Smalsu

Apatinės kelnaitės: Figos lapelio evoliucija

Apatinės kelnaitės- viena intymiausių mūsų aprangos detalių- kelią į moterišką spintą skynėsi ilgai ir sunkiai. Rūbas, be kurio šiandien vargiai įsivaizduotume normalios dienos pradžią, senovėje ilgai buvo išskirtinai vyrų privilegija.

Kai nebuvo

Pirmieji kažką panašaus į apatines kelnaites pradėjo dėvėti tik pirmykščiai vyrai. Iš augalų, odos ar kailių pagamintos strėnjuostės tikrai nebuvo skirtos pridengti nuogumo, kurio tais laikais niekas nesigėdijo. Romos universiteto psichologijos ir psichopatologijos docentės  Chiara Simonelli nuomone, tokios primityvios “kelnaitės”  turėjo apsaugoti vyriškus lyties organus nuo nelaimingų atsitikimų medžioklės metu, bet svarbiausia- nuo įkyrių vabzdžių atakų.

Žmonijai žengiant į priekį vyriškas strėnjuostes pakeitė ilgi marškiniai. Po jais tiek vyrai, tiek moterys ilgą laiką buvo visiškai nuogi.

Senovės Romoje ir Graikijoje  moterys vaikščiodavo apsigaubusios vėjyje plevėsuojančiomis tunikomis, iš po kurių retkarčiais pasirodantis nuogas kūnas kaitino vyrišką kraują. Senovės romėnai pirtyse ir sportuodami strėnas dėl patogumo ir galiojančių moralės normų turėdavo prisidengti subligatula( lot. Subligaculum) – medžiagos skiaute, kuri vienu galu juosdavo liemenį, o kita buvo rišama tarp kojų. Senovės graikai nepripažino net ir tokio minimalaus nuogo kūno suvaržymo. Priešingai…  Nuogas, gražiai sudėtas raumeningas sportuojančių žmonių kūnas kėlė visuotinį susižavėjimą, todėl net ir menkiausia audinio skiautė būtų atrodžiusi kaip šventvagystė. Šį faktą patvirtina išlikę olimpinių žaidynių piešiniai, kuriuose visi sportininkai: tiek vyrai, tiek moterys, varžėsi visiškai nuogi.

Karališkas išradimas

Padėtis pasikeitė viduramžiais. Tai buvo laikai, kai žmonės retai prausdavosi, dar rečiau maudydavosi ir apskritai nepersistengė besirūpindami savo asmenine  higiena. Rūpintis kūno švara buvo tiesiog nemadinga,  tačiau ant ilgą laiką neprausto kūno vilkėti brangių drabužių taip pat nenorėta. Taip į madą atkeliavo apatiniai rūbai. Viduramžiais žmonės jau turėjo visokiausių drabužių, tačiau kelnes vis dar nešiojo tik vyrai. Moterys nuogumą slėpė po ilgais apatiniais marškiniais ir kelių sluoksnių sijonais.

Perversmą apatinių rūbų srityje ‘500 aisiais padarė keistais sumanymais garsėjusi Prancūzijos karaliaus Enrico II žmona Caterina De Medici (1519- 1589). Lakios vaizduotės ir nevaldomo charakterio moteris sugalvojo naują būdą jodinėti: viena koja kilpoje, o kita horizontaliai išlenkta ant žirgo nugaros. Akivaizdu, kad taip sėdinti dama rizikavo pademonstruoti pasauliui daugiau asmeninių grožybių nei derėjo. Siekdama išlaikyti padorumą, karalienė pasiūlė moterišką intymumą pridengti kelius siekiančiomis barchato, muslino? it. fustagno) kelnaitėmis. Naujasis išradimas buvo pavadinatas kamanomis( vadelėmis) sėdmenims ( it.briglie da culo) ir sparčiai išplito kilmingųjų damų rateliuose po visą Prancūziją. Rodyti tokias kelnaites tapo nepaprastai madinga ir seksualu. Noras atkreipti į save dėmesį ir sužadinti žiūrinčiojo akyse erotines fantazijas lėmė vis įmantresnius  “modelius”, siuvinėtus aukso ir sidabro siūlais ir dekoruotus brangakmeniais. Kai kurios aukštuomenės damos įsigudrino į kelnaites įmontuoti net specialius sutvirtinimus, paryškinančius norimus apvalumus, o specialios iškirptės intymiose vietose palengvindavo kūnišką suartėjimą.

Aukštuomenės žaidimai paprastų žmonių nepaveikė, tačiau apatinių kelnaičių išradimu sumaniai  pasinaudojo prostitutės, paversdamos jas svarbiausiu gundymo elementu. Pasipiktinusios tokia netikėta įvykių seka, o gal tiesiog  išblėsus susidomėjimui naujove, kilmingosios damos apatinių kelnaičių atsisakė pasmerkdamos tiek pačias kelnaites, tiek jų dėvėtojas. ‘700 aisiais apatines kelnaites dėvėjo tik kas trečia dama iš šimto, todėl reikėtų padėkoti laisvo elgesio moterims, jog šis triukšmingai gimęs  Caterina De Medici išradimas neiškeliavo užmarštin ir iš pogrindžio į dienos šviesą vėl buvo ištrauktas tik praėjus dar 2-3 šimtams metų.

Palaiminti ar pasmerkti?

Bažnyčios tarnai dėl apatinių kelnaičių dėvėjimo ilgai negalėjo apsispręsti. Rojuje laimingai gyvenę Adomas ir Ieva juk dangstėsi figos lapeliu, todėl nuspręsta, kad ir mirtingieji žemėje intymumą dėl padorumo taip pat turėtų prisidengti. Tikėta, jog žmogaus kūnas yra Dievo kūrinys, tačiau nuogumas- tai jau įžanga į nuodėmę.  Net ir naują gyvybę buvo galima pradėti be žeminančio poreikio apsinuoginti. XVI ir XVII amžiaus Italijoje moterys naktį dėvėjo “Šv. Juozapo naktinius”-  ilgus marškinius su priekyje palikta išpjova lytiniam aktui. Dažnai tokius naktinius puošdavo ir iškalbinga siuvinėta frazė: “Ne žmogaus malonumui, bet naujos gyvybės pradžiai”.

Atvirai prieš nuogybes pasisakanti bažnyčia paprastoms dievobaimingoms moterims griežtai draudė nešioti apatines kelnes. Tai buvo laikoma išskirtinai vyriška privilegija, o ja pasinaudoti panorusi moteris- velnio apsėsta.  Bažnyčiai pritarė ir to meto gydytojai. Tikėta, jog apatines kelnes dėvinti moteris rizikuoja savo sveikata, nes  tarp kojų esanti medžiaga kliudo natūraliam intymios vietos vėdinimui, o tai neišvengiamai sukelia daugybę ligų, vedančių net į nevaisingumą… Beje, tokios taisyklės negaliojo Venecijos kurtizanėms, kurioms bažnyčia priverstinai liepė nešioti pantalonus: kelius siekiančias kelnaitės. Taip bandyta išsaugoti padorumą gatvėje.  Galima tik įsivaizduoti kilusią sumaištį, kai Romos Apaštališkuose rūmuose esančios Siksto koplyčios skliautus tapęs Michelangelas visus “Paskutinės teismo dienos” herojus pavaizdavo visiškai nuogus. Pasibaisėjęs tokiu skandalingu reginiu , popiežius Paolo IV pasamdė žymiai paklusnesnį dailininką Daniele da Volterra ir liepė visus nuogalius “aprengti”. Taip originalų paveikslą papildė nepadorų nuogumą pridengiančios plevėsuojančios medžiagos skiautės, atstojančios apatines kelnaites.

Viduramžiais galią leisti moterims dėvėti apatines kelnes ar ne, turėjo ne tik bažnyčios tarnai, bet ir budeliai. Pasmerktoji rizikuodavo mirti du kartus: vieną- pakariama ar po giljotina, o kitą- iš gėdos. Kartuvėse siūbuojantis Škotijos karalienės Marijos Stiuart(1542- 1587) kūnas nuo viešo pažeminimo buvo apsaugotas budeliui leidus jai prieš mirtį apsimauti pantalonus( iš viso jų moteris turejo net keturis)- privilegija, kurios praėjus dar porai šimtų metų nesulaukė po giljotina mirusi Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė(1755- 1793).

Pagaliau paliaubos

Iš pogrindžio apatines kelnaites oficialiai išvedė 1800 aisiais pasirodęs krinolinas. Pūsti ant metalinių konstrukcijų velkami sijonai ir pasijoniai moteriškas kojeles ir sėdmenis rizikavo pasmerkti vėjo, šalčio ir įkyrių mašalų išbandymamas. Ne laiku ir ne vietoje kilstelėjęs sijonas galėjo atidengti niekuo nepridengtas intymiausias damos grožybes, todėl kelius siekiantys pantalonai tapo tiesiog privaloma moteriško garderobo dalis.  Dėvimas grynai dėl praktinių sumetimų, to meto kelnaites visi pašnibždomis vadino padorumo vamzdžiais( it. tubi  della decenza) ir viešai be reikalo nedemonstruodavo. Maža to, puritoniškoje karalienės Vittoria( 1837- 1901) laikų Anglijoje kilmingieji net stalų ir kėdžių kojas įvyniodavo į kelis metrus audinio, kad tik nekiltų nepadorių asociacijų. Į stalą jokiu būdu nebuvo galima patiekti neišdarinėtų paukštienos šlaunelių, o padori moteris griežtai atsisakydavo miegoti kambaryje, kuriame kabėjo nors vienas paveikslas, vaizduojantis vyriškos giminės atstovą. Tokioje aplinkoje net užsiminti apie apatinius buvo didžiai gėdinga, todėl šį rūbą atstojo ilgos iki žemės ir saugiai po gausybe sijonų ir pasijonių paslėptos kelnės.

Praėjus dar beveik šimtui metų, moterys Europoje žiemą dėvėjo baltas apatines  kelnes iš lino, medvilnės ir vilnos, o vasarą lengvesnį jų variantą iki kelių, kurio apatinė dalis toli gražu nesiekė intymiosios vietos ir kabojo kelių lygmenyje. Beje, tokią “prabangą” galėjo sau leisti tik miestietės bei turtingesnės damos. Paprastoms kaimo moterims apatinės kelnaitės vis dar buvo beprasmės prabangos išraiška.

Milžiniškas žingsnis moteriškų apatinių srityje buvo žengtas apie 1900 metus, pasirodžius pirmosioms juodos spalvos kelnaitėms. Ir nors jų ilgis vis dar siekė kelius, tai buvo ženklas, kad intymioji mada ėmė tik įsibėgėti. Praėjus dar  pusei amžiaus, sutrumpėję sijonai gerokai patrumpino ir apatines kelnaites.

Šeštajame dešimtmetyje moteriškų apatinių madą ėmėsi diktuoti Holivudas. Ekranuose pasirodžiusi Melinyn Monroe visus pakerėjo vėjo blaškoma balta suknele, iš po kurios aiškiai matėsi ir baltos apatinės kelnaitės.  Reklama leido moterims suprasti, kad apatiniai- galingas ginklas gundymo pasaulyje, todėl juos tiesiog būtina ne tik dėvėti, bet ir rodyti! Anapilin išėjusi apatinių kalnaičių pionierė Caterina De Medici būtų tik pritariamai palingavusi galva.

Plataus vartojimo prekė

Idėjos, kaip panaudoti moteriškas apatines kelnaites ėmė įgauti pačias netikėčiausias formas. Viename Briuselio miesto muziejų menininkas Jan Bucquoy surengė išskirtinę parodą, kurioje viešai iškabino žinomiausių Belgijos žmonių apatines kelnes. Milane kurianti šveicarų menininkė Pipilotti Rist sukūrė moteriškomis apatinėmis kelnaitėmis dekoruotą šviestuvo gaubtą, o amerikiečiai dailiosios lyties atstovėms į vyrų širdis pasiūlė belstis valgomomis apatinėmis kelnaitėmis. Įsimylėjėlių porelė romantiško pasimatymo pabaigoje iš karamelių ar šokolado pagamintą erotinį drabužėlį galėjo tiesiog suvalgyti.

Tačiau išradingiausi pasirodė esantys japonai. Naujausiomis technologijomis garsėjanti tauta sukūrė kelnaites anti peti. Iš specialios sintetinės medžiagos sukurtas rūbelis ypatingo filtro dėka surenka ir neutralizuoja nemalonius kvapus. Atrodytų, padorumui nėra ribų… kaip ir nepadorumui! Kraštutinumus mėgstantys japonai sugalvojo keistą verslą. Gatvėse pasirodė automatai, pardavinėjantys vakuume įpakuotas panaudotas merginų apatines kelnaites. Išradimą 1993 ais uždraudė įstatymas, tačiau į pogrindį perėjusi prekyba sėkmingai veši ir šiomis dienomis. Vidutiniškai tokių kelnaičių pora kainuoja apie 50 eurų, tačiau kaina kartais šokteli ir gerokai aukščiau….

Neabejotinai teisus buvo Napoleonas III prieš galantišką pasimatymą su kunigaikštiene išsitaręs, jog “ Kelnaitės- elastiška dorybė. Prieš jas nusimaunant, reikia gerai pagalvoti!” Juk apatinės kelnaitės- ne tik rūbas, tai moters emancipacija, patogumas, padorumas ir seksualumas. Milane dirbanti dermatologė Elena Perotta pridurtų, kad dar ir sveikata. Sintetiniai apatiniai dažnai sukelia problemas, kurių dažniausia- alergijos, o kelnaitės iš medvilnės, lino ar šilko tinkamai apsaugo savo šeimininkę nuo nemalonių pritrynimų ir sveikai prižiūri intymiausią kūno vietą.

Sąmoksliškai paslepiantys ar išryškinantys moteriškas formas šortukai, slip ar net C stringai- kelnaitės be šoninių virvelių, tokios panašios į pirmapradį figos lapelį, padeda kiekvienai dailiosios lyties atstovei toliau kurti jau savo, labai asmenišką istoriją.

 

Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.

1-fileminimizer
2-fileminimizer
3-fileminimizer
4-fileminimizer
5-fileminimizer
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail