Skanaus!

Kava

Kavos manija

Teko girdėti, jog  kava- prieštaringiausias gėrimas pasaulyje.  Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad ji būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų! Kaip toks keistas gėrimas tapo mūsų kasdienybės dalimi, atskleidžia šimtus metų trukusi istorija.

Paslaptingo krūmo vaisiai

Pasakojama, jog maždaug 1300 aisiais metais Etiopijos kalnuose bandą ganantis piemuo vardu Kaldi labai išsigando, kai krūmus graužusios ožkos ėmė keistai šokinėti ir mekenti . Sunerimęs vyras atsargiai prisėlino prie paslaptingų krūmų, nuskynė keletą uogomis apkibusių šakelių ir nunešė jas į vienuolyną.  Vienuolis Yahia neramių dvasių apsėstą augalą nutarė išvalyti ugnimi, tačiau ore pasklidęs malonus kvapas visus dar labiau nustebino. Ištraukęs iš laužo keletą parudavusių uogų, vienuolis pamerkė jas į vandenį, kuris kaip mat nusidažė tamsia spalva. Paragavęs paslaptingojo gėrimo vienuolis ne tik pajuto energijos antplūdį, bet ir melstis galėjo visą naktį.

Legendą patvirtina ir istoriniai šaltiniai, teigiantys, jog pirmą kartą į kavos medelį dėmesys buvo atkreiptas kaip tik kalnuotoje Etiopijos dalyje, vadinamoje Kaffa  apie tūkstantuosius metus. Arabai kavą vadina žodžių junginio“qahhwat al-bun” trumpiniu “qahwah” , o tai reiškia “pupelės vyną”. Kavamedžio vaisiai- raudonos spalvos uogos, dydžiu primenančios vyšnią. Vaisiaus viduje esančios dažniausiai 2 ovalios šviesiai žalios spalvos sėklos tikrai primena pupeles, o tonizuojanti, suteikianti energijos kava  šalyje, kurioje draudžiami alkoholiniai gėrimai tapo puikiu vyno pakaitalu.

Arabai suprato, jog kavos pupelės- ypatingai vertinga prekė, galinti sukrauti milžiniškus turtus, todėl visokiais būdais stengėsi apsaugoti savo išradimą. Iš Mokhā uosto išvykstančiuose laivuose pakrautos kavos pupelės net būdavo perliejamos karštu vandeniu, kad augalas taptų nedaigus. Tačiau kontrabandos tai nesustabdė.  Kava pasirodė esantis per didelis turtas, kad išsitektų tik vienos tautos rankose, todėl neilgai trukus kava išsiliejo po visą Europą, pradėdama savo pergalingą žygį nuo Konstantinopolio miesto. Iš Arabijos atkeliavusiam  gėrimui, įvertinus jo protą ir kūną stimuliuojantį poveikį buvo suteiktas naujas pavadinimas: “arabų vynas”, o 1500 aisiais mieste atsidariusios  pirmosios kavinės buvo ne tik išskirtinio grožio vietos, bet ir aktyvaus socialinio gyvenimo centrai.

Musulmoniški papročiai moterims į kavines įeiti draudė, todėl dailioji lytis kava mėgavosi nuosavuose namuose. Išradingos turkės net sugalvojo savotišką “išbandymą kava” būsimiesiems sutuoktiniams. Prieš vestuves potencialus jaunikis su šeima atvykdavo į jaunosios namus “apsižvalgyti”. Jei moteriai vyras patikdavo, į paruoštą kavą ji įberdavo cukraus, jeigu ne, kavoje atsidurdavo šaukštas druskos. Iš pretendento reakcijos mergina suprasdavo, ar vyro ketinimai rimti. Jeigu  jaunikis būdavo nusiteikęs rimtai , jis pasiūlytą puodelį kavos nedvejodamas išgerdavo iki dugno.

Po vestuvių, jei vyras uždrausdavo moteriai gerti kavą, ji oficialiai galėdavo pareikalauti skyrybų “dėl svarbios priežasties”. Tačiau istorijoje tokių faktų neužfiksuota, nes būtent vyrai skatindavo žmonas gerti kavą tikėdami, jog gėrime esančios medžiagos teigiamai veikia organizmą gimdymo metu.

16 a. Konstantinopolyje turkų  šeimos kavai išleisdavo tiek pinigų, kiek prancūzai vynui. Per dieną turkai išgerdavo mažiausiai du puodelius kavos, tačiau net ir dvidešimt puodelių niekam neatrodė per daug.  Gėrimas buvo toks populiarus, kad net elgetos gatvėje prašydavo išmaldos… kavai!

Žymūs kavos gėrikai

Italiją galima laikyti vartais, per kuriuos kava pateko į Europą.  Venecijos prekybininkai 1615 ais metais  pirmą kartą įvežė šio stebuklo į Senąjį  Žemyną. Krikščioniški italai į “arabų vyną” iš pradžių žiūrėjo labai įtariai. Sklandė kalbos, jog moterų charakteris nuo kavos tampa neprognozuojamas, o vyrai praranda vyriškumą… Susirūpinę dvasininkai net kreipėsi į tuometinį popiežių Klementą VIII prašydami uždrausti tokį nuodėmingą ir žalingą “šėtono gėrimą”. Laimei, popiežius pasirodė esantis smalsi asmenybė ir panoro pats išbandyti “bedievių išradimą”. Kava Italijoje tuo metu buvo ruošiama turkiškai: maltos kavos pupelės  būdavo suberiamos į  šaltą vandenį ir užvirinamos. Kavos paviršiuje atsiradusi putelė reikšdavo, jog gėrimas paruoštas ir juo galima mėgautis .Tiršta, sodri švelnaus skonio kava Šventajam Tėvui taip patiko, jog perkrikštijęs ją “krikščionių gėrimu” viešai palaimino kavos gėrimą.

Apsukrūs verslininkai sumaniai pasinaudojo naujiena ir 1645 metais Venecijoje Švento Morkaus aikštėje viena po kitos duris lankytojams atvėrė pirmosios kavinės. Kavos populiarumas augo taip sparčiai, jog nepraėjus nė šimtui metų Venecijoje buvo priskaičiuojama net 218 kavinių. Populiariausia jų buvo ir iki šiol yra garsioji “Caffè Florian”. Kavinę 1720 metais atidaręs Floriano Francesconi  pasistengė sukurti itin prabangią aplinką. Ant minkštasuolių sėdintys ir kava su pyragaičiais besimėgaujantys miesto turtuoliai aptarinėdavo reikalus ir apsikeisdavo naujienomis, o  pirkliai ir keliautojai susirinkdavo pasidalinti įspūdžiais ar pasisemti žinių. “Caffè Florian” ypač mėgo lankytis ir garsus italų kompozitorius Giuseppe Verdi, anglų poetas Lord Byron, prancūzų filosofas ir rašytojas Jean-Jacques Rousseau. Menininkai ne tik mėgavosi kava, bet ir diskutavo, kūrė. Sėkmingiausiai darbuotis sekėsi Venecijoje tuo metu gyvenusiam   vokiečių kompozitoriui Richard Wagner.  Kavinėje “Lavena” gurkšnodamas kavą muzikas sukūrė “Tristaną ir Izoldą” bei “Parsifalį”- tarsi patvirtinimas, jog kava puikiai veikia kūrybingumą, žadina emocijas ir nuteikia produktyviam darbui.

Venecijos pavyzdžiu pasekė ir kiti Italijos miestai. Lankytojams kavinių durys atsivėrė Romoje, Florencijoje, Genujoje.  Vėliau kavos manija išplito po Austriją, Didžiąją Britaniją ir  Prancūziją. Garsioje Paryžiaus kavinėje “Procope” mėgęs lankytis prancūzų rašytojas ir filosofas  Voltair pasak  iš lūpų į lūpas sklindančios legendos per dieną pajėgdavo išgerti net iki 50 puodelių kavos.

Tobula  kava

Iš arabų kraštų atkeliavusį gėrimą italai taip pamėgo, jog  kavą pavertė savos kultūros dalimi. ‘800 aisiais suklestėjusi kavos industrija įkvėpė baristu Milane dirbusį Giovanni Achille Gaggia, kuris 1948 metais sukūrė pirmąją mechaninę kavos virimo mašinėlę. Pagaliau kavą imta gerti itališku stiliumi, o išgauta espresso kava tapo visos Italijos simboliu. Laikui bėgant buvo ištobulintas ir idealus espresso kavos paruošimo receptas: 6-7 gr Arabica kavos mišinio sumaišyti su 30 cc vandens ir užvirti 9 atmosferų slėgyje bei  90 ° temperatūroje. Jei po 28- 30 sekundžių išgautas skystis skleidžia sodrų stiprų kvapą ir būna pasipuošęs  3-4 mm storumo riešuto spalvos putele, kava pavyko puikiai!

Beje, italai turi beveik 80 skirtingų frazių nusakyti, kokios espresso kavos jie nori! O kad paprašius tiesiog caffè netektų nusivilti jos kiekiu, užsieniečiams patariama prašyti caffè americano(“lietuviškas” espresso kavos puodelis), caffè lungo( klasikinis espresso su daugiau vandens), caffè macchiato(espresso su pienu) ar latte macchiato( didelis indas espresso su daug pieno).

Išradingi Neapolio miesto gyventojai sugalvojo net specialią  “caffè sospeso”(liet. “pakibusią” kavą). Tai reiškia, jog į kavinę užsukęs išgerti kavos miestietis dosniai sumoka ne tik už savo, bet ir už dar vieną kavos puodelį, kurį išgerti gali tokio malonumo sau negalintis leisti žmogus. Ši tradicija Neapolio mieste galioja ir šiandien, tačiau pasinaudoti ja gali daugiausia toje pačioje gatvėje gyvenantys ir vienas kitą pažįstantys žmonės.

Kava geriama kaip draugystės ritualas kalnuotame Valle d’ Aosta regione turi net specialų indą, vadinamą grolla. Iš medžio išdrožta grolla turi nuo 4 iki 12 “burnyčių”( kakliukų?), todėl kavą vienu metu gali gerti tikrai gausus būrys draugų.  Beje, kava į šį indą pilama jau užvirusi, pagardinta cukrumi, cirtinos žievele  ir vynuogių degtine(it. grappa).

Paslaptingasis kofeinas

Kavos kultūra Italijoje kavinėmis ir barais neapsiriboja. Šalyje yra net Kavos Universitetas, Tarptautinis Kavos Ragautojų Institutas ir Nacionalinis Itališko Espresso Institutas. Visos šios įstaigos rūpinasi plačiais kavos išgavimo, ragavimo ir poveikio žmogaus organizmui aspektais. Medikai  pataria kavos nepadauginti ir per dieną išgerti ne daugiau nei 3-4 puodelius espresso  kavos; 2-3 puodelius, išgautus Mocca mašinėle ar 2 amerikietiško tipo kavos puodelius. Per didelis kavos kiekis sveikatai kenkia, o ypač didelė dozė gali būti net mirtina. Toks rezultatas gaunamas vieną po kito išgėrus net 100 puodelių kavos( viename puodelyje turi būti ne mažiau nei 10 gr kofeino). Laimei, to nežinojo Švedijos karalius Gustavas III, sugalvojęs originalią mirties bausmę: kava nugirdyti du vagis. Kadangi laukto poveikio nebuvo, “bausmė” buvo pakartota dar keturis kartus, tačiau veltui. Sėkmingai atlaikę išbandymą kava vagys ne tik nenumirė, bet ir sulaukė žilos senatvės.

Kava iš tiesų turi daugybę sveikatai naudingų  savybių: nesaldinta kava normalizuoja cukraus kiekį kraujyje ir padeda numesti svorio, palengvina kvėpavimą sergantiems astma, šalina vandens perteklių, stabdo aterosklerozę ir mažina riziką susirgti žarnyno vėžiu. Kofeinas skatina nervinių ląstelių veiklą, didina ištvermę ir spartina raumenų reakciją bei stimuliuoja tas smegenų sritis, kurios atsakingos  už informacijos suvokimą ir įvertinimą.

Tačiau svarbiausias kavos poveikis- hedonistinis. Mėgaudamiesi kava italai per dieną išgeria apie 90 milijonų puodelių kavos. Niekis, jei palyginsime su 2 milijardais puodelių,išgeriamų per dieną visame pasaulyje. Nenuostabu, kad kavos nešamas pelnas- milžiniškas. O ir pačią kavą galima laikyti brangiausiu maisto produktu pasaulyje, nors paradoksaliai maistinė jos vertė lygi… nuliui.  Gryna kava- tik 2 kalorijos ekspreso puodeliui. Ir nors kavoje rasta beveik tūkstantis sudedamųjų dalių ( riebalų, proteinų, mineralų, net karbohidratų), tostatūros metu beveik visi jie žūva.

Todėl gali pasirodyti keista, jog už nedidelį puodelį kavos gurmanai pasirengę mokėti milžiniškus pinigus. Šiuo metu brangiausia kava pasaulyje- “Black Ivory”, išgaunama iš dramblio… išmatų. Aromatingas kavamedžio uogas suėdęs dramblys natūraliai pašalina kauliukus- kavos pupeles, kurios perėjusios per virškinamąjį traktą praranda kartumą. Belieka tokį “turtą” kruopščiai nuplauti, išdžiovinti ir apdorojus išvirti karamelinio skonio kavą. Beje, tai jau ne pirmas kartas, kai į kavos verslą “įdarbinami” gyvūnai. Pirmiausiai tokį darbą atliko Indonezijoje gyvenantys  sterbliniai gyvūnėliai Luwak, prisidėję prie Kopi Luwak kavos gamybos. Taigi,  jei galite sau leisti sumokėti už puodelį kavos beveik 50 eurų, skanaus!