Skanaus!

Ledinis malonumas

Ledinis malonumas

Jei italo paklaustumėte, be kokio deserto jis neįsivaizduoja savo gyvenimo, atsakytų: ledų! Šis šaltas gerklę glamonėjantis malonumas, italų atliktais “Eurisko” tyrimų duomenimis, vienija 95 smagurius iš 100.

Paini ledų istorija

Dar Romos imperijos laikais aristokratai puotose būdavo vaišinami į ledą įšaldytais vaisiais ir uogomis ar su sniegu sumaišytu medumi.

Miestuose presuotas kalnų sniegas buvo laikomas duobėse, po storu šakų ir žemių sluoksniu. Yra išlikę žinių, jog garsusis imperatorius Neronas, sužinojęs, jog baigėsi sniego atsargos, taip įtūžo, jog liepė visiems vergams išsirikiuoti į vieną eilę, kuri nuo rūmų virtuvės nusitęsė net iki aukščiausių  Apeninų kalnų viršukalnių. Iš rankų į rankas keliavęs sniegas buvo tuojau pat maišomas su medumi, vaisiais ir rožių vandeniu. Taip paruoštas delikatesas buvo pateikiamas Nerono puotos dalyviams.

Milijono vertas klausimas, kas gi buvo tas genijus, sukūręs valgomuosius ledus, tikriausiai taip ir liks neatsakytas. Europos kulinarijos istorikai linkę manyti, jog už taip išpopuliarėjusį ledų receptą turime būti dėkingi XIII amžiaus keliautojui italui Marco Polo. Būtent jis iš savo tolimųjų kelionių po Kiniją 1292 metais ir atvežė į Veneciją pirmąjį šio gardėsio receptą. Kažkas senų senovėje tikriausiai atsitiktinai sumaišė ledus su vaisių sultimis ar pienu. Saldus mišinys ir buvo šiuolaikinių ledų pirmtakas.

Šaltasis desertas nepaprastai patiko italų didikams. Ledų receptas tapo valstybine paslaptimi, o jos išdavikams grėsė žiaurios bausmės.

Ledų kelionė aplink pasaulį

Šiandien šiuo šaltu desertu galime mėgautis ledainėse, parduotuvėse ar tiesiog išsitraukę indelį iš namuose stovinčio šaldiklio. Už tai  turime dėkoti taip pat italui, eklektiškai asmenybei iš Florencijos: Bernardo Buontalenti, dailininkui, skulptoriui, architektui ir saldaus atšaldyto kremo iš pieno, grietinėlės ir kiaušinių įkūrėjui.

Italijoje kilusi ledų karštinė ėmė plisti po visą pasaulį. Į Prancūziją 1686 metais pabėgęs italas Francesco Procopio dei Coltelli pirmasis Eurpoje įkūrė ledainę “Cafè Procope”, kurią vėliau išpopuliarino tokie lankytojai kaip Napoleonas,  Volteras, Hugo, Balzakas, George Sand…

Amerikoje 1600 metais išsilaipinęs iš Genujos kilęs Giovanni Bosio buvo pirmasis, atidaręs ledainę Niujorke, na o Londoną užkariavo taip pat emigrantas iš Italijos- venecijietis Sartelli…

Variacijos šaltąja tema

Metams bėgant italai kaip niekas kitas sugebėjo taip patobulinti šį kūrinį, jog šiandien skaičiuojama per 600 ledų rūšių. Svarbiausias gamintojų uždavinys ir toliau išlieka ledų kokybė, tačiau skonių kasmet išrandama vis naujų ir netikėtų.

Ledų gamintojų išmonė kasmet vainikuojama vasario mėnesį Padova mieste vykstančiu konkursu. Jo metu apdovanojami naujų skonių ledai, paskelbiami nauji atradimai. Šių metų naujiena- ledai kaip garnyras šalia mėsos ar žuvies patiekalų.

Ledų šventės metu ne vienas kraipė galvą ragaudamas silkių, keptos vištos, garstyčių ar sūrio skonio ledų.  Iš įvairiausių tipų alchoholinių gėrimų pagamintus ledus galėjo ragauti  tik ne jaunesni nei 18 metų smaguriai. Sveikuoliai ar besilaikantys dietos mėgavosi įvairiausių daržovių skonio ledais, o gyvunų mylėtojus itin pradžiugino ledai…šunims!

Simona Leonardi, įkvėpta trijų savo šunų, sukūrė visai naują ledų liniją “Dogissimo”. Ryžių, sojos, vanilės skonio ledai keturkojams gaminami be cukraus, laktozės ar riebalų ir pateikiami vafliniuose indeliuose. Specialūs ledai Italijos ledainėse šią vasarą tiesiog graibstomi, o jais besigardžiuojantys šunys džiugiai vizgina uodegas ir savo šeimininkų negraudina šuniškais žvilgsniais.

Gamybos paslaptys

Italai mėgsta pasigirti, kad jų ledai- skaniausi pasaulyje. Kiekvienas save gerbiantis šios šalies gyventojas ledus perka tik laiko patikrintoje ledainėje, prekiaujančioje tik savos gamybos ledais. Ledai- italų virtuvės karalius. Ledainėse stūkso kalnai vaflinių ar popierinių indelių, didžiulis pasirinkimas ir išsinešimui skirtų vienkartinių  indų. O kur dar sorbetai, granitos, ledų tortai ir vieno ar kelių kąsnių lediniai pyragėliai ar taurelės…Pasirinkimas didžiulis, bet italai labiausiai mėgsta šokolado, riešutų ir citrinos skonio ledus. Nuo jų nedaug atsilieka braškiniai, vaniliniai ir stračiatela vadinami ledai.

Visų ledų pagrindą sudaro pienas arba vaisiai, bet paslaptingoji šio deserto sudedamoji dalis yra…oras! Būtent oro dėka ledai gali būti kieti kaip varveklis ar purūs kaip ką tik iškritęs sniegas. Kuo oro mažiau, tuo ledai kietesni…

Šiandien ledais gali mėgautis visi. Piene esantys “kilmingiausiais” vadinami proteinai- būtini vaikų augimui, o laktozė yra puikus nervinių lastelių energijos ir gyvybingumo šaltinis. Netoleruojantiems laktozės siūloma sojų ledai, diabetu sergantiems- ledai, saldinti ne sacharoze, bet fruktoze.

O kur dar vitaminai A, B, D bei įvairios mineralinės druskos…Tiek suaugusiems, tiek vaikams reikalingas kalcis į organizmą taip pat patenka mėgaujantis ledais.

Kai kurie otoloringologai įsitikinę, kad ledų vartojimas grūdina gerklę. Jie teigia, kad tokia terapija reikia naudotis pamažu ir atsargiai. Tuomet gerklė po truputį pripras prie žemos temperatūros ir ne taip bijos rudens ir žiemos išbandymų

Naujausi mokslininkų tyrimai patvirtino, kad ledai gali įveikti net blogą nuotaiką. Buvo ištirta  žmonių, valgančių ledus, smegenų žievė. Pasirodo, kad ledai veikia tas jos zonas, kurios skleidžia džiaugsmą.

„Valgykit ledų…Tai labai gardu!” – iš vaikystėje matyto animacinio filmo pasiekia ledų pardavėjos balsas. Juk ledai- maža šventė, kurią nesunkiai gali pasidovanoti kiekvienas.

Amerikos gatvese pardavinejantys ledus italai buvo vadinami “hokey- pokey”. Italiskai “ecco un poco”( liet. Stai truputis) buvo mikliai perdarytas ir suamerikintasJ