Smalsu Žmonės

Eunuchai ir kastratai: Prarasto vyriškumo kaina

Kastratas- seksualiai išniekinto žmogaus simbolis. Sultono haremą saugoję eunuchai ar dangiško balso giesmininkai  buvo berniukai ir vyrai, už prarastą vyriškumą sumokėję didžiausią- viso gyvenimo kainą. Vadinti juos visus bejėgiais taip pat neteisinga. Vieni istorijai žinomi kaip susikrovę milžiniškus turtus, kiti- turėję didžiulę įtaką ir minias gerbėjų. Tačiau visų trečiąja lytimi vadintų vyrų gyvenimas buvo išskirtinis.

Auka deivei

Pirmą kartą istorijoje vyriškumo savo noru atsisakė graikų personažas Atis. Ypatinga auka buvo skirta ypatingai moteriai- deivei Kibelei. Ji buvo ne tik Didžioji visų dievų, žmonių, gyvūnų ir augalų Motina, bet ir Ačio mama bei mylimoji. Deja, idiliškus poros santykius sugriovė fizinė Ačio neištikimybė vienai iš nimfų. Sudaužęs motinos širdį sūnus taip gailėjosi, jog nusprendė pats sunaikinti kalčiausią savo kūno dalį. Tikima, jog prie pušies kamieno išsikastravusio Ačio krauju aplieta žemė pražydo našlaitėmis,  o pats nelaimėlis nukraujavęs mirė. Poelgio sukrėsta visagalė deivė sūnų iš mirusiųjų prikėlė, o jo poelgį sutaurino iki šventų apeigų verto kulto.

Graikijoje V a. pr. Kr. išplitęs deivės Kibelės kultas gyvavo maždaug 500 metų. Apeigos vykdavo prie Ačio poelgį simbolizuojančios apipjaustytos  pušies.  Moteriškais rūbais apsirengę, kūnus ir plaukus išsitepę kvapiaisiais aliejais, lydimi greitos muzikos vyrai tol šokdavo, kol visiškai išsekę pasiekdavo ekstazę ir  išsikastruodavo. Tikėta, jog netekus vyriškumo įgyjamas deivės palankumas ir net dieviškoji jos galia. O tik laisvas nuo kūniškų pagundų žmogus priartėja prie siekiamos belytės tobulybės.

Senovės Romoje deivės Kibelės kultas buvo švenčiamas per pavasario lygiadienį. Ritualo dalyviai galli( liet. Gaidžiai) apeigų metu taip pat liedavo kraują ir kastruodavosi, tačiau tokią praktiką suskubo uždrausti Romos imperatorius. Deivės garbintojams vietoj vyriškų genitalijų tekdavo paaukodavo jautį.

Noras fiziškai sunaikinti į lytinę nuodėmę vedantį organą neaplenkė ir paprastų mirtingųjų Rusijoje. Sektą  “Skopcai” (rus. скопцы  ‘iškastruoti’) XVIII amžiuje įkūręs  Kondratij Selivanov(1730-1832) teigė, jog Dievo sukurtas pirmasis žmogus buvo belytis, tačiau Šėtonas vyrišką kūną sudarkė gyvatę gundytoją primenančiu organu. Tik pašalinus nuodėmingąją kūno dalį galima tikėtis dangaus karalystės.  Uždrausti tokį savęs žalojimą reikalavęs Rusijos caras pasiekė tik tiek, jog į pogrindį persikėlusi sekta sugebėjo išlikti net iki 1929 ųjų metų, kai sovietų valdžia visus likusius belyčius sugaudė, nuteisė ir įkalino.

Metams bėgant vyrišką kūną išniekinanti praktika neteko šventumo šydo ir virto keršto, bausmės, paniekinimo, o kartais ir geresnio gyvenimo žemėje paieškos priemone.

Eunuchai

Paslaptingieji eunuchai—taip pat žiaurios kastracijos aukos. Šis graikiškas žodis reiškia  guolio saugotoją. Dar kitaip haremo durimis vadinti vyrai buvo imperatorių ir sultonų pasididžiavimas bei patikima priemonė  apsaugoti  žmonų ir sugulovių neliečiamybę. Nukenksminti vyrai į rūmus atkeliaudavo pačiais įvairiausiais keliais. Kadangi musulmoniški papročiai kastraciją draudė, tokia lemtis dažniausiai ištikdavo belaisvius ir vergus. Yra išlikę žinių, jog Kinijos imperatoriaus Guangxu( liet. Guangsu) sugulovė turėjo 134 eunuchus. Palyginus su Bagdado kalifo al- Muqtadir  nuosavybe tai buvo tik lašas jūroje. Šiam valdovui priklausė net  11.000 graikų ir afrikietiškos kilmės eunuchų!

Ne visi rūmuose tarnavę nukenksminti vyrai buvo vienodi. Iki lytinio brendimo netekę sėklidžių ar net viso išorinio dauginimosi aparato berniukai augdami išsaugodavo ne tik švelnų balsą, bet ir  gležną kūną, švelnius judesius.

Suaugusiųjų kastracija buvo skirstoma į “baltąją”, kuomet buvo pašalinamos tik sėklidės, ir “juodąją”, kai pašalinamos visos vyriškos genitalijos. Į valdovo žmonų ir sugulovių kambarius teisę įeiti turėdavo tik juodieji eunuchai. Baltieji eunuchai rūmuose dažniausiai dirbo administracinį darbą. Tačiau haremo saugotojų tarpe pasitaikydavo ir itin didelę vertę turinčių vyrų , kurie eunuchais savo valia tapdavo jau suaugę. Raumeningas kūnas, žemas balsas ir jokio pavojaus nekeliantis lytiškumas šiems vyrams lėmė ypatingą sultono pasitikėjimą ir išskirtinį haremo moterų palankumą.

Dėmesingi, ištikimi ir atsidavę belyčiai vyrai rūmuose gaudavo gerą atlyginimą ir daugybę privilegijų. Fiziškai nepavojingi moterų vaisingumui, morališkai laisvi nuo galimų pagundų aprūpinti nuosavą šeimą, šie vyrai tapdavo įžvalgiais patarėjais, žymiais karvedžiais, įtakingais pareigūnais. Vienas tokių- admirolas Cheng Ho (1371- 1434). Musulmoniško tikėjimo berniukas pateko į kiniečių nelaisvę ir buvo iškastruotas. Nugalėjęs neapykantą ir pyktį dėl išniekinto kūno, jaunuolis  savo negalią pavertė galingu ginklu ir tapo labai žymiu karvedžiu.

Kitokio gyvenimo link

Kinijoje skurdo prispausti tėvai dažnai kreipdavosi i gydytojus, o kartais ir patys iškastruodavo savo sūnus tikėdamiesi suteikti jiems geresnio gyvenimo galimybę. Pekine gyvenęs medikas J.J. Matignon stebėtas  operacijas smulkiai aprašė 1900(1902) metais išėjusioje knygoje. Medikas pripažino, jog užmokestis už tokią “paslaugą” buvo gana aukštas, o sumokėti kūno pasikeitimams pasiryžę žmonės galėdavo ir dalimis. Deja, žengiantys tokį žingsnį turėdavo ne tik pakloti solidžią sumą pinigų, bet ir susitaikyti su mintimi, jog praradus vyriškumą gali netekti ir gyvybės.

Pagal tai, kokiu būdu buvo atimamas vyriškumas, senovės romėnai skyrė tris eunuchų tipus: spadones– netekusieji sėklidžių, thlasiae– kuriems vyriški atributai buvo paverčiami nenaudojamais juos suspaudžiant ir galiausiai castrati – kai nurėžiamas tiek penis, tiek sėklidės.

Sunkiausias gyvenimas laukdavo kastratų. Silpna sveikata, padidėjęs jautrumas šalčiui- niekis, palyginus su visą gyvenimą lydinčiu šlapimo nelaikymu. Šlapimtakyje,  nupjauto lyties organo vietoje, tekdavo nuolat nešioti įstatytą medinį ar kaulinį pagaliuką, o kartais tiesiog paprastą paukščio plunksną. Toks nepatogumas buvo neišvengiama infekcijų, dažnų ligų ir nemalonaus kvapo priežastis. Rūmuose dirbantys eunuchai privalėjo ypatingai rūpintis kūno švara: kasdien praustis ir keisti rūbus.  Švarūs, prisižiūrėję vyrai paskui save skleisdavo ne tik paslaptingumo, bet ir stiprų kvapiųjų aliejų aromatą.

Be fizinės negalios šiuos žmones lydėdavo ir rimtos psichologinės problemos:  padidėjęs įtarumas, itin dažna nuotaikų kaita, iššaukiantis elgesys. Ypač nepasisekdavo už tokių vyrų ištekėjusioms merginoms, nes klasta paaiškėdavo tik po vedybų. Kinijoje yra net išlikęs posakis: “Jei nori sužinoti, kas yra tikroji kančia, ištekėk už eunucho”. Šiek tiek geresnis likimas laukdavo moterų, kurios ištekėdavo už rūmuose jau atitarnavusių belyčių vyrų. Kaip įrodymą pasiektos padėties ir uždirbtų pinigų tokie eunuchai leisdavo sau turėti net keletą žmonų, įsivaikindavo palikuonių. Nepanorusieji kurti šeimos  paguodos ieškodavo vienuolynuose. Tikėti fiziškai suluošintiems vyrams buvo ypač svarbu. Tikėti savimi ir likimo dosnumu jiems padėdavo eunuchų dievas “Erwuyan”, kuriam nuoširdžiai melsdavosi kiekvieno mėnesio 2 ir 16 dienomis. Ko gero pasiklydęs norų įvairovėje dievas visiems vyriškumą praradusiems  vyrams vienodai atseikėjo tik vieno gėrio: ilgaamžiškumo. Tokias išvadas padarė Korėjos mokslininkai,  tyrimų rezultatus paskelbę “Current Biology” žurnale. Ištyrus  eunuchų ir panašiomis sąlygomis gyvenusių paprastų vyrų gyvenimo trukmę buvo nustatyta, jog kastruoti vyrai išgyveno net 10- 15 metų ilgiau. Manoma, jog ilgesnio gyvenimo  priežastis- sumažėjęs testosterono kiekis kraujyje. Tik ar verti buvo tie metai tokios šiais laikais protu nesuvokiamos kainos?

Itališka realybė

Žodis “kastracija” kilęs iš sanskrito kalbos çastràm ir reiškia peilį. Italijoje šią seną praktiką prisiminė kunigai. Evangelijoje pagal Matą (Mt 19:12) aiškiai parašyta, jog savanoriškai atsisakiusių vyriškumo laukia dangaus karalystė. Oficialiai popiežiai tokio kelio į rojų nepalaimino, tačiau sudarė palankias sąlygas atsirasti baltiesiems balsams( it. Voci bianche). Taip buvo vadinami jaunuoliai, kuriems meno vardan dar iki lytinio brendimo peiliu būdavo pašalinamos tik sėklidės. Operacija padėdavo išsaugoti skaidrų vaikišką balsą, kuris daininikui augant stiprėdavo, bet nepakisdavo.

Tikėta, jog angeliškas dainininkų balsas gydo sielą, todėl Italijoje XVII-XVIII a. kasmet buvo iškastruojama apie 4000 aštuonerių- dešimties metų berniukų.  Tokia ypatinga lemtis vyriškajai giminei teko dar ir todėl, jog moterims to meto bažnyčių choruose giedoti niekas neleido, o į vaidinančias scenoje taip pat žiūrėjo nepalankiai.

Prasidėjęs baroko laikotarpis vyriškas pozicijas sustiprino dar labiau. Itališkas žodis  barocco reiškia įmantrus, keistas, jausmingas ir linkęs į didybę. Šiandien keistai atrodytų  karvedį vaikiškai skambiu balsu įkūnijantis daininkas, tačiau to meto supratimu žemi vyriški balsai buvo laikomi vulgariais ir operai netinkamais. Jiems, kaip ir moterims, tekdavo antraeilės ar komiškos rolės, todėl rimtose operose beveik 70% daininkų buvo kastruoti vyrai.

Paryžius, Londonas, Madridas,  Neapolis susižavėję plojo didžiulės šlovės sulaukusiems italų kastratams Carlo BroschiFarinelli, Caffarelli, A.M. Bernacchi. Yra išlikę žinių, jog klausantis Alessandro Moreschi balso publika net šaukdavo: tegyvuoja peilis(it. Evviva il coltello)! Šie vyrai buvo nevaisingi, tačiau tikrai ne bejėgiai. Dalinai išsaugotas vyriškumas, ypatingo skambesio balsas, šlovė, pinigai leido jiems mėgautis XVIII amžiaus dievaičių gyvenimu.

Kastratų eros pabaiga priklauso Giovanni Battista Velluti, kuris 1824 metais Venecijoje sudainavo paskutinę savo ariją operoje “Il crociato in Egitto”. Praėjus dar beveik keturiasdešimčiai metų susivienijusi Italija kastraciją paskelbė nelegalia, o 1903 lapkričio 22 dieną popiežius Pijus X šia žiaurią praktiką uždraudė oficialiai.

Medžiaga spausdinta žurnale “Laima”. Teisės saugomos.