėja sulaukė milžiniško populiarumo. Mirusiųjų namai ėmė plisti visoje Vokietijoje ir už jos ribų. Nemalonų tokių namų tvaiką gožė aitrus gyvų gėlių ir degančių žvakių kvapas, tačiau viltis išvengti baisaus likimo pabundant po žeme vis dar buvo labai trapi…

Paradoksalu, bet tapofobija išgaravo tik Pirmojo Pasaulinio Karo metais susidūrusi su realia mirties grėsme. Negyvais kūnais nukloti mūšio laukai su net tyliai aimanuoti nepajėgiančiais sužeistaisiais dažnai buvo ta vieta, kurioje nykios žmonių baimės įgaudavo realų pavidalą.

Brutalios tikrovės akivaizdoje gyviesiems teliko pripažinti, jog mirtis- neišvengiama gyvenimo dalis. Bijoti jos ar slėptis po karnavaliniais drabužiais- kiekvieno iš mūsų laisvas pasirinkimas…

Medžiaga spausdinta žurnale “LAIMA”( 2013 metų lapkričio mėnes). Visos teisės saugomos