Smalsu

Nekaltybės diržo mita

Nekaltybės diržas- vienas skandalingiausių aksesuarų iki šių dienų keliantis aistringas diskusijas. Neįprastai atrodanti metalinė, odinė ar guminė konstrukcija skirta “įkalinti” žmogaus lytį. Atskiros nekaltybės diržo dalys sumontuotos taip, kad atviros liktų tik nedidelės angelės gamtiniams reikalams atlikti, o visas įrenginys rakinamas viena ar net keliomis spynomis. Vieniems toks išradimas kelia pasibaisėjimą, o kitiems- nepatiklią šypsenėlę. Abejojantieji pasirodė esantys teisūs: paaiškėjo, jog muziejuose demonstruojami nekaltybės diržo eksponatai neatitinka ne tik nurodyto laikotarpio, bet ir savo legendinės paskirties…

Kodėl kilo toks mitas?

Seksualinio susilaikymo idėja sena kaip pasaulis. Jau Adomo ir Ievos istorija užsimena, kad nevalia ragauti “uždraustojo vaisiaus”. Aišku, gėlės ar figos lapelis toli gražu nepriminė nekaltybės diržo, tačiau  seksualumas buvo suvokiamas kaip kažkas gėdingo, nešvaraus ir vengtino.  Metams bėgant katalikų bažnyčia šioje srityje pažengė toli į priekį. Pirmieji rašytiniai dokumentai, kuriuose sutinkamas lotyniškasis terminas cingulum castitatis( liet. Nekaltybės diržas) pasirodė jau VI amžiuje popiežiaus Gregorio Magno, San Bernardo iš Chiaravalle miesto ir Giovanni Boccaccio raštuose. Reikia pripažinti, kad minimas objektas reiškė grynai teologinį tyrumą ir jokiu būdu ne metalinį dorovės saugotoją.

Susilaikymo nuo kūniškos meilės užuominų galima rasti ir grožinėje literatūroje. Marijos iš Prancūzijos poemoje “Lai di Guigemar”, išėjusioje XII amžiuje aprašomas riterį Guigemar išlydinčios moters širdies skausmas. Kaip ištikimybės mylimajam ženklą moteris prašo vyro supančioti ją naktiniais marškiniais, taip prisiekdamam savo kūnišką ištikimybę.  Tačiau tai buvo pačios moters mintis ir prašymas, turėjęs daugiau simbolinę, nei praktinę reikšmę.

Pirmieji nekaltybės diržo piešiniai pasirodė Konrad Kyeser rankraštyje “Bellifortis” 1405 metais. Kūrinys buvo skirtas aprašyti ir iliustruoti to meto karines technologijas. Nekaltybės diržas knygoje pavaizduotas kaip lytį varžantys šarvai moterims. Ironiški autoriaus komentarai leidžia suprasti, kad tokį metalinį dorovės saugotoją Florencijos moterys privalėjo nešioti liepiamos pavydžių sutuoktinių. Istorikai tokį faktą griežtai paneigia tvirtindami, kad to meto Florencijoje nieko panašaus nebuvo ir būti negalėjo.

Daugiau tiesos galima rasti XVI amžiaus piešiniuose. Sebald Beham viename savo kūrinyje pavaizdavo nekaltybės diržu supančiotą moterį, stovinčią tarp dviejų vyrų. Rankomis imdama pinigus iš vieno ir perduodama kitam, moteris leidžia suprasti, kokiu amatu ji vertėsi, o piešinyje pavaizduotas nekaltybės diržas buvo naudojamas tik kaip profesinis instrumentas.

Gūdūs viduramžiai

Legendos, pasakojančios apie nekaltybės diržą būtus ir nebūtus dalykus, gimė viduramžiais. Vis tvirtėjanti katalikų bažnyčia teigė, kad moteris- nešvarus, nuodėmingas ir labai pavojingas padaras, todėl jos dorovę tiesiog būtina apsaugoti užrakinant nekaltybės diržu. Tikėta, kad į Kryžiaus Žygį išsiruošę šarvuoti riteriai turi parūpinti specialius “šarvus” ir namuose liekančiai žmonai. Baimintasi, kad po ilgų kovos metų namo sugrįžęs sutuoktinis gali rasti būrį nesavų palikuonių…  Nekaltybės diržas šiuo atveju turėdavo saugoti  neištikimų moterų dorybę neleisdmamas fiziškai suartėti su svetimu vyru. Maža to: kalbama, kad kai kurie nekaltybės diržai turėdavo užslėptą mechanizmą, kuris sugrįžusiam sutuoktiniui akivaizdžiai parodydavo, kiek kartų buvo kėsintasi į jo žmoną. Kadangi anksčiau kiekvienas meilikautojas spyną galėdavo atrakinti paprasčiausia vinimi ar durklo galiuku, nagingi meistrai šį trūkumą pašalino  į spynas įtaisę nedidelę gudrybę: jei spyną būdavo bandoma atrakinti “svetimkūniu”, spyruoklinis įrenginys užspausdavo visraktį ir nugnybdavo gabalėlį metalo. Seksualinės nuosavybės šeimininkui, atsirakinusiam spyną tikruoju raktu, reikėdavo tik suskaičiuoti, kiek metalo gabalėlių yra pasilikę nekaltybės diržo spynoje.

Jei dėl iškilusių sveikatos problemų reikėdavo skubiai nuimti moterį surakinusį nekaltybės diržą, pirmiausiai reikėdavo gauti bažnyčios sutikimą. Dvasininkams įvertinus situaciją, teismo paskirtas šaltkalvis išvaduodavo moterį iš ją gniaužiančių metalinių santuokos pančių. Apie tai iš anksto būtinai buvo informuojamas ir teisėtas  vyras, kad grįžęs namo ir neradęs “skaistybės saugotojo” savo vietoje,  nepradėtų savavališkai teisti išlaisvintos moters.

Teko girdėti  ir itin liūdnų atvejų…  Neseniai atlikus kasinėjimus sugriautų senovinių Bavarijos pilių teritorijoje, buvo atrasta moteriškų skeletų, “papuoštų” surūdijusiais skaistybės  diržais. Manyta, kad tai yra nelaimingų našlių, kurių vyrai negrįžo iš karo žygių, liekanos. Šios moterys santuokinę ištikimybę buvo priverstos saugoti iki pat mirties.

Turėjo praeiti dar daug metų, kol XIX amžiuje Anglosaksų kraštuose įsitvirtinę puritonai įgavo antrą kvėpavimą ir nekaltybės diržas tapo vos ne kasdieniu kiekvienos save gerbiančios moters aksesuaru. Pagal  asmeninį kilmingos damos užsakymą pagaminti metaliniai apatiniai saugodavo moteris nuo galimų prievartautojų. Ypač nekaltybės diržas praversdavo keletą dienų trunkančių kelionių metu. Tačiau niekieno neverčiama moteris galėji pati spręsti, kada užsidėti, kiek laikyti ar nusiimti tokią apsaugos priemonę.

Nebuvo pamiršti ir vyrai. XIX amžiuje bažnyčia, siekdama apsaugoti brestančių jaunuolių dorovę, sukūrė specialų nekaltybės diržą, įkalinantį vyriškumą. Taip buvo siekiama apsaugoti jaunuolius nuo masturbacijos. Tikėta, kad piknaudžiaujantis meile sau jaunuolis gali apakti ar išprotėti… Bet kokiu atveju tai buvo laikoma nuodėmingu poelgiu ir siekiama priverstinai laikytis dorovės.

Tiesos paieškos

Visos šios istorijos pakankamai šiurpios, kad ilgus metus erzintų daugelio žmonių vaizduotę palaikydamos gyvą nekaltybės diržo mitą.  Laimei, makabriški muziejiniai eksponatai sudomino ir patyrusių mokslininkų grupę, kurią sudarė James Brundage, Felicity Riddy, Albrecht Classen ir Benedek Varga. Įvairių sričių specialistai  išsiaiškino, jog daugelio eksponatų, išlikusių iki mūsų laikų, negalima vadinti kitaip, kaip tik juvelyrinio ir inžinerinio meno šedevrais.

Vieną po kito mokslininkai paneigė ir nekaltybės diržo mitą palaikančius teiginius. Psichologai pasiūlė pažvelgti į vyro ir moters santykius grynai iš žmogiškosios pusės. Gūdžiais viduramžių laikais į kovas išsiruošę riteriai gal ir buvo nuožmūs, bet ne beširdžiai. Vyrai savo žmonas mylėjo, todėl tikėtina, kad prieš ilgą išsiskyrimą sutuoktiniai suartėdavo ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Natūralu, kad išvykusio vyro likusi laukti  moteris tokio suartėjimo vaisių spėdavo ne tik išnešioti, bet  pagimdyti ir net paauginti. Metalinis nekaltybės diržas būtų ne tik trukdęs normaliam kūdikio vystymuisi ir sėkmingam gimimui, bet neabejotinai kėlęs realią grėsmę  ir pačios moters sveikatai  bei gyvybei.

Asmeninė higiena- taip pat svari priežastis, dėl kurios nekaltybės diržo nebuvo galima  nešioti ilgą laiką. Senoviniai “dorovės saugotojai” iš metalo jei ir būtų buvę nešiojami mėnesius ar net metus, būtų neišvengiamai iškraipę moters figūrą, pritrynę negyjančių nuospaudų ant juosmens ir intymiose vietose bei sukėlę aibes visokiausių infekcijų, nuo kurių nelaimėlė būtų labai greitai mirusi.

Nepakankamai įvertintas ir senovės šaltkalvių vaidmuo. To meto meistrai už tam tikrą mokestį tikrai būtų sugebėję per keletą minučių atrakinti net ir labiausiai komplikuotą nekaltybės diržą specialiomis savo amato priemonėmis ar tiesiog paprasčiausiai nugnybdami  jį replėmis.

Tačiau skaudžiausią smūgį nekaltybės diržui sudavė šiuolaikinės technologijos.  Laboratoriniai tyrimų rezultatai parodė, kad visi apie 1840 uosius metus muziejuose atsidūrę nekaltybės diržai neatitinka įsivaizduojamo viduramžių laikotarpio. Sunerimę muziejų darbuotojai buvo priversti iš naujo peržiurėti ir įvertinti visus turimus nekaltybės diržus nurodant tikrąją eksponato datą kartais pripažįstant, kad kūrinys tiesiog meistriškai padirbtas. Kaip pavyzdį galima paminėti Paryžiuje esantį Cluny muziejų, kuris didžiavosi eksponuodamas Caterina de’ Medici( 1519- 1589) priklausiusį nekaltybės diržą. Atidžiau patyrinėjus unikalų eksponatą paaiškėjo, kad jo pagaminimo data siekia XIX amžių. Jis taip pat išimtas iš vitrinos.

Nekaltybės diržo renesansas

Griuvusi “reputacija” nekaltybės diržo evoliucijos nenutraukė. Šiandien ji pasiekė dar vieną naują stadiją: BDSD. Išvertus iš anglų kalbos tai būtų dominavimo, paklusnumo, sadizmo ir mazochizmo junginys. Praktikuojantys tokią discipliną stengiasi sukurti situaciją, kai vienas partneris pasitenkina kontroliuodamas kito žmogaus kūną ir judesius, o paklusnusis mėgaujasi savo bejėgiškumu ir pažeidžiamumu.

Nekaltybės diržas tokioje situacijoje įgauna naują prasmę, nes patikėdamas raktą savo “šeimininkui” “vergas” taip išreiškia visišką pasitikėjimą ir atsidavimą kito žmogaus valiai. Naujausi tokio intymaus aksesuaro modeliai pritaikyti tiek vyrams, tiek moterims, o dominuojantis asmuo sprendžia, kada galima atrakinti ar užrakinti nekaltybės diržą, kaip ir kur jį naudoti.

Šiandieniniai nekaltybės diržai gaminami iš naujausias technologijas atitinkančių medžiagų , užtikrinančių ne tik didesnę higieną, bet ir žymiai didesnį patogumą. Svarbiausia, kad moterys, seginčios nekaltybės diržą kaip apsaugos priemonę nuo prievartos, ar BDSD žaidimų dalyviai šį vieną seniausių žmogaus istorijoje intymiųjų aksesuarų naudotų saugiai, protingai ir būtinai savanoriškai.