Kelionės

Haitis: Baltos religijos gaubiama juodų žmonių šalis

 

Praėjusių metų sausį pasaulį aplėkė žinia apie Haitį sukrėtusį žemės drebėjimą. Kalbėti apie šią šalį nelengva… Haitis- ne tik vienas vargingiausių pasaulio kampelių, kurio skurdo suluošintą veidą po tragedijos išvydo visas pasaulis.

Haitis- tai neįtikėtinų istorijų kupinas kraštas: sunkus darbas, šokiruojančios pramogos ir paslaptinga religija. Tokį Haitį savo širdyje nešiojasi ilgus metus ten praleidusi sesuo (vienuolė) Klarisa. Ji patarė papasakoti apie prieštaringą šios šalies sielą.

Turtingoji Hispaniola

Haitis- viena iš  Karibų jūros salų. Bendras visos salos plotas- 48,7 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Tai antra pagal dydį Karibų jūros sala, dydžiu nusileidžianti tik Kubai. Dabar salą dalinasi dvi valstybės: rytine dalimi džiaugiasi Dominikos respublika, o vakaruose įsikūręs Haitis.

Senų senovėje, ieškodami naujų žemių savo gentainiams, čia pirmiausia apsigyveno indėnai tainai, o Kristupas Kolumbas salą atrado 1492 metų spalio 12 dieną. Prieš akis išnirusi sala taip patiko keliautojui, kad išsilaipinęs  ją pavadino Hispaniola, tolimos Ispanijos garbei. Tankiais tropiniais miškais apaugusi turtinga sala patiko ne tik naujai atvykusiems keliautojams, bet ir Karibų jūrose siautėjusiems piratams. Trintis buvusi tokia stipri, jog XVII amžiuje ispanų karalius įsakė saviškiams pasitraukti į šalies gilumą paliekant piratams šiaurės vakarinę salos dalį. Pasidalinę teritoriją, ispanai ėmė joje kurti savo koloniją. Derlinga žemė puikiai tiko auginti cukrašvendres,  kavą, ryžius, platanus, tabaką…  Neapdairiai išžudę beveik visus salos gyventojus tainus, ispanai darbo jėgos buvo priversti ieškotis svetur. Taip į salą iš ispanų ir prancūzų kolonizuotų žemių atkeliavo juodaodžiai vergai, savo kruvinu darbu sukūrę tikrą  Antilų salyno perlą. Per savo 200 metų gyvavimo istoriją Haitis išgyveno daugybę didesnių ir mažesnių karų, sukilimų, perversmų bei gamtos katastrofų. Metams bėgant ši pirmoji Lotynų Amerikos valstybė, paskelbusi nepriklausomybę, palaipsniui virto vos kvėpuojančia trečiojo pasaulio šalimi.

Saldi žalia jūra

Mėlynai smaragdinius salą skalaujančius  vandenis šalies viduje atkartoja vis dar išlikę pavieniai cukrašvendrių laukai. Cukrašvendrės gal ir nesaldina Haičio žmonių gyvenimo, tačiau suteikia darbo, kurio šalyje smarkiai trūksta. Šį augalą 1493 metais į salą atplukdė Kristupas Kolumbas, o Aleksandras Makedonietis  savo dienoraščiuose dar 325 metais prieš Kristų stebėjosi nepaprasta švendre, kuri » be bičių neša medų «. Žalių daigelių jūra Haityje- cukraus, romo ir dar beveik 22 iš šio augalo išgaunamų produktų šaltinis. Mažas melsvai žalias daigelis virsta net 3 metrų aukščio medingo koto cukrašvendre, kuri derlių duoda beveik 5 metus iš eilės. « Zafra », kaip vietiniai vadina cukrašvendrių kirtimo metą, prasideda sausio 21, « Madonna de Altagracia » šventės metu ir trunka net 8 mėnesius. Šis sunkus ir varginantis darbas atliekamas tik mečetės pagalba. Kieti augalų kamienai, karšta saulė, drėgnumas ir įvairiausi gyviai nepaprastai apsunkina derliaus nuėmimą. Dažnas darbininkas susižaloja rankas ir kojas, o susiformavę randai- neginčijamas kirtėjo darbo įrodymas.

Kelias nuo mažyčio žalio daigelio iki  kavą saldinančio cukraus- ilga juodų rankų lydima kelionė… Patyręs kirtėjas per dieną gali nukirsti net iki 3 tonų cukrašvendrių, o nukirsti augalai kraunami į buivolais traukiamus vežimus ir skubiai gabenami į apdorojimo vietas. Amžius nekintantis reginys vis dar nepaliestas civilizacijos… Tačiau dirbti reikia sparčiai, nes kuo ilgiau delsiama, tuo mažėja saldaus skysčio kiekis cukrašvendrėje. Gero derliaus metu iš vieno augalo pavyksta išspausti net 20 litrų saldaus skysčio, vadinamo « guarapo ». Vietiniai mielai jį geria ką tik išspaustą, nes šviežias gėrimas nepaprastai gaivina, tonizuoja ir gydo daugybę kvėpavimo takų ligų.

Trumpai pailsėjęs, cukringas skystis verdamas. Virimas- itin svarbus ir daug dėmesio reikalaujantis procesas, nes apsnūdus virėjui visas katilas rizikuoja pavirsti didžiule lipnia karamele. Tinkamai pakaitinus, skystas cukrus centrifūguojamas. Milžinišku greičiu besisukančiose turbinose  smulkūs medaus spalvos cukraus kristalai lieka prisiploję prie centrifūgos sienelių, o saldus sirupas- melasa, nuteka į atskirą indą. Vėliau iš melasos daromas alkoholis bei kitos medžiagos, o cukraus kristalai išdžiovinami specialiomis mašinomis. Anksčiau tiesiog saulėje ant didžiulių platformų džiūstantis cukrus primindavo raibuliuojančią medaus spalvos jūrą.

Dar vienas svarbus cukrašvendrių produktas- romas. Vietiniai šį iš melasos išgaunamą svaiginantį skystį vadina « tafia ». Piratai buvo vieni pirmųjų, įvertinę šio stipraus alkoholinio gėrimo privalumus, na o šiandieninis   Haitis pasaulyje žinomas vietinės gamybos Barbancourt romu. Manoma, kad ir pats gėrimo pavadinimas kilęs iš mokslinio cukrašvendrės pavadinimo : Saccharum officinarum.

Gaidžių  peštynės

Po sunkios darbo dienos susirinkę žmonės šokiais ir dainomis stengiasi palaikyti harmoniją juos supančiame pasaulyje. Afrikietiški ritmai glaudžiai susipynę su Karibų jūros reggae, salsa, merengue… Tačiau didžiausia Haičio vyrų laisvalaikio aistra- gaidžių peštynės “Pelea”. Haityje tai beveik nacionalinis sportas, turintis tokią pat istorinę reikšmę kaip bulių kautynės Ispanijoje. Nėra miestelio, kuriame nebūtų įrengta dengta cilindro formos aikštelė gaidžių kautynėms stebėti. Kai kurios aikštės gali sutalpinti net 500 žiūrovų. Kovos dažniausiai organizuojamos vakare, po dienos darbų. Kaunasi du gaidžiai: vienas šviesus ir vienas tamsus. Skirtingos gaidžių spalvos padeda geriau atskirti susikibusius kovai iki paskutinio kraujo lašo paukščius… « Pelea » metu lažyboms kartais išleidžiami paskutiniai pinigai. Riksmas, švilpimas, paukščių klegesys ir kraujas- neatskiriama šių kovų dalis. Dvikovos metu prie paukščių kojų tvirtinami specialūs metaliniai ar kauliniai nagai, tad kova virsta tikrai kraugerišku reginiu.

Gaidžiai Haityje- tikra verslo rūšis. Specialiose paukštidėse gyvena net iki 150 kovoms skirtų gaidžių. Paukščiai kovai kruopščiai rengiamai vos išsiritę iš kiaušinio, jiems daroma griežta atranka. Tinkamiems  kovai gaidžiams anksti nupešamos kojų, pažastų ir galvos plunksnos. Jie laikomi atskirai nuo vištų ir šeriami tik kukurūzais bei vandeniu. Įsigijęs kovinį gaidį, šeimininkas juo nepaprastai rūpinasi. Kiekvieną rytą jis burnoje sukramto gabalėlį tabako, kvapniojo gvazdikėlio galvutę, skiltelę citrinos ir visa tai užgeria šlakeliu romo. Šiuo mišiniu žmogus apspjauna gaidį tikėdamas, jog paukščiui tai suteikia kovotojo dvasios, ištikimybės ir didžiulio atsparumo bei jėgos. Neapsieinama ir be prietarų… Gaidžių augintojai teigia, kad viso pasaulio gaidžiai užmiega ir pabunda atsisukę į tą pusę, kurioje leidžiasi saulė. Jei gaidys pastebimas atsisukęs į saulėtekį, reiškia, jog jis pasiruošęs kovai ir būtinai laimės!

Vudu

Haitis- vergovės paženklinta sala. Į Hispaniolą gabenami vergai dar laivuose gaudavo naujus vardus ir būdavo pakrikštijami. Salos šeimininkams buvo svarbu, kad naujos žemės neterštų netinkamas tikėjimas.

Dabar saloje gyvena beveik 9 milijonai žmonių, kurių net 95 %- afrikietiškos kilmės. Oficiali kalba- prancūzų, tačiau vietiniai mieliau kalba prancūzų, ispanų, afrikiečių ir tainų kalbų mišiniu- haičio kreolų kalba. Nuo senų senovės skiepyta krikščionybė laikoma svarbiausia Haičio religija, tačiau net 80% žmonių liko ištikimi protėvių religijai- Voodoo(liet. Vudu). Mistikos gaubiamas tikėjimas toks stiprus, kad kad 2003 metų balandžio 4 dieną prezidentiniu dekretu buvo patvirtintas kaip antroji oficiali šalies religija, įtakojanti asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, kultūrą ir net politiką.

Patikimi duomenys tvirtina, kad Vudu yra Baltoji religija, gimusi susipynus krikščionybei ir afrikietiškiems tikėjimams. Aukščiausia Vudu religijos figūra- Dievas- į žemiškus reikalus nesikiša. Jam atstovauja “Loas”- įvairios dvasios, susiskirstę į daugybę grupių: ugnies, vandens, oro, mirusiųjų pasaulio ir t.t. Beveik visos Vudu dvasios turi savus atitikmenis katalikų pasaulyje.

Haityje terminas« Voodoo » skirtas įvardinti Šventąją dvasią, jungiančią Kūrėją su jo sukurtu pasauliu.  Vudu tikslas yra padėti žmogui rasti išeitį susidariusioje sunkioje situacijoje, išgydyti ligą, suteikti malonę. Ypatingas vaidmuo tenka šventikui- tarpininkui tarp gyvųjų pasaulio ir iškviestųjų dvasių. Šventiku gali būti tiek vyras, vadinamas “hungàn”, tiek moteris-“mambo”. Išklausęs patikėtą problemą, šventikas pasirengia bendrauti su dvasiomis. Apeigų metu, dundant afrikietiškiems būgneliams, šventikas virsta zombiu. Skirtingai nuo vakarų pasaulyje paplitusios nuomonės, zombis- tai ne atgijęs ir vaikščiojantis mirusysis, bet Vudu šventikas, transo metu įkūnijantis kurią nors Loa dvasią arba laikinai savo kūną užleidęs mirusiojo dvasiai. Į transo būseną paniręs apsėstasis elgiasi ir kalba kaip jį apsėdusioji dvasia : šliaužioja tarsi gyvatė, sliūkina kaip tigras, šokinėja kiškiu ar kalba mirusiojo balsu. Apsėdimo metu į šventiką kreiptis griežtai draudžiama. Jis pats, pasibaigus seansui, papasakos, ką jam perdavė apsilankiusi dvasia.

Apeigų metu skambanti muzika skirta prišaukti klajojančioms dvasioms. Kiekvienas muzikos instrumentas turi tik jam būdingą garsą, kuriuo kreipiamasi tik į tam tikrą dvasią. Dauguma jų- iš gyvosios gamtos pasaulio, todėl atsidėkoti dvasioms reikia aukomis. Kiekviena dvasia turi tik jai patinkantį maistą ir tikrai ne visos reikalauja kruvinos aukos : kai kurioms pakanka saujos ryžių ar kukurūzų paplotėlio.

Vudu sekėjai tiki, kad žmogaus siela yra tarsi padalinti į dvi dalis. Viena sielos dalis- Didysis Angelas Sargas, o kita- Mažasis. Didysis Angelas Sargas yra labiau prie kūno prisirišusi sielos dalis, nuo jo pasitraukiantis tik žmogui mirus. Tuo tarpu Mažasis Angelas Sargas yra laisvesnis, nuo žmogaus galintis atsitraukti net jam miegant. Mažasis Angelas Sargas yra veikiamas išorinių veiksnių, gali būti pamaloninamas, įžeidžiamas. Tai toji sielos dalis, kuri apeigų metu gali išgirsti šventiko kvietimą ir laikinai persikelti į jo kūną. Ypač tai tapo svarbu po šalį sukrėtusio žemės drebėjimo. Daugelio be žinios dingusių žmonių artimieji kreipiasi pagalbos į Vudu šventikus. Jei dingęs asmuo vis dar gyvas, šventikui pavyksta prisišaukti jo Mažąjį Angelą Sargą ir sužinoti tikslią sužeisto kūno buvimo vietą.

Zombiai, juodoji magija, adatėlių subadytos lėlės- Vudu religiją lydintys prietarai, skirti šiurpinti Vakarų pasaulį. Haičio žmonės šventai tiki Vudu.  Tikėjimas toks stiprus, kad šalyje veikiančios tarptautinės pagalbos organizacijos gelbėjimo darbams vykdyti buvo priverstos samdyti tik vietinius žmones. Haičio gyventojai įsitikinę, kad žuvusiuosius gali liesti tik vietinių žmonių rankos. Priešingu atveju mirusiojo dvasia išsigąs ir neras kelio į pomirtinį pasaulį…

Haitį supurtęs žemės drebėjimas parklupdė ir taip nusilpusią šalį. Dauguma žmonių apimti nevilties laukia uragano- siautėjančios protėvių dvasios tikėdamiesi, kad visagalė stichija padės patekti į geresnį gyvenimą. Stipresnieji meldžiasi. Maldomis prašoma atkurti prarastą pusiausvyrą, suteikti jėgų užglostyti atsivėrusias žemės žaizdas ir pakilti naujam gyvenimui….

Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.

a
b
c
d
e
f
g
h
i
l
m
n
o
p
q
r
s
t
u
v
z
zz
zzz
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail