Kelionės

Durys į gražesnį pasaul

Teko girdėti, jog daugiau nei prieš 5oo metų visus vieno  miestelio gyventojus iš namų išvijo… skruzdėlės. Maži padarėliai jaukiai ir ilgam įsitaisė ne tik maisto atsargų sandėliuose, bet ir gyvūnų tvartuose, žmonių namuose ir net vaikų lovelėse. Ilgai visi vargo bandydami nurodyti skruzdėlėms jų vietą, tačiau nelygi kova buvo pralaimėta. Susirinkę menką turtą žmonės išsikėlė gyventi kitur. Taip gimė Valloria(liet. Valorija), viduramžiška gyvenvietė Ligūrijos regione, šiaurės Italijoje.

Šiandien Valorija- meno galerija po atviru dangumi. Nedidelis viduramžiškas miestelis nuo jūros atsiplėšęs vos 15 km. Dulkėmis pabarstytas akmenuotas kalnų serpentinas – tikras iššūkis į 437 metrų aukštyje įsikūrusią  gyvenvietę, kurios pilkų akmenų sienos tai vienur, tai kitur susiremia stogais paversdamos siauras gatveles aklinais tuneliais.  Beveik klaustrofobišką pojūtį išsklaido netikėtai stačiais skardžiais besibaigiančios aikštelės, nutviekstos akinančios saulės. Tingiai vaikštinėja katės, kuriomis rūpinasi visi 47 nuolatiniai miestelio gyventojai. Tačiau didysis Valorijos pasididžiavimas- dešimtys nuostabiai dekoruotų durų.

1991 ieji- oficiali antroji Valorijos gimimo diena. Tais metais vasaroti sugrįžę draugai apsidairė po apsnūdusį miestelį ir nusprendė įpūsti jam naujos gyvybės. Taip gimė asociacija “Trys Fontanai”. Pavargusiose nebyliose sienose netikėtai atsivėrė keletas spalvotai dekoruotų durų, vedančių į gražesnį pasaulį. Šiandien tokių durų priskaičiuojama jau beveik 130. Kiekviena jų- atskira istorija, papasakota pripažintų artistų rankų darbo piešiniais. Kasmet pirmąjį liepos savaitgalį čia susirinkę įvairių šalių garsūs menininkai atveria vis naujas duris, paklaidinančias atvykusius smalsuolius. Atvykėlių laukia pilnas netikėtumų  klaidus  miestelio labirintas, kurio siauros pilkų akmenų gatvės spalvotomis durimis kviečia užsukti į vis kitokia realybę.

Durys Valorijoje- magiška kiekvieno vaizduotę vis kitaip jaudinanti paslaptinga traukos jėga. Atverti simbolines duris padeda ir tylus miestelio žavesys bei  kiekvieno į jas žiūrinčiojo akyse paslėptas raktas.

Vaikščioti, sustoti ir klausantis širdies tiesiog leisti sau stebėtis- toks duris Valorijoje dekoruojančių menininkų tikslas. Kiekvienas jų pats pasirenka, ką tapyti. Vieni piešta augmenija praturtina skurdžias gatveles spalvomis, kiti įsivaizduojamo uosto vaizdais primena apie slėnio apačioje tyvuliuojančią jūrą.  Ant durų atgiję pasakų herojai kviečia sugrįžti į vaikystę, o po gatvių arkomis besisukanti tango šokėjų pora, sunkias dėžes kilnojantis darbininkas, nepatikli vienuolė ir dar daugybė kitų pieštinio pasaulio būtybių savaip  žavi, stebina ar tiesiog kviečia svajoti…

Pavaišinti nuoširdumu

Klajoti gatvėmis galima pagal specialiai nubraižytą planą, tačiau vietiniai gyventojai mielai palydi kiekvieną smalsuolį  draugiškai atverdami net nuosavų namų duris. Jiems tai- puiki proga paįvairinti lėtai slenkančias tingias dienas. Paplepėti mėgstantys Valorijos senbuviai ne tik papasakos keistai susipynusias istorijas, aprodys Pamirštų daiktų muziejų, bet ir pavaišins tipiniais Ligūrijos produktais: vyno taure, aliejumi pašlakstyta duona bei  alyvuogėmis ir primins, kad tai dar viena šios vietos tradicija. Taip mėgaujantis meno kūriniais bei gardžiuojantis užkandžiais sužinojome, jog  Valorija pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia Vallis Aurea, lietuviškai Auksinį slėnį. Tik auksą čia reiškia ne brangusis metalas, o auksinės  spalvos alyvuogių aliejus- didžiausias Ligūrijos kalvose gyvenusių žmonių turtas. Alyvuogės ir aliejus buvo ne tik svarbiausias pragyvenimo šaltinis, bet ir žmones vienijusi gija.

Vaišingumas- viduramžius siekiančios “Spaudo” tradicijos atgarsiai. Į miestelį persikėlęs gyventi atvykėlis dažnai ilgai nesuprasdavo, kodėl kasnakt prie jo durų susirinkę vietiniai kelia baisų triukšmą ir neleidžia miegoti. Po keleto bemiegių naktų paaiškėdavo, jog taip Valorijos senbuviai reikauja “susimokėti Spaudą”, t.y. būti pakviesti į naujakurio namus ir pavaišinti. Tik susėdus prie bendro vaišių stalo ir pasidalinus gyvenimiška patirtimi , atvykėliui būdavo leidžiama tapti pilnateisiu miestelio gyventoju.

Liūdniau sekdavosi tiems svetimšaliams, kuriuos į kalnus atviliodavo meilė. Vietiniai vyrai, kerštaudami dėl atvykėlio paveržtos nuotakos,  dažnas vestuves paversdavo tikra tragedija.  Yra išlikę net bažnytinių raštų, kuriuose primenama, jog “draudžiama mėtyti akmenis į jaunavedžius,  išėjusius iš bažnyčios”.  Norėdami išvengti susidorojimo, sutuoktiniai  miestelio iždą papildydavo pinigais, o neviltimi liepsnojančias musivylusių vyrų aistras užliedavo vynu. Laimei, “Spaudo” papročio šiais laikais jau niekas nesilaiko. O nuolat varstomos dekoruotos ir paprastos  Valorijos miestelio durys dosniai visus lepina daugybe įvairiausių progų smagiai praleisti laiką.