Smalsu

Ašaros- sielos ploviklis

Ašaros- sielos ploviklis

Dievai mitologijoje dažniausiai verkia perlais, gintaru ar medumi. Paprastų mirtingųjų ašaros, deja, ir toliau lieka sūrios tarsi gyvenimo druska. Juk ašaroti, gailiai verkti ar šiaip sau pažliumbti teko kiekvienai. Net ir patys ištvermingiausi per metus prilašina apie pusę litro ašarų. Pasirodo, ne veltui. Mokslininkai pagaliau įrodė, jog verkti yra sveika.

Vieninteliai Žemės verksniai yra žmonės

Maždaug prieš 3500 metų finikiečių raštuose aptikta istorija pasakoja, kaip deivė Anat apraudodama savo mylimo brolio dievo Ba’al žūtį, iš skausmo byrančias ašaras rinko į taurę ir jomis tarsi vynu malšino savo sielos skausmą. Senovės graikai ir romėnai liūdesio ašaras lašindavo į specialius indelius, kuriuos vėliau palaidodavo kartu su mirusiaisiais tarsi dovaną ar savo jausmų išraišką. Tačiau iš akių byrančios ašaros ne visada reiškia, jog žmogus išgyvena stiprų jausmų antplūdį. Emocinės ašaros- tik viena iš trijų ašarų rūšių. Kasdienės žmogaus ašaros vadinamos bazinėmis. Jos skruostais nerieda, bet nepastebimai drėkina ir dezinfekuoja akis. Refleksinės ašaros pasipila tada, kai reikia iš akies pašalinti ten patekusį svetimkūnį. Beje, žmogus yra vienintelis, verkiantis dar ir emocinėmis ašaromis. Jomis ir susidomėjo mokslininkai, paskyrę tam net specialų mokslą- dakriologiją.

Jau tolimi mūsų protėviai pastebėjo, kad nuo ašarų blizgančios akys žadina aplinkinių smalsumą ir užuojautą, o šlapi skruostai be žodžių rodo, jog žmogus kenčia ir jam reikalinga pagalba. Sena kaip pasaulis ašara- stiprus ženklas aplinkiniams, reiškiantis fizinį ir dvasinį skausmą. Antropologai tikina, jog ašaros atsirado netgi pirmiau, nei kalba. O psichologai tyrimais įrodė, jog pravirkus iš skausmo, pirmoji ašara išrieda iš kairės akies, o pravirkus iš laimės – iš dešinės akies. Dar daugiau! Atidžiai ištyrinėję daugybę ašarų per mikroskopą, Minesotos universiteto mokslininkai nustatė, jog kiekviena ašara turi vis kitokią cheminę sudėtį, o fizinio skausmo ašaros gerokai skiriasi nuo lydinčių emocijas.

Kad ir kaip ten būtų, be ašarų mums išsiversti sunku. Todėl pravirkdę tūkstančius žmonių visame pasaulyje, mokslininkai nustatė, jog didžiausi verksniai gyvena Amerikoje, Italijoje ir Vokietijoje, o sunkiausiai ašarą išspaudžia kinai. Ir nors į pasaulį visi naujagimiai įsiveržia verkdami, ašaros iš akių jiems nebėga. Ašaroti kūdikiai išmoksta tik būdami 5-12 savaičių, šiek tiek anksčiau, nei jų emocijų arsenale atsiranda juokas. Beje, tiek berniukai, tiek mergaitės iki paauglystės verkia vienodai.  Vėliau gyvenimas labiau graudina moteris, kurios per metus vidutiniškai pravirksta net 30- 64 kartus, nei vyrus, susigraudinančius vos  6- 17 kartų. Pro akis neprasprūdo ir daugiausiai ašarų matančios vietos. Pasirodo, jog ir vieni, ir kiti daugiausia ašarų išlieja jaukioje namų aplinkoje( 77%). Tik nedaugelis apsiverkia darbo vietoje ar automobilyje( 15%). Juk ašarotas veidas vis dar yra silpnumo ženklas…

Verkti sveika

Klasikas N. Gogolis savo laiku yra taikliai pastebėjęs, jog “nėra nieko, ko žmogus negalėtų paprasčiausiai išverkti”. Todėl ir liejame ašaras iš liūdesio( 49%), laimės(21%), pykčio( 10%), užuojautos( 7%), nerimo( 5%), baimės( 4%)…  O kartu su visais užplūdusiais jausmais išverkiame ir streso hormonų perteklių. Štai kodėl šiek tiek paverkę jaučiamės geriau. Tokią teoriją eksperimentais patvirtino amerikiečių mokslininkė Lauren M. Bylsma.  Ji trims tūkstančiams stebėtojų pasiūlė peržiūrėti italų režisieriaus Roberto Benigni juostą “Gyvenimas yra gražus”. Abejingų nepaliekanti s filmas nuliūdino visus, tačiau jau po 90 minučių verkusieji pasijautė žymiai geriau, nei neverkusieji. Mokslininkei teliko tik patvirtinti seniai žinomą liaudies išmintį, jog emociškai išsikrovus, t.y. paverkus daugeliui žmonių yra lengviau atversti naują realybės puslapį.

Amerikiečių eksperimentas itin patiko japonams, kurie verkimo naudą ėmėsi įgyvendinti praktiškai. Garsėjantys kaip itin santūrūs ir viešai nesigraudinantys žmonės, japonai kino teatruose įrengė specialius kambarius moterims, norinčioms nors retkarčiais išlieti susikaupusias emocijas. Organizatoriai pasirūpino, jog romantišką, ašaras spaudžiantį filmą japonės galėtų stebėti patogiai įsitaisiusios ir nevaržomos pašalinių žvilgsnių. Popierinėmis servetėlėmis ašaroms nusišluostyti taip pat paslaugiai pasirūpinta iš anksto. Beje, sunku pasakyti, ar taip japonai rūpinasi savo moterų emocine savijauta, ar tiesiog nenori matyti jų verkiančių. Visai neseniai mokslo žurnalas „Science“ paskelbė,  jog liūdesio ašaros ne tik sukelia užuojautą ir slopina agresiją, bet ir slopina vyrų lytinį susijaudinimą. Kaip tik todėl moterys PMS metu verkia dažniau ir nesąmoningai įspėja vyrus laikytis atokiai. Apie tai turėtų pagalvoti tos, kurioms ašaros- puiki manipuliacijos priemonė.  Na, o jeigu išdavikiška ašarėlė vis tiek ėmė riedėti skruostu, susivaldyti sunku. Psichologai siūlo pasinaudoti keletu nesudėtingų triukų. Jeigu niekas nemato, galima stipriai pavartyti akis, susikoncentruoti į kvėpavimą, ar tiesiog stipriai sugniaužti kumščius ir taip stengtis palengvinti užplūdusią įtampą. Jeigu jokios priemonės nepadeda, lieka tiesiog išsiverkti. Verkite vienos, atsirėmusios į draugišką petį, apsikabinusios keturkojį ar įsikniaubusios į pagalvę… Juk ašaros ne tik drėkina ir apsaugo akis nuo ligų. Jos pašalina emocijų perteklių, sumažina įtampą, padeda aiškiau matyti ne tik supančius daiktus, bet ir tai, kas mums iš tikrųjų svarbu. O mokslininkai tikina, jog ašaromis palaisčius pakalnę, į gyvenimo kalną kopti yra žymiai lengviau;)

Medžiaga spausdinta žurnale “VELVET- LAIMA”. Teisės saugomos.