Skanaus!

Sumuštinio atgimimas

Naujas sumuštinio gyvenimas

Greitu ir paprastu maistu pavadintas sumuštinis tikriausiai pasipiktinęs nusipurtytų trupinius. Turėjo praeiti tūkstantmečiai, kad  į šį kasdienišką maistą būtų pažvelgta iš naujo.

Duona kasdieninė                                                

Sumuštinį be duonos įsivaizduoti sunku. Lietuvių patarlė tikina, jog jeigu Dievas davė dantis, duos ir duonos. Beje, daugybę metų duona buvo ne tik svarbus kasdienis maistas, bet ir… stalo įrankis. Kol nebuvo šakučių, bet koks daiktas, kurio pagalba maistas pasiekdavo burną, buvo laikomas indu. Ant salo padėta duona buvo valgoma su pagrindiniais patiekalais,  mirkoma į padažus, ja būdavo išvalomi dubenėliai. O kiek šalių- tiek skirtingų duonos variantų.

Meksikoje duoną ilgą laiką atstojo paprastas iš kukurūzų miltų ir vandens tešlos iškeptas paplotėlis tortilla. Žymus tos šalies antropologas Arturo Warman tikina, jog tortilla, skaičiuoja jau beveik 7000 metų. Tokias išvadas mokslininkas padarė ištyręs senuosius Mexico miesto griuvėsius. Iš sanskrito kalba rašytų tekstų žinoma, jog indų kraštuose mėgiamai roti( naan)duonai taip pat daugiau nei 2000 metų. Garbingo 1700 metų amžiaus pita, kilusi iš graikiško žodžio “tortas”, stabiliai įsitvirtino Turkijoje, Graikijoje, Balkanų šalyse, Izraelyje ir Palestinoje. Italai didžiuojasi panašiai atrodančia piadina.

Laikai keitėsi, atsirado vis daugiau skirtingų duonos variantų. Paplotėlius papildė bandelės, juodos ir baltos duonos kepalėliai,  o kai XX a. pradžioje kepyklos pradėjo pardavinėti dar ir pjaustytą riekelėmis duoną, prasidėjo tikroji sumuštinių epocha.

Sumuštinio gimimas

Valgyti duoną, ant kurios būtų tepami ar dedami kiti įvairiausi produktai- jokia naujiena. Taip žmonės malšino alkį dar nuo tolimų žilos senovės laikų. Valgė visi, tačiau kaip nors ypatingai pavadinti tokio kasdieniško maisto ilgai niekas nesusiprato. Tikriausiai todėl sumuštinis skirtingose šalyse vadinamas skirtingais vardais.  Vokietijoje duoną aptepus sviestu gimė Butterbrod, Anglijoje mėsa tarp dviejų riekelių duonos virto Sandwich’iu, o iš Amerikos 1900 aisiais po pasaulį savo kelionę pradėjo hamburger’is– sumuštinis, susidedantis iš kapoto kepto kotleto ir perpjautos bandelės.

Šiandien gerai valgytojams pažįstamas maistas turi ir savo pirmtaką. Žymę istorijoje palikusį sumuštinį pirmame amžiuje pagamino žydų rabinas Senasis Hiller. Pasakojama, jog naujas patiekalas gimė Pesach- žydų Velykų šventės metu. Tą dieną buvo skaitoma Tora, o ant stalo gulėjo tradiciniai patiekalai: paaukoto ėriuko mėsa, macai – paplotėliai, kuriais žydai maitinosi Sinajaus dykumoje ir  kartūs patirtas kančias primenantys žalumynai. Rabinas paėmė porą macų, įdėjo tarp jų gabalėlį mėsos ir užbėrė karčiomis žolelėmis. Tokia valgoma istorija žydams turėjo simbolizuoti Egipto jungo pabaigą.

Italai įsitikinę, jog seniausias sumuštinis panis ac perna( liet. Duona su kumpiu) buvo valgomas senovės Romoje. Sotus ir greitai patiekiamas maistas buvo toks populiarus, jog iki šiol viena šiandieninės Romos gatvių vadinama Panisperna vardu.

Anglijoje populiariausio sumuštinio išradėjas taip pat buvo vyras. Tiesa, ketvirtos Sandwich kartos grafo paprastu mirtinguoju nepavadinsi, tačiau anglas Džonas Montagu ne tik sugalvojo naują patiekalą, bet ir amžiams prilipdė jam savo giminės pavardę. Legenda pasakoja, jog Londone esančioje Beef Steak Club salėje žaidęs grafas buvo taip įsitraukęs į žaidimą, jog patingėjo eiti vakarieniauti į restoraną. Pasikvietęs padavėją vyras paprašė atnešti jam gabalą mėsos, įdėtos tarp dviejų riekių duonos taip, jog neteptų pirštų. Pavyzdys pasirodė užkrečiantis, todėl prie stalo sėdėję draugai užsisakė “to paties, ko ir Sendvičui!“. Vėliau frazė natūraliai sutrumpėjo iki šiandien visiems gerai žinomo sendvičo.

Ameriką sumuštinis pasiekė kartu su vokiečių emigrantais. New Heven mieste 1900 ųjų metų liepos 27 ą dieną pardavęs savo pirmąjį sumuštinį  amerikiečių gastronomas Lui Lesingas jį pavadino hamburgeriu, vokiečių miesto Hamburgo garbei. Naujo patiekalo idėja patiko ir broliams Richard ir Maurice McDonald’ams. Pradėję karjerą nuo Hot dog kioskelio, vyrai 1940 ais Kalifornijoje  atidarė savo pirmąjį restoraną. Užplūdusi sėkmė restoraną pavertė visą pasaulį apjuosusia greitojo maisto restoranų virtine.

Ypatingu virtęs maistas

Populiariausias ir greičiausiai padaromas pasaulyje yra tinginio sumuštinis. Tereikia atsidaryti šaldytuvą ir ant duonos riekelės sudėti viską, kas pakliūna po ranka. Beje, pagalvojus apie sudedamąsias dalis ir formą bei parinkus aukštos kokybės produktus,  sumuštinį galima nesunkiai pakylėti iki aukštojo virtuvės pilotažo lygmens. Naujausia mada- sumuštiniai, kuriuos sukūrė žymūs virtuvės šefai. Todėl keliaujant po pasaulį verta paragauti tik tos šalies, kokio nors miesto ar restorano firminį patiekalą- sumuštinį. Pavyzdžiui Pietų Afrikos respublikoje žinomiausias Gatsby:  iš baguette tipo duonos, kumpio ar dešros, salotų lapo, sūrio ir bulvyčių fri pagamintas sumuštinis. Australijoje mėgiamas Sausage Sizzle( duona su jautienos ir vištienos dešrele, palaistyta padažu).Tunise galima paragauti Tuna Baguette ( duona su tunu, virtais kiaušiniais, citrinos sultimis, juodosiomis alyvuogėmis ir pikantišku padažu) .Tačiau įspūdingiausi Shark&bake sumuštiniai gaminami Trinidad ir Tobago šalyse. Pagrindinė tokio sumuštinio sudedamoji dalis-  ryklio fri mėsa. Nepavyko sužinoti, kiek tokie sumuštiniai kainuoja, tačiau brangiausio pasaulyje, net 1400 eurų kainuojančio  sumuštinio titulas kol kas priklauso Londono “Bling burger”. Prie tokios kainos be abejonių prisidėjo ir sumuštiniui naudojama Kobe karvių mėsa.  Šios visame pasaulyje garsios japoniškos karvės gyvena patalpose su oro kondicionieriais, miega ant čiužinių ( kimštų džiovintais ryžių stiebais), valgo kukurūzus, miltus, grūdus, o gerą nuotaiką joms garantuoja skambantys klasikinės muzikos įrašai ir dažnai glostančios prižiūrėtojo rankos… Gero gyvenimo, bet liūdno galo sulaukusių gyvūnų mėsa- ne tik aukščiausios pasaulyje kokybės bei ypatingo skonio, bet ir milžiniškos kainos. Todėl savo kulinariniam šedevrui Honky Tonk restorano šefas Chris Large naudoja tik 20 gr šios marmurine vadinamos jautienos. Likusios kotleto dalys: 60 gr elnienos iš Naujosios Zelandijos, šiek tiek iranietišku šafranu paskaninto omaro bei šaukštelis eršketo ikrų. Ant dūmais kvepiančios Himalajų druska pasūdytos mėsos guldoma klevų sirupe pamirkyta traški šoninė, anties kiaušinis ir trumais skanintas sūris. Sumuštinio duonai ypatingą skonį suteikia žaliosios japonų arbatos esencija, o visas valgomas meno kūrinys  pašlakstomas šampanu bei apiberiamas baltojo trumo griežinėliais.  Karališkai atrodantį sumuštinį virtuvės šefas karūnuoja aukso lapeliu. Sutikite, jog tokio sumuštinio nei greitu, nei paprastu maistu niekaip nepavadinsi.

Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė Nuo Iki”. Teisės saugomos. Kopijuoti draudžiama.