Smalsu

Raudona

Raudona

Aistringoji, gyvenimą ženklinanti raudona spalvų paletėje  užima ypatingą vietą.  Triumfo ir nuosmukio metais ja dalinosi pasaulio galingieji ir kabareto šokėjos, politikai ir romantikai, tikintieji ir ateistai… Nenuostabu, jog spalvų karalienė turi ilgą, tūkstantmečius siekiantį raudoną šleifą.

Rojaus obuolio spalva 

Tikinčiųjų vaizduotės Edeno sode augusi obelis Adomą ir Ievą  sugundė raudonskruosčiu vaisiumi. Išvaryti iš rojaus pirmieji žmonės skaudžios pamokos nepamiršo ir raudonai spalvai ėmė skirti ypatingą dėmesį. Tokiai teorijai pritartų ir regos organus tyrinėjantys šiuolaikiniai mokslininkai.  Jų nuomone akys turbūt yra svarbiausias jutimo organas, kurio pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi.  Evoliucijos eigoje žmogaus akis prisitaikė išskirti kuo daugiau būtent raudonos spalvos tonų, todėl šiandien raudona spalva- pirmoji, kurią išmoksta atpažinti kūdikiai visame pasaulyje.  Tokį genetišką pakitimą lėmė išlikimo instinktas. Gamtoje dauguma gyvūnų ir augalų vienaip ar kitaip raudonais atspalviais leidžia suprasti, jog yra nuodingi arba atvirkščiai, pakankamai prinokę ir tinkami valgyti.

Dar vienas svarbus žingsnis raudonos spalvos istorijoje siekia tolimus paleolito laikus, kai pirmykštis žmogus atsistojo ant kojų, prisijaukino ugnį ir… atrado meną. Prancūzijoje(Lascaux) ir Ispanijoje (Altamira) rasti urvai buvo dekoruoti raudonos ir juodos spalvos figūromis. Juodos spalvos protėviams toli ieškoti nereikėjo: tam tikslui puikiai tiko ir pirmas paimtas iš laužo nuodėgulis. Raudona spalva buvo sąmoningas pasirinkimas. Pirmieji artistai savo piešiniuose  ją naudojo tik todėl, kad buvo gražu.

Dažų paieškos                                                                                       

Raudonai dažančios medžiagos aplinkui nesimėtė. Specialių uolienų, augalų ir gyvūnų reikėjo ne tik gerokai paieškoti, bet ir mokėti iš jų išgauti norimą spalvą. Ištirta, jog pirmieji žmonės savo piešiniams naudojo ochros raudonumo mineralą hematitą (Fe2O3). Daug vėliau ši medžiaga buvo panaudota ir pirmųjų pieštukų gamybai. Italai juos vadino “kraujo akmenimis”, o Leonardo da Vinci ir kitų rimtų dailininkų eskizai išsiskyrė rusvai raudonais tonais.

Raudoną spalvą pavyko išgauti ir iš Rubia tinctorum augalo šaknų bei Dracaena cinnabari  medžio sakų. “Drakono krauju” vadinamą spalvą ypač mėgo naudoti senovės magai, o šiandien ji vis dar sėkmingai pritaikoma tam tikrų styginių instrumentų gamyboje.

Tačiau tikrą perversmą raudonos spalvos istorijoje sukėlė  smailiabokštės dygliuotos kriauklės moliuskas Murex brandaris. Ypatinga pilko, beveik bespalvio  moliusko savybė buvo nuostabi ir iki tol nematyta raudonai violetinė spalva, kurios padarėlis išskirdavo vos vieną lašą. Kriauklės paslaptį įminė pietų Libano gyventojai- finikiečiai, o senovės romėnai suteikė jai iki šiol išlikusį pavadinimą: purpura.

Purpurinio moliusko istoriją gaubia daugybė legendų. Pasak vienos jų iš žūklės grįžęs  žvejys tinkle rado tik vieną įstrigusią kriauklę ir piktai numetė ją ant smėlio. Alkanas žvejo šuo pribėgo ir godžiai čiupo netikėtą laimikį. Didžiam žvejo siaubui šuns nasrai nusidažė ryškiai raudona spalva. Pribėgęs žmogus mėgino gyvūno snukį nuplauti, tačiau ryški raudona nudažė ir paties žvejo rankas. Nėra žinių, koks tolesnis likimas ištiko purpurinę spalvą atradusį vyrą, tačiau labai tikėtina, jog jis susikrovė milžiniškus turtus. Pietų Libano gyventojai tapo žinomi visame pasaulyje, o graikai juos pervadino į finikiečius, taip sutapatinę purpurinės ( gr. φοῖνιξ (phoìnix) spalvos pavadinimą su jos atradėjais.

Pakilimas ir nuosmukis

Kad ir kaip stengėsi finikiečiai apsaugoti unikalų atradimą, išlaikyti purpurinio moliusko monopolijos jiems nepavyko. Iki tol neregėtos spalvos norėjo visi, tačiau išgauti mažytį šlakelį ypatingo skysčio reikalavo didelių pastangų ir daug darbo. Kriauklių kolonijos ėmė sparčiai nykti, o purpurinės spalvos kainos žaibiškai augti. Įsigyti raudonai violetinias tonais dažytus audinius galėjo tik pasaulio turtingieji ir galingieji. Leidę sau tokią prabangą sulaukdavo išskirtinio dėmesio ir visuotinės pagarbos.

Purpurinę karštinę sukėlusį moliuską savo knygoje “Gamtos istorija” aprašė ir Gajus Plinijus Vyresnysis( 23- 79 po Kr.). Garsaus romėnų laikų gamtininko, filosofo ir istoriko nuomone “…audringos jūros spalvą primenantis padarėlis magiškai sugeba nuraminti dievus, išaukština jaunystę, atskiria kilmingą  žmogų nuo paprasto, o triumfo akimirką prilygsta net auksui”. Senovės romėnų du kartus raginti nereikėjo. Purpurinė spalva nudažė senatorių, magistrų bei kovose pasižymėjusių karių togas: praetexta, picta, virilis.

Į valdžią atėjęs imperatorius Teodosio II( 401- 450) išrinktųjų ratą susiaurino dar labiau. Puoštis purpuru galėjo tik jis pats ir jo šeimos nariai. Visiems kitiems rengtis raudonai net uždraudė įstatymu.  Reta išimtis vėliau buvo pritaikyta tik Romos katalikų bažnyčios hierarchams: popiežiams ir kardinolams.

Užimtas imperatoriškas pozicijas finikiečių atrasta spalva išlaikė net iki viduramžių, o tada nuo sosto ją nuvertė… smulkutis vabzdys (it. Cocciniglia). Gumbelių ar skydelių pavidalu ant sumedėjusių augalų įsitaisęs sutvėrimas nesunkiai išlaisvino raudoną spalvą iš godžių pasaulio galingųjų rankų. Neilgai trukus raudonai nusidažė ne tik kaimo nuotakų, bet ir laisvo elgesio merginų ar net paties šėtono apdarai. Kaip tik tokį raudonos spalvos nuosmukį savo kūriniuose įamžino XV a flamandų dailininkai Rogiras van der Veidenas ir Hansas Memlingas. Pasipiktinę kilmingieji pasekė Prancūzijos karaliaus Filippo II pavyzdžiu ir persirengė mėlynai, o bažnyčiose imta garbinti žydra- mergelės Marijos spalva.

Raudoni žodžiai

Raudona, rosso(it.), red(angl.), rot(vok)…  Panašiai skirtingose kalbose skambantis žodis išsiskiria atspalvių gausa. Dauguma jų aiškiai siejasi su raudoną toną nusakančiais vaisiais( avietinė, vyšnių, kaštoninė, rožinė…), vieta( Burgundijos, Toscanos) ar tiesiog raudonai alsuojančiais žodžiais( geismo, liepsnos, vyno…). Paryžiuje dirbantis spalvų kultūros specialistas prancūzas Michel Pastoureau pastebėjo, jog raudonai spalvai kartais suteikiama dar platesnė reikšmė. Ispanijoje žodis colorado reiškia “nuspalvintą raudonai”, o senovės Rusijoje krasnij reiškė tiek raudoną spalvą, tiek apibūdinimą “gražus”. Net ir garsioji nuo caro laikų Maskvoje esanti Raudonoji aikštė ( rus. Красная площадь) pirmiausiai buvo pavadinta Gražiąja ir su komunistine ideologija neturėjo nieko bendro. Dar ir Raudonąja ji tapo tik ‘600 aisiais, kai raudoną įspūdį sustiprino ne tik Palaimintojo Vasilijaus soboras, bet ir Kremlių juosianti raudonų plytų siena(1485- 95). Rusams ir sostinės svečiams žodžių žaismas keblumų niekada nekėlė: ta pati aikštė be jokių abejonių buvo ir yra ne tik graži, bet ir pakankamai raudona.

Raudona vėliava taip pat turi savo istoriją. Tačiau rusai tikrai nebuvo pirmieji, susieję raudoną audeklą su kovos ir pralieto kraujo spalva. Jau senovės romėnai ir  viduramžių riteriai mojuodami raudonomis vėliavomis stengėsi įbauginti priešą. Jūrų piratai visus gąsdino juoda Linksmojo Rodžerio (angl. Jolly Roger) vėliava, o jei puolamas laivas nuspręsdavo lengvai nepasiduoti ir pasirengdavo mūšiui, piratai iškeldavo raudoną vėliavą, kuri reiškė, jog būsimos aukos pasigailėjimo nesulauks.

Politinį prieskonį raudonas audeklas įgavo tik 1832 metais, kai Velso ( angl.Galles) regione esančiame Merthyr Tydfil miestelyje tarp šachtininkų ir policijos įvyko kruvini susirėmimai. Apsivilkę žuvusiųjų krauju suteptais marškiniais ir iškėlę kraujo spalvos vėliavą demonstrantai suteikė jai simbolinę iššūkio ir kovos prasmę. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ne tik Anglijos, bet ir Vokietijos bei Prancūzijos kovotojai. O kai gruodžio 30 ą gimusi Tarybų Sąjunga( 1922- 1991) po pralieto kraujo spalva sujungė net 15 šalių, raudona vėliava pasauliui tapo aiškiu komunizmo simboliu. Šiandien raudona spalva puikuojasi net 37 iš 46 Europos vėliavų.

Kūnui ir sielai

Senovėje pagrindinė spalvų paskirtis buvo gydyti ligas. Šią teoriją patvirtina ir senieji Kinijos raštai, kuriuose smulkiai nurodoma, kad tam tikros ligos užklupti ligoniai privalėjo būti gydomi specialia spalva išdažytose patalpose ir dėvėti paskirtos spalvos pižamas. Raudoną spalvą buvo rekomenduojama naudoti esant bendram fiziniam išsekimui, silpnumui, sergant kraujagyslių,širdies, inkstų ar žarnyno ligomis. Vengti raudonos derėjo sergant uždegiminėmis ligomis ar turint temperatūros.

Psichologų nuomone aistringą gyvybingumą akcentuojanti spalva simbolizuoja energiją apskritai: pagreitėjusį pulsą ir kvėpavimą, padidėjusią įtampą. Ji skatina optimizmą, ryžtingumą, žadina vaizduotę. Vilkintys  raudonai  neria į gyvenimą stačia galva, dažniau yra aktyvūs veikėjai, nei pasyvūs stebėtojai. Tokie žmonės ne tik stengiasi išbandyti save visose srityse, bet ir pasiekti užsibrėžtus tikslus, laimėti bei būti pastebėti. Tokią nuomonę patvirtino ir Vokietijoje 2005 metais atlikti tyrimai. Buvo ištirtos dvi raudonai ir mėlynai apsirengusių taekwondo kovotojų grupės bei nustatyta, jog raudonieji ne tik dažniau laimėdavo, bet ir sulaukdavo didesnio teisėjų palaikymo. Specialiai sudaryta 42 narių komisija jiems buvo net 13% palankesnė. Peršasi išvada, jog raudona- pergalės spalva. Šios spalvos neįmanoma užgesinti: kiek priblėsusi ji ir vėl netikėtai suliepsnoja. Todėl teisūs buvo senovės romėnai, lotyniškai raudoną įvardiję net dviem žodžiais: kraujas ir gyvybė ( lot. “rutilus”, “ruber”). Amžinas raudonas gyvybės ratas.

Medžiaga spausdinta žurnale “Edita”. Teisės saugomos.