Žmonės

Kaminkrėtys- laimės simbolis

KAAAMINKRĖTYYS! KAAAMINKRĖTYYYS!!! Taip džiugus vaikiškų balselių choras praneša apie labai ypatingą ir vienintelę pasaulyje Kaminkrėčių šventės pradžią.

Kiekvienais metais pirmąjam rugsėjo savaitgaliui Alpių kalnų lopšyje besiglaudžiantis Santa Maria Maggiore miestelis Italijos šiaurėje tampa pasauline kaminkrėčių susirinkimo vieta. Į Vigezzo slėnį iš beveik 15 šalių susirenka apie tūkstantį  juodais rūbais vilkinčių vyrų.

Šventė prasideda šeštadienį, kai gausus kaminkrėčių būrys iškilmingai pagerbia Mažojo Kaminkrėčio paminklą Malesco miestelyje. Vėliau juodieji vyrai linksmai klegėdami ir noriai bendraudami su miestelio gyventojais bei svečiais, pabyra  Malesco gatvelėse. Vakare ore besiskleidžiantis kepamų šonkauliukų ir tikros kaimiškos, variniuose katiluose ant laužo verdamos kukurūzų košės, vadinamos “polenta” kvapas, visus suburia prie bendro vaišių stalo. Muzika, dainos, juokas netyla iki paryčių, na o sekmadienį prasideda iškilmingoji šventės dalis, kai viso  pasaulio kaminkrėčiai, pasipuošę specialia darbo apranga ir nešini darbo įrankiais, išsirikiuoja šventiniam paradui.. Tuomet ir prasideda didysis renginys, kurio metu, skambant vietinės muzikos orkestrui, didelis būrys juodai apsirengusių vyrų ima keliauti siauromis Santa Marijos gatvelėmis. Kaaaminkrėtyys! – šaukia grupė slėnio vaikų, žingsniuojantys eisenos pradžioje. Stebiu grupelę, kurią sudaro vos trejų metukų sulaukę pypliai, už rankos vedami vyresnių 6 ar 7 metų berniukų. Visi apsirengę tamsiai rudos drobės apiplyšusiais drabužėliais, per petį persimetę sunkius darbo įrankius… Mintyse norom nenorom praskrieja skaudžios slėnio vaikų praeities epizodai ir tik  linksmai  suodžiais išteptame veide blizgančios akys bei  baltuojančios šypsenos grąžina į realybę, primenančią, kad visa tai jau- praeities šmėklos.

Linksmai skambanti muzika lydi visą eiseną, o kai iš kolonos iššokęs juodas kaip anglis vokiečių kaminkrėtys linksmai čiumpa į glėbį ir atminčiai ant abiejų žandų palieka juodų bučinių pėdsaką, nešantį laimę, jaučiuosi įtraukta į nepaprasto renginio sūkurį. Pro šalį linksmai žygiuojantys kaminkrėčiai visus gausiai apdalina karamelėmis, specialios laidos monetomis, mažyčiais plastmasiniais kaminkrėčiukais na ir, žinoma, dosniais suodinų rankų paspaudimais, paplekšnojimais ir kitais “juodais” prisiminimo ženklais. Kai visa eisena vėl susirenka į aikštę, prasideda dar viena, parodomoji, renginio dalis. Sumaniausi, iki šių dienų kaminkrėčio amatu besiverčiantys vyrai lipa ant  aukštų akmeninių stogų ir palaikomi gausaus stebėtojų būrio valo kaminus bei mielai pozuoja nuotraukoms.

Akmeniniai kalnų namelių stogai  gausiai nusėti šimtais kaminų – nedaloma Vigezzo slėnio peizažo dalis. Tai ne tik gražus, tipinis šio slėnio reginys, bet ir skausmingą praeitį liudijantis kaminkrėčių darbo simbolis.

1500 – vienas iš juodžiausių periodų Vigezzo slėnyje, žymintis negaislestingo vaikų išnaudojimo pradžią.  Nederlinga slėnio žemė  nepajėgė išmaitinti visų čia nuo amžių gyvenančių žmonių, tad nebuvo šeimos, kuri, spaudžiama vargo, nebūtų atidavusi savo mažiausių vaikų į vadinamųjų šeimininkų rankas. Senieji kaminkrėčiai kaimuose pasirodydavo jau rugsėjo mėnesį ir ilgam žiemos periodui, trukusiams net iki balandžio, išsivesdavo mažiausius kaimo berniukus. Baisi tai būdavo diena… Motinos  atiduodavo savo vaikus žinodamos, kad jų laukia pavojingas darbas, ilgos ir varginančios kelionės,  grubus šeimininko elgesys.

Dauguma senųjų kaminkrėčių buvo mažakalbiai, rūstūs žmonės. Jie vertėsi  amatu, kurio niekas nenorėdavo imtis laisva valia: į pagalbą samdytis mažus vaikus, išsivedant juos iš gimtųjų namų, ilgos klajonės pėsčiomis, miegoti kur pakliūva ir tenkintis  menku užmokesčiu. Todėl ir savo samdinius jie versdavo sunkiai dirbti, o valgyti duodavo labai mažai.Šeimininkai vaikus versdavo net badauti, bijodami, kad sustorėjęs mažasis kaminkrėtys nebus tinkamas įlįsti į siaurą kaminą …Patys šeimininkai retai lipdavo ant stogo, rizikuodami įgriūti, jau nekalbant apie ilgus ir siaurus kaminus. Tad mažas berniukų ūgis ir lieknas kūnas buvo pagrindiniai darbo reikalavimai.

Pačios skaudžiausios mažųjų  kaminkrėčių gyvenimo akimirkos- kai paskutinį kartą apkabinama mama. Širdį drąskančio atsisveikinimo vieta- Druogno miestelis. Jame esančios bažnyčios “Atsisveikinimo Madona” matė daug ašarų ir skausmo. Palikę šį paskutinį gimtojo slėnio miestelį, vaikai juoda vorele leisdavosi į nežinią. Šimtai mažųjų, vos 6 ar 7 gyvenimo metus skaičiuojančių kaminkrėčių, šv.Kalėdas praleisdavo svetimame krašte, suodžių, drėgmės ir šalcio draugijoje, o verksmas: “mama, geriau mirsiu, nei kaminkrėčiu būsiu!”,- ilgai degindavo motinų širdis. Tačiau šis mažamečių išnaudojimas, dabar keliantis šiurpą,  tais senais laikais buvo  viena iš nedaugelio galimybių šeimai ištverti žiemą …

Kaminkrėčio amatas savaime išnyko apie 1940 ir 1950 metus, senuosius kaminus pakeitus modernesne šildymo sistema. Taip baigėsi žiaurus Vigezzo slėnio vaikų išnaudojimas.

Kaminkrėčio darbas nuo seno yra gausiai apipintas legendomis,  tačiau viena iš lūpų į lūpas sklindanti istorija yra paremta tikrais faktais.

Būtent tuos senus laikus ir siekia pasakojimas apie kaminkrėčių nešamą laimę. Menama, kad  apie 1612 metus, seno kaminkrėčio Giovanni Pidò globojamas mažas berniukas kaip įprasta stengėsi išvalyti vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų. Per klaidą mažasis kaminkrėtys atsidūre kamine, vedančiame į vieną iš salių, kurioje suokalbininkai rezgė pinkles nužudyti karaliui. Slapčia nuklausęs visą pokalbį, mažasis kaminkrėtys viską papasakojo savo šeimininkui, kuris savo ruožtu apie suokalbį pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo greitai išaiškinti ir nubausti, karaliaus gyvybė išgelbėta, o kaminkrėčiams buvo gausiai atsidėkota. Karaliaus dėkingumas buvo toks didelis, kad jis visiems Vigezzo slėnio kaminkrėčiams suteike visišką laisvę prekybai Prancūzijos žemėje.

O kad kaminkrėčiai puikiai sugebėjo pasinaudoti šia karaliaus jiems suteikta galimybe praturtėti, rodo iki šių dienų išlikusios įspūdingo grožio vilos, išsibarsčiusios po visą Vigezzo slėnį.

Tačiau ne visiems kaminkrėčiams pavykdavo sėkmingai grįžti po ilgų darbo mėnesių. Daugelis ,iškentę šaltį, badą, nuovargį ir debesis pelenų taip niekad ir neparėjo į gimtuosius namus.

Tragiškas likimas ištiko ne vieną vaiką, negyvai susižalojusį krentant nuo stogo ar nutrenktą mirtinos elektros srovės, kaip kad maždaug 1930 metais nutiko Milane dirbusiam mažajam kaminkrėčiui Fausto Cappini. Pabaigęs darbą,  berniukas atsistojo ant stogo ir pamojo ranka savo šeimininkui šaukdamas, kad kaminas jau išvalytas. Deja, vaiko ranka neatsargiai užkliudė aukštos įtampos laidą. ..Keturiolikmečiui berniukui atminti ir pastatytas paminklas Malesco miestelyje. Bronzinės pusantro metro skulptūros autorius- Luigi  Terrugi . Duoklė praeičiai- ir vienintelis visoje Italijoje Kaminkrėčio muziejus, įsikūręs Santa Maria Maggiore miestelio centre, puikiame Villa Antonia parke esančio išskirtinio grožio sename pastate. Muziejus buvo įkurtas ir iškilmingai atidarytas 1983 metais. Jo įkūrėjas- Nacionalinė Kaminkrėčių Asociacija, savo ruožtu įkurta 1970.

Sukaupta darbo medžiaga, dokumentai ir nuotraukos bei modernus audio-vizualinis maršrutas  įtaigiai pasakoja apie  seną ir sunkų amatą, nuo senų laikų charakterizavusį Vigezzo slėnį ir jo gyventojus. Amatą, kurio dėka  mažo kalnų slėnio gyventojai pasklido po visą Italiją, o vėliau ir po visą Europą ( Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Austriją, Šveicariją…) bei pasaulį ( Ameriką, Kanadą).

Stebina grubūs kaminkrėčių darbo įrankiai; specialios kepurės, neturinčios angų nei akims, nei nosiai, saugodavusios galvą nuo pelenų; maišai, kuriuos naudojo ne tik pelenams surinkti, bet ir kaip anklodę, į kurią susisukę mažieji kaminkrėčiai ištverdavo šaltas žiemos naktis…Laiptais pakilus į antrąjį muziejaus aukštą, pasigirsta monotoniškas ir niūrus lopetėle gramdomo kamino garsas. Visas maršrutas sudarytas taip, kad lankytojas tarsi pats virsta mažuoju kaminkrėčiu, per šaltį ir sniegą brendančiu ieškoti darbo. O  atsidūrus ilgame ir tamsiame koridoriuje, kurio tolimame gale šviečia mėlyno dangaus lopinėlis, pasijunti tarsi įlindęs į kaminą …Toks keistas suspausto pasaulio vaizdas, mažojo kaminkrėčio kasdienybė.

Muziejumi rūpinasi Nacionalinės Kaminkrėčių Organizacijos vice prezidentė Anita Hofer. Tai ji 1997 metais  suorganizavo  pirmąjį oficialų Kaminkrėčių Suvažiavimą.

Idėjos iniciatoriai buvo  trylika kaminkrėčių, 1983 metais sugrįžusių į gimtuosius kalnus pasidalinti prisiminimais. Apkeliavę seniai matytas vietas, vyrai susitiko su miestelio senbuve Anita Hofer, kuri karštai palaikė netikėtai kilusią mintį kasmet pirmąjį rugsėjo sekmadienį visiems kaminkrėčiams ir jiems neabejingiems susirinkti Santa Maria Maggiore miestelyje.

Dabar Kaminkrėčių šventė –  viso pasaulio kaminkrėčių draugystės ir solidarumo ženklas.Tai puiki galimybė sugrįžti į gimtąją žemę po visą pasaulį išsibarsčiusiems kaminkrėčiams,dar viena proga prisiliesti prie senųjų vertybių.  Tačiau svarbiausias šventės tikslas- prisiminti  seną, pilną skaudžios praeities amatą.Tai  dar vienas būdas pagerbti mažuosius kaminkrėčius, pamąstyti apie vaikų išnaudojimo problemas, aktualias, deja, ir šiomis dienomis.

Kaip lizdą palikęs paukštelis

Į pasaulį išėjo vaikelis…

Diena iš dienos jo balsas tyla draskys:

Kaaminkrėtyyys, kaaminkrėtyys!…

Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.

img_1556-fileminimizer
img_1578-fileminimizer
img_1585-fileminimizer
img_2348-fileminimizer
img_2383-fileminimizer
img_2401-fileminimizer
immagine-136-fileminimizer
immagine-206-fileminimizer
immagine-320-fileminimizer
immagine-343-fileminimizer
immagine-368-fileminimizer
NextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnailNextGen ScrollGallery thumbnail