Žmonės

Kalėdų senelio istorija

Žmogus, įkūnijantis Kalėdas

Kalėdų senelis, Joulupukki, Babbo Natale, Papà Noel, Sankt Nicolaus, Santa Claus… Kiekvienais metais didžiulis būrys raudonskruosčių pilvotų vyriškių raudonais kailinukais ir balta tankia barzda įvairiomis kalbomis visam pasauliui linki linksmų šventų Kalėdų. Jau daugybę amžių šis kiekvienoje šalyje vis kitaip vadinamas legendinis personažas nepavargdamas klampoja per sniegą, skrenda dangumi, neria po vandeniu ir  ropščiasi pro kaminą tik tam, kad visiems laukiantiems atneštų dovanų. Reikia būti tikru šventuoju, kad suspėtum į kiekvieno namus ir širdį. Toks šventasis ir buvo šv. Mikalojus, šiandien visiems geriausiai žinomas Santa Claus, o lietuviškai Kalėdų senelio vardu.

Realiai gyvenusio žmogaus pėdsakais   

Dabartinės Turkijos teritorijoje esančiame Pataros mieste maždaug 270 aisiais metais gimė berniukas, kurį pavadino Nikola( liet. Mykolas). Vaikas augo pasiturinčioje dievobaimingų tėvų šeimoje ir nuo pat mažens garsėjo gerumu ir dosnumu. Deja, laimingą ir ramų gyvenimą nutraukė ankstyva tėvų mirtis. Likęs vienas našlaitis visą gausų šeimos palikimą išdalino likimo nuskriaustiesiems, o pats savo gyvenimą nutarė pašvęsti Dievui ir bažnyčiai. Neilgai trukus Nikola tapo Miros vyskupu, o apie jo gerus darbus ėmė sklisti legendos, davusios pradžią šiuolaikinei Kalėdų senelio istorijai.

Viena seniausių legendų pasakoja apie tris jaunas merginas, kurias į skurdą patekęs tėvas nutarė priversti parsidavinėti gatvėje. Baimės ir nevilties dėl tokio negarbingo likimo išsigandusios merginos viską per išpažintį patikėjo kunigui Nikolai. Sujaudintas istorijos šventikas dosniai atseikėjo tris maišelius aukso monetų ir nutarė juos paslapčia nunešti į nelaimę patekusių merginų namus. Radęs pravertą namų langą, kunigas įmetė primąjį maišelį aukso. Antrąjį vakarą  pavyko įmesti dar vieną maišelį pinigų, tačiau trečiąjį vakarą langas buvo uždarytas. Užlipęs ant stogo likusį maišelį aukso monetų šventikas nutarė įmesti pro kaminą. Lygiai taip, kaip dabar dovanas vaikams neša Kalėdų Senelis…

Kita šventų Kalėdų dvasią patvirtinanti legenda pasakoja apie išskirtinę vyskupo Nikola meilę vaikams. Žinodamas, kaip sunku mažiesiems žiemą atvykti iki bažnyčios, vyskupas patarė kunigams tikinčiuosius lankyti patiems. Taip Dievo žodis, sutvirtintas dovanomis vaikams šunų traukiamomis rogėmis buvo išvežiotas po visą apylinkę, o išdalinta meilė ir gerumas neabejotinai prisidėjo prie šiandieninio Kelėdų senelio- dovanų nešėjo,  įvaizdžio.

Garsusis Miros vyskupas Nikola mirė 343 iųjų gruodžio 6 ą dieną ir buvo paskelbtas katalikų ir stačiatikių šventuoju. Išlikusiose relikvijose šv. Nikola vaizduojamas vilkintis ilgą vyskupo tuniką, vienoje rankoje laikantis ganytojo lazdą, o kitoje- tris maišelius aukso. Realiai gyvenęs žmogus tapo ne tik viso pasaulio tikinčiųjų garbinamu šventuoju, bet ir nemirštančia šventų Kalėdų dvasia visiems norintiems tikėti stebuklais.

Šv. Nikola  virtimas Santa Claus

Plintanti krikščionybė vyskupo Nikola mitui padėjo įsitvirtinti daugelyje Europos šalių. Lietuvoje imta garbinti šventą Mikalojų, Čekijoje Svatý Mikuláš, Danijoje Sankt Nikolaus… Olandijoje vaikus mylinčio ir dovanas dalinančio šventojo gyvenimas peraugo į didelę žiemos šventę. Tikėta, jog vyskupą Nikola įkūnijantis olandų Sinter Klaas baltu žirgu kinkytomis rogėmis gruodžio 6 ą dieną atvyksta  iš Ispanijos. Atvykėlio  galvą  puošia aukso siūlais siuvinėta vyskupų kepurė- mitra, o ganytojo lazda ir maišas dovanų leidžia suprasti, jog tiems, kurie nusipelnė, bus dosniai atsilyginta. Olandų legendose Sinter Klaas lydėdavo Juodasis Petras(Zwarte Piet), kuris per suodiną kaminą nusileisdavo į namus ir prie židinio palikdavo dovanas. Skraidančiam Sinter Klaas žirgui mažieji parūpindavo šieno ir daržovių, kuriuos sudėdavo į batus ir palikdavo prie lauko durų nakčiai. Pasistirpinęs žirgas atsidėkodamas vaikams batus pripildydavo saldumynais ir vaisiais. Dažną dovaną lydėdavo ir specialus eilėraštis ar laiškelis, skirtas sušildyti kiekvieno laukiančiojo širdį. Kartais atsitikdavo ir taip, jog vietoj lauktų dovanų vaikas rasdavo tik saują anglių ar net rykštelę. Taip Sinter Klaas norėdavo priminti, jog net ir Kalėdų dovanas reikia nusipelnyti geru elgesiu, trunkančiu ištisus metus.

Europoje populiarią šventę olandų emigrantai XVII amžiuje atplukdė ir į Ameriką. Idėja vietiniams patiko, tačiau per daug sudėtingai skambantis Sinter Klaas vardas laikui bėgant buvo sumaniai patrumpintas iki šiandieninio Santa Claus. Suteikę šventajam naują vardą, amerikiečiai legendiniam personažui įkvėpė ir naują gyvybę. Prie naujo įvaizdžio kūrimo prisidėjo daug kūrybingų to meto žmonių.

Vienas pirmųjų apie paslaptingąjį olandų personažą prabilo amerikiečių filantropas John Pintard. Niujorko istorinės draugijos nariams jis pateikė  asmeniškai dokumentuotą medžiagą, kurioje aprašė stebėtos olandų žiemos šventės įspūdžius. Sinter Klaas  buvo aprašytas kaip vyskupo tunika ir mitra apsirengęs šventasis, dalinantis vaikams dovanas.

Apie tai, jog senyvas tamsiais drabužiais vilkintis Sinter Klaas pas vaikus keliauja dangumi skriejančiomis rogėmis ir veža maišą dovanų, pirmasis satyrinėje knygoje “Niujorko istorija” ( kitur: „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“.) 1809 aisiais prabilo amerikiečių rašytojas Washington Irvin. Daugelis skaitytojų autoriaus apibūdinimus priėmė kaip realybę ir olandų tradicijas pradėjo taikyti ir savo šeimose.

Iš New York kilęs kalbininkas ir teologas Clement Clarice Moore savo vaikams  1821 ųjų Kalėdų išvakarėse sukūrė eilėraštį „Šv. Mikalojaus apsilankymas“(“A Visit from Saint Nicholas”). Kūrinėlis taip ir turėjo likti tik Moor nuosavybe, tačiau jį išgirdusi šeimos draugė 1823 iais nusiuntė eilėraštį į laikraštį, kur jis sulaukė didžiulio pasisekimo. Eilėraštyje  St. Nicholas buvo vaizduojamas kaip raudonskruostis kailiniais vilkintis linksmuolis, kuriam virš baltos barzdos pūpsojo vyšnios spalvos nosytė. Skraidantį baltą žirgą autorius pakeitė rogėmis, kurias traukė net 8 šiaurės elniai. Per kaminą į namus patenkantis geradaris dovanas vaikams palikdavo prie židinio pakabintose kojinėse ir beveik visada išlikdavo nepastebėtas, nes dydžiu priminė… mažą elfą.  Eilėraštyje pirmą kartą užsiminta, jog paslaptingas nepažįstamasis  pas vaikus atvyksta iš šiaurės  šventų Kalėdų išvakarėse. Tokiu teiginiu šiandieninis Santa Claus buvo atskirtas nuo Sinter Klaas, kuris pas olandų vaikus atvykdavo gruodžio 6 ą dieną iš Ispanijos…

Dar porą dešimtmečių dovanas dalijantis paslaptingasis vienur buvo vaizduojamas kaip rimtas gerų akių vyskupas, kitur- mažas linksmas nykštukas. “Harper’s Weekly” leidinyje dirbęs vokiečių kilmės karikatūristas Thomas Nast 1862(3) aisiais Santa Claus apgyvendino Šiaurės Ašigalyje. Iliustracijose paslaptingasis geradaris  buvo vaizduojamas kaip atidus vaikų stebėtojas, atsakingai sprendžiantis, kam priklauso Kalėdinės dovanos, o kam- ne.

Kalėdų džiaugsmą dalijantis šventasis atkreipė ir įvairių reklamos užsakovų susidomėjimą. Manoma, jog pirmoji Santa Claus įvaizdį panaudojusi įmonė buvo mineraliniais gėrimais prekiaujanti “White Rock Beverages”. Tačiau tik tada, kai 1931 metais  paslaptingą geradarį pastebėjo garsioji “Coca Cola”, Santa Claus personažas tapo žinomas visam pasauliui.

Kalėdų senelis, kokį pažįstame dabar- amerikiečių menininko Haddon Sundblom kūrinys. Nusprendęs savaip interpretuoti dovanas nešantį geradarį, dailininkas įkvėpimo pasisėmė iš šalia namų gyvenančio kaimyno. Prekyba vertęsis apkūnus senyvas vyriškis balta tankia barzda nuolat iš vienos vietos į kitą gabendavo krūvas dėžių ir paketų. Paslaptingasis krovinys taip ir liko paslaptimi, tačiau reklaminis personažas buvo sumaniai aprengtas “Coca Colos” spalvų rūbais: raudonu paltu baltu kailiniu kraštu, apautas juodais aulinukais, o per apvalų liemenį apjuostas storu diržu. Linksmai spindinčios akys ir rankoje laikomas “Coca Colos” buteliukas liudijo, jog  pajusti šventų Kalėdų dvasiai reikia tiek nedaug!

Plačiai nuskambėjusios reklamos dėka amerikiečiai šventąjį pavertė kiekvienam artimu ir savu seneliu, todėl į Europą šv. Nikola grįžo ne tik praradęs didžiąją dalį šventumo bet ir gerokai pasikeitęs. Praūžusi  XV-XVII amžiaus reformacija daugelyje šalių visai panaikino šv. Nikola šventę, tačiau Kalėdų džiaugsmą dalijančio žmogaus idėja buvo tokia stipri, jog gerojo vyskupo dvasia persikūnijo į daugybę skirtingų Kalėdinių personažų. Lietuvoje juo tapo Kalėdų senelis, Rusijoje- gražuolės anūkės Snieguolės lydimas Died Maroz ( liet. Senis Saltis), Italijoje vaikus lanko Babbo Natale…

Tarp pasakos ir realybės

Augantis kiekvienoje šalyje vis kitaip vadinamo Santa Claus populiarumas sužadino viso pasaulio vaikų smalsumą. Paaiškėjo, jog Kalėdų senelis turi namus tiek Amerijoje, tiek Europoje. Amerikiečiai įsitikinę, jog Santa Claus gyvena Šiaurės Ašigalyje netoli Aliaskos. Europoje nuo praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio tikėta, jog Kalėdų Senelis gyvena Korvantunturio (liet. Ausies) kalne. Kiškio ausį primenanti kalva yra 403 metrų aukščio ir stūkso Suomijos ir Rusijos pasienyje. Tokią žinią 1927 metais paskelbė garsus Suomijos radijo “Vaikų valandos” vedėjas Markus Rauho. Vyras patikino, jog kalno papėdėje įsitaisęs Kalėdų senelis ir elfai aiškiai girdi, kaip kalba ir elgiasi vaikai, o tada  viską surašę į didelę knygą jie atidžiai sprendžia, nusipelnė vaikas geidžiamos dovanos ar ne…

Tikriausiai Ausies kalnas pasirodė per daug akivaizdi vieta, todėl laikui bėgant Kalėdų senelio buveinė buvo perkelta į Laplandiją. Netoli Rovaniemi miestelio įsikūręs Kalėdų senelis ten gyvena ištisus metus, treniruoja šiaurės elnius, skaito vaikų jam atsiųstus laiškus ir padedamas elfų pakuoja dovanas.

Rašyti Kalėdų seneliui- neatskiriama Kalėdinės tradicijos dalis. O kad nei vienas laiškas nepasimestų, Kanadoje buvo nurodytas net specialus pašto indeksas H0H 0H0, primenantis garsųjį Kalėdų senelio šūksnį: ho ho ho.  Į kiekvieną laišką asmeniškai atsako šventiniam periodui pašte įsidarbinę savanoriai. Nuo 1982 ųjų ten jau spėjo padirbėti net 13000 geradarių “elfų”, o labdaringos organizacijos palaikydamos gyvą legendinio personažo mitą kartais nusiunčia ir nedideles dovanėles itin širdį sujaudinusių laiškų autoriams.

Santa Claus istorijoje netrūko ir kurioziškų situacijų. Amerikoje Colorado Springs valstijoje esanti parduotuvė “Sears Roebuck” 1955 aisiais išplatino telefono numerį, kuriuo paskambinus Kalėdų išvakarėse buvo galima tiesiogiai susisiekti su Kalėdų seneliu. Deja, spausdinant telefono numerį įsivėlė klaida ir vietoj specialios atsakyti į vaikų skambučius pasiruošusios agentūros buvo paviešintas  CONAD( continental Air Defense Command) oro pajėgų bazės telefonas. Tą vakarą budėjęs pareigūnas Harry Shoup suprato, jog tai ne šiaip sau pokštas, bet  rimta klaida, o nuo jo atsakymo priklauso daugybės vaikų nuotaika. Rimtai nusiteikęs vyras visiems vakare skambinusiems patikino, jog jis asmeniškai seka Kalėdų senelio kelionę dangumi ir kad iš Šiaurės Ašigalio pajudėjusios elnių traukiamos rogės atvyks laikuJ

Prie stebinčiųjų Kalėdų senelio kelionę 1958 aisiais prisidėjo ir JAV bei Kanados aeronautika, kuri savo internetiniuose puslapiuose nurodė specialią žymę, pagal kurią buvo galima sekti dangumi keliaujantį srebukladarį. Specialus radaras sekdavo dangumi judančios švieselės kelionę. Iš tiesų žybsintis ekrane signalas žymėjo amerikietiškų karo pajėgų lėktuvą, kursuojantį iš Kanados į Meksiką, tačiau mažieji smalsuoliai norėjo ir toliau tikėti suaugusiųjų jiems kuriama pasaka.

Galimybė kaip nors prisidėti prie legendinio personažo kūrimo įtraukė vis daugiau žmonių. Kai kurių Amerikos televizijos kanalų sinoptikai orų prognozės pabaigoje vaikus informuodavo, kurioje vietoje yra  Kalėdų senelis ir kokių oro sąlygų lydimas jis keliauja.

Kol vieni apimti Kalėdų džiaugsmo stengėsi stiprinti Kalėdų senelio įvaizdį, skeptikai ieškojo jo egzistavimą kompromituojančių faktų… Italijoje leidžiamo žurnalo “Focus” duomenimis visame pasaulyje yra net 378 milijonai vaikų, tikinčių Kalėdų seneliu. Paskaičiuota, jog norėdamas juos visus aplankyti, Kalėdų senelis turėtų lėkti net 972 km/s. greičiu, o stebuklingose rogėse vežti apie 340 tūkstančius tonų dovanų. Dalindamas dovanas tik geriems vaikams, geradaris turėtų nuvažiuoti net 110 milijonų kilometrų ir aplankyti maždaug 108 milijonus namų.

Apkūnus senyvo amžiaus vyriškis per  1 ą sekundę turėtų privažiuoti prie 967 namų, žaibišku greičiu iššokti iš rogių, įsliuogti pro kaminą, išdėlioti dovanas ir vėl sėdęs į roges skubėti prie kito namo… Skeptikų nuomone visi šie faktai akivaizdžiai įrodo, jog Kalėdų senelio nėra ir būti negali.

Taip nešventiškai sujaukę mažųjų mintis suaugusieji daugelio vaikų širdyse pasėjo abejonių sėklą. Amerikiečių laikraštyje “New York Sun” 1897 m. dirbęs žurnalistas Francis Church gavo vienos mergaitės laišką, kuriuo buvo klausiamas, ar Kalėdų Senelis yra tikras. Žurnalistas mergaitei viešai atsakė, jog Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, o netikėti juo yra tas pats, kas netikėti gerumu ir meile.

Todėl antgamtiškų jėgų kupinas paslaptingasis ir toliau keliauja dangumi kaip saulė žiemos saulėgrįžos metu iš atrišto stebuklingo  maišo dosniai visiems dalindamas šventų Kalėdų džiaugsmą.

Medžiaga spausdinta žurnale “LAIMA”( 2013 metų gruodžio mėnes). Visos teisės saugomos.