Žmonės

Piratai

Po Linksmojo Rodžerio vėliava 

Žodis piratas dvelkia bauginančia romantika. Iš tiesų tai yra paprasčiausi jūrų plėšikai, kuriuos legendomis pavertė nukentėję nuo jų žmonės. Ar tai būtų išgalvotas Karibuose siautėjęs Džekas Sparou, ar Somalijos piratas iš filmo “Kapitonas Filipsas”, abu jie- ilgos jūrų plėšikų istorijos atstovai.  

Kur jūra, ten ir piratai            

Piratai atsirado tuo pat metu, kaip ir jūromis plaukiojantys laivai. Pirmosios užuominos apie juos pasirodė dar graikų istoriko Plutakro( 45- 120 m.po Kr.) raštuose prieš beveik du tūkstančius metų. Įamžinta, jog ginkluoti vyrai puldinėjo ne tik laivus, bet ir pakrantėse įsikūrusias gyvenvietes. Vėliau jūrų plėšikus “Iliadoje” ir “Odisėjoje” aprašė graikų poetas Homeras, o pati piraterija ilgą laiką buvo laikoma visiškai teisėtais karo veiksmais.  

Kad ir kaip ten būtų, jūrose savas taisykles diktuojantys vyrai visiems keldavo tikrą siaubą. Įspūdingiausi Europos piratai buvo viduramžiais siautėję vikingai. Augaloti, nuožmios išvaizdos negailestingi skandinavai jūrose karaliavo nuo VIII iki XII amžiaus. Viduržemio jūros laivams grėsmę kėlė morai ir narentanai, tačiau spalvingiausią pėdsaką istorijoje paliko Karibų jūros piratai. Vartus į Naująjį Pasaulį 1492 atvėręs K.Kolumbas tikriausiai nė neįtarė, kad jo atradimu sėkmingai pasinaudos ir plėšikai. Galimybe lengvai pasipelnyti susiviliojo problemų su teisinėmis institucijomis turintys asmenys, maištininkai bei neturtingi Karibų salų gyventojai.  

Kraują stingdantis audeklas 

Išvydę tolumoje plaukiantį laivą, jūreiviai sunerimdavo ir pirmiausiai stengdavosi atpažinti, kokios šalies vėliava plevėsuoja ant stiebo. Gudrūs jūrų plėšikai dažniausiai iškeldavo draugišką vėliavą, o kai aukos priplaukdavo pakankamai arti, skubiai ją pakeisdavo piratiškąja. Vėliavos pakeitimas puolamo laivo įgulai turėjo sukelti dar didesnę baimę ir priversti kuo greičiau pasiduoti. Dažniausiai piratai visus gąsdino juoda Linksmojo Rodžerio (angl. Jolly Roger) vėliava. Visai nelinksmai atrodanti balta kaukolė virš baltų sukryžiuotų kaulų juodame fone ilgą laiką buvo populiariausia piratų vėliava. Beje, jeigu puolamas laivas nuspręsdavo lengvai nepasiduoti ir pasirengdavo mūšiui, piratai iškeldavo raudoną vėliavą, kuri reiškė, jog būsimos aukos pasigailėjimo nesulauks. Daugelis užpultųjų ilgai negalvodami pasiduodavo patys. Perėjimas į piratų pusę leisdavo ne tik išsaugoti ant plauko pakibusią gyvybę, bet ir pralobti. 

Vėliava, plevėsuojanti ant piratų laivo stiebo, buvo tarsi to laivo kapitono vizitinė kortelė. Kiekvienas vadas ją galėjo pakoreguoti savaip, atsižvelgdamas į savo asmeninę patirtį ar gyvenimo filosofiją. Piratų vado Juodabarzdžio vėliavoje buvo pavaizduoti vienoje rankoje smėlinį laikrodį, o kitoje kardą ar strėlę laikantys griaučiai, šalia kurių raudonavo kraujuojanti širdis. Kitų piratų vėliavos apsiribojo vietoj kaulų sukryžiuotais kardais, ar tiesiog šokančiais griaučiais, kurie reiškė, jog patiems piratams jų likimas visiškai nesvarbus. 

Nepriklausomai, ką vaizdavo ant laivo plevėsuojanti piratų vėliava, visos jos vadintos vienodai : Linksmuoju Rodžeriu. Kodėl piratų vėliava turėjo tokį keistą pavadinimą, istorikai nesutaria iki šiol. Vieni mano, jog žodžių junginys kilęs iš prancūziško “jolie rouge”( liet. Raudona vėliava), kurį anglai perfrazavo į “Jolly Roger”(liet. Linksmasis Rodžeris). Tikėta, jog kraują simbolizuojanti vėliava buvo kaip tik ta, kurios paniškai bijojo visi jūromis keliaujantys vyrai, nes ji reiškė: jokio pasigailėjimo! Anglakalbiai mokslininkai iškėlė ir dar vieną versiją, pagal kurią “roger”, reiškia klajoklį, bastūną, o žodžiai “Old Roger” dažnai įvardina tiesiog velnią. Gal tikrai todėl piratai siautėjo kaip velniai ir jūrose kėlė tikrą pragarą? 

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi  

Žiauriausi piratai buvo bukanieriai, puldinėję ne tik Ispanijos laivus, bet ir Karibų jūros pakrančių miestus. Terminas “bukanierius” kilęs iš aravakų kalbos žodžio “buccan” ir reiškia medinį rėmą mėsai rūkyti. Tokiu prietaisu nuo seno naudojosi Karibų salų medžiotojai, kurių dauguma pasikeitus gyvenimo sąlygoms išplaukė į jūrą piratauti. Stiprūs, ištvermingi ir puikūs šauliai slapta, dažniausiai naktį įsigaudavo į miegančių ispanų laivus ir nelaisvėn paimdavo visą įgulą. Daugelis nelaimėlių nespėdavo net pasipriešinti.  

Karibuose esanti Tortugos sala pasirodė esanti ideali vieta flibustjerų atsiradimui. Taip buvo vadinami ispanų nugalėti bukanieriai, plėšikavę Antilų salyne. Pats žodis flibustjeras kilo iš ispanams sunkiai ištariamo anglų kalbos žodžių junginio “free booter”( liet. laisvas grobis), o prisiplėštus turtus šie piratai dažniausiai slėpdavo gimtojoje Tortugos saloje.  

Keisčiausia piratų rūšis buvo korsarai. Jais dažniausiai tapdavo paprasčiausi piratai, gavę specialų leidimą plėšikauti… legaliai. Galimybę puldinėti svetimos valstybės laivus korsarams oficialiai suteikė Anglijos karalienė Elžbieta I. Net ir sugauti jie sugebėdavo išvengti mirties bausmės pakariant ir būdavo teisiami kaip karo belaisviai. Sėkmingai atitarnavę korsarai mėgavosi visuotiniu pripažinimu, turtais ir pagarba. Geriausias pavyzdys- anglų korsarai Frensis Dreikas ir Henris Morganas. Drakonu vadintas  F. Dreikas į jūrą pirmą kartą išplaukė turėdamas vos 13 metų, tačiau sulaukęs 20 ies jau sėkmingai vadovavo didžiulio laivo įgulai. Negana to, net ir dabar anglai mėgsta kartoti posakį, pasak kurio šaliai patekus į pavojų, tereikia padaužyti Dreiko būgną ir jis iš Anapus atskubės saviškiams į pagalbą.  

Ne mažiau šlovingi prisiminimai tenka ir kitam Britanijos piliečiui Henriui Morganui. Tapęs korsaru šis piratas iš Anglijos karaliaus Karlo II sugebėjo gauti sero titulą bei Jamaikos gubernatoriaus postą. Mirusiam korsarui buvo surengtos iškilmingos laidotuvės, o dabar šio pirato vardas sėkmingai puikuojasi ant “Captain Morgan”romo etikečių.  

Ištikimiausias piratiškam gyvenimo būdui išliko britas Edvardas Tečas pravarde Juodabarzdis ( isp. Barbanegra). Apie šį vyrą sklandžiusios legendos ne vienam kėlė šiurpą, o pats piratų vadas tokią bauginančią šlovę stengėsi palaikyti visomis įmanomomis priemonėmis: gerdavo parako dulkėmis sustiprintą romą, augino tokią ilgą barzdą, jog apsivyniodavo ja ne tik kaklą, bet ir ausis, o eidamas į mūšį prie kepurės pritvirtindavo degančias sieroje mirkytas dagtis, kurios piratą apgaubdavo tirštais pragaru smirdinčiais dūmais. Atsilaikyti prieš tokį siaubūną buvo tikrai sunku, todėl 38 metų vyras didžiavosi užpuolęs beveik 140 laivų. Pasakojama, jog net ir mirtinai sužeistas nuo gautų 25 žaizdų bei nukirsta galva Juodabarzdžio kūnas  velniui sielą atidavė tik tris kartus apiplaukęs ištikimai tarnavusį piratų laivą “Karalienės Anos kerštas”.  

Piratiška kasdienybė 

Priešingai paplitusiai nuomonei, piratais dažniausiai būdavo jauni, nevedę 20- 27 metų vyrai. Piratų kapitonas kilusias problemas stengdavosi išspręsti bendrai su visais įgulos nariais, o teisę pasisakyti ir būti išklausytas turėjo net ir menkiausias pareigas užimantis piratas. Kadangi gyvenimas laive buvo nelengvas,  prieš kiekviena kelionę vyrai smulkiai surašydavo, kas ir kokias pareigas užims, kaip bus pasidalintas grobis, maisto ir gėrimų atsargos bei nustatomos  bendros taisyklės, kurių visi griežtai laikydavosi:   

Laive- jokių moterų 

Visada nešiotis ginklą ir tinkamai jį prižiūrėti 

Nešvariais skalbiniais pasirūpinti patiems 

Žvakes užpūsti aštuntą valandą vakaro  

Draudžiama rūkyti, tačiau leidžiama kramtyti tabaką 

Laive negalima žaisti iš pinigų 

Išdavikai ir bailiai baudžiami nuplakimu arba išlaipinami negyvenamoje saloje 

Nerašyta taisyklė buvo ta, jog pirmasis, pamatęs tinkamą pulti laivą, gaudavo premiją. O kol tokio laivo horizonte nesimatė, visi dirbo bendrus laivo priežiūros darbus. Laivas tų laikų piratams buvo tarsi gyvas sutvėrimas, turintis ne tik medinį kūną, bet ir įnoringą dvasią, charakterį ir net likimą. Maldos, palankaus vėjo linkėjimai buvo tik nedidelė dalis dar iš pagonių laikų atkeliavusių ritualų bei apeigų. 

Laivo dvasios prisijaukinimas 

Laivo statybai skirta diena turėjo būti palaiminta palankaus dievo. Graikai, senovės romėnai ir vikingai vieningai sutarė tik dėl trečiadienio, kurį globojo skandinavų karo ir išminties dievas Odino. Laivui skirtas medis taip pat būdavo parenkamas neatsitiktinai. Dažniausiai naudodavo ąžuolą, itin vertinamą dėl savo tvirtumo bei atsparumo žaibams. Tikintys prietarais rinkdavosi pušį, nes ją mėgo jūreivius saugantys dievai arba obelį, dar nuo rojaus laikų žinomą dėl savo atsparumo demonams. Laivų statytojai turėjo tinkamai įvertinti ir klimato sąlygas. Labiausiai tiko saulėtas oras su lengvu vėjeliu bei mėnulio pilnatis. Itin geru ženklu buvo laikomas ir virš statomo laivo ratus sukantis klykiančių žuvėdrų būrys. Tikėta, jog taip sėkmės linki Anapilin iškeliavusių jūreivių vėlės.  

Jau pastatytam laivui reikėdavo įpūsti gyvybę,  todėl laivo priekyje būdavo nupiešiama didžiulė visa matanti akis, kuri turėjo ne tik padėti orientuotis jūroje, bet ir išgąsdinti gelmėse slypinčias pabaisas. Kai kurių laivų priekyje vietoj akies iškildavo išraiškinga medinė figūra,  vaizduojanti  kokį nors galingą dievą, mitologinę būtybę ar žymų tų laikų personažą. Tačiau neretai toji figūra buvo tiesiog įspūdinga moteris, kurios nuoga krūtinė turėjo nuraminti įsiaudrinusią jūrą.  

Ypatingos apeigos lydėjo ir laivo supažindinimą su mėlynąja stichija.  Žiauriausių tradicijų laikėsi vikingai. Stengdamiesi iš anksto patenkinti kraujo ištroškusius dievus, jie laivą į vandenį nuleisdavo per gyvų žmonių kūnus. Polinezijoje naujai pastatytą laivą “pagirdydavo” jūros vandeniu. Kituose kraštuose denis buvo šlakstomas raudonu vynu iš sidabro taurės. Kraują simbolizuojantis skystis turėjo pamaloninti dangaus, o į jūrą paaukota taurė- gelmių dievus.  Laikai keitėsi, vyną pakeitė šampanas, o piraterija, nors ir atsisakiusi senųjų tradicijų, sėkmingai gyvuoja ir šiandien. 

Ypatingai statyti laivai virto mažučiais greitais kateriais, legendinius lobius pakeitė išpirka už pagrobtus įkaitus , o bausmės  sąvoka tapo labai miglota. Savanoriškai atidavę ginklus ir pasidavę piratai šiandien turi teisę būti pamaitinti, švariai aprengti, o vėliau gal net išlaipinti artimiausiame krante!Taip yra todėl, kad valstybių toleruojami plėšikiški puldinėjimai jūroje patenka į tam tikrą pilkąją tarptautinės teisės zoną. Ir nieko romantiško tame, deja, jau seniai nėra.  

Medžiaga spausdinta žurnale “JI”. Teisės saugomos.