Smalsu

Piratai

Piratų palikimas… valgomas!

Piratas- legendomis apaugęs žodis. Vieni jais žavisi, kiti smerkia, o atkakliausieji vis dar ieško paslėptų lobių. Tikras laiko švaistymas! Paaiškėjo, jog tikrasis piratiškas palikimas laisvai prieinamas visiems. O ir pirataujame patys to nežinodami… virtuvėje.

Išvertus iš graikų kalbos, piratauti reiškia “bandyti, mėginti”. Todėl į šalį atidėję žiaurią piratišką kasdienybę, prisiminkime šiuos gyvenimo trapumą įvertinusius vyrus ne tik už geografinius, bet ir kulinarinius atradimus. Tikima, jog piratai atlapojo virtuvės duris prieskoniams ir sumaišė daugybę šiandien populiarių kokteilių.

Kaip jiems tai pavyko?

Naivu būtų tikėti, jog po plevėsuojančia Linksmojo Rodžerio vėliava susibūrusi gauja laive buvo įsirengusi didžiulę virtuvę, o laisvu nuo miego ir kovų metu rengdavo maisto bei gėrimų degustacijas. Gyvenimas atviroje jūroje vyrų nelepino. Bangos, audros, nuolatinės grobio paieškos ar tiesiog kasdienės pastangos išgyventi buvo daug svarbiau, nei prisikimšti pilvą maisto.

Priešingai paplitusiai nuomonei, piratais dažniausiai būdavo jauni, nevedę 20- 27 metų vyrai. Gal jie ir buvo nevalyvi bei žiaurūs, tačiau gyvenimu džiaugtis tikrai mokėjo. Apie tai liudijo orgijas primenančios puotos. Užgrobę svetimą laivą ar prisišvartavę naujoje vietoje, vyrai linksmindavosi taip, lyg rytojaus nebūtų. O kaip reikiant prisilėbavę, dar ir atsargų į laivą pasikraudavo. Vaisiai, daržovės, sūdyta ir džiovinta mėsa… Net gyvos vištos, kurių kiaušinius konservuodavo smėlio dėžėse. Deja, prastos laikymo sąlygos, nuolatinė drėgmė ir ilgi mėnesiai jūroje darė savo. Bet valgyti juk reikėjo, todėl greitai gendančius produktus piratai stengdavosi suvartoti kuo greičiau, o jau praradusius prekinę išvaizdą ir riečiančius nosį keistais kvapais virėjas įgulai įsiūlydavo gausiai užmaskavęs prieskoniais. Kai kurie jų būdavo tokie stiprūs, kad net atspėti, ką valgai, būdavo tikra mįslė. Tiksliai žinoma tik tiek, jog kasdienis piratų skanumynas buvo itin kieti paplotėliai, kepti tik iš miltų ir vandens. Akylai saugomi nuo drėgmės ir graužikų, paplotėliai sėkmingai ištverdavo ne vieną plaukiojimo mėnesį. Tiesa, dažniausiai prieš valgant juos reikėdavo gerokai padaužyti į stalą, kad iškristų visi ten gyvenantys balkšvos spalvos kirminai. Sumesti į jūrą, jie pritraukdavo nedideles žuvis, kurias susižvejoję vyrai paįvairindavo piratiškąjį meniu.

(((Beje, laivo atsargas virėjas akylai saugojo ne tik nuo išbadėjusių vyrų, bet ir graužikų. Sargo pareigos laive buvo patikėtos juodiems katinams. Manoma, jog net ir šį gyvūnėlį nepagrįstai lydintys prietarai atkeliavo iš tolimų piratiškųjų laikų. Kadangi tamsoje įžiūrėti juodą katino kailį buvo tikrai sunku ne tik žmonėms, bet ir aplink karaliaujantiems graužikams, jūrų plėšikai uostamiesčiuose išgaudydavo beveik visas juodas kates. Netyčia gatvėje slampinėjantis padarėlis miestiečiams reikšdavo tik viena- uoste stovi piratų laivas, o tai nieko gero nežada. )))

Piratiškas meniu

Piratais tapdavo besislapstantys nuo teisingumo nusikaltėliai, nuotykių ieškotojai, ar net į piratų pusę perbėgę užgrobtų laivų jūreiviai. Suvaldyti tokią įvairiaspalvę minią galėjo tik ypatingos asmenybės- piratų vadai. Tai apie juos iki šiol sklando legendos, o istoriniai šaltiniai net saugo žinias apie jų mėgtus patiekalus bei gėrimus. Yra net manančių, jog keptą ant iešmo ir grotelių mėsą išpopuliarino būtent jūrų plėšikai bukanieriai. Pats žodis “bukanierius” yra kilęs iš aravakų kalbos žodžio “buccan” ir reiškia medinį rėmą mėsai rūkyti. Tokiu prietaisu nuo seno naudojosi Karibų salų medžiotojai, kurių dauguma pasikeitus gyvenimo sąlygoms išplaukė į jūrą piratauti.

Keisčiausia piratų rūšis buvo korsarai. Jais dažniausiai tapdavo paprasčiausi piratai, gavę specialų leidimą plėšikauti… legaliai. Galimybę puldinėti svetimos valstybės laivus korsarams oficialiai suteikė Anglijos karalienė Elžbieta I. Maža to, sėkmingai atitarnavę korsarai mėgavosi visuotiniu pripažinimu, turtais ir pagarba. Vienas tokių piratų- anglas Henris Morganas. Dabar šio pirato vardas sėkmingai puikuojasi ant “Captain Morgan”romo etikečių, tačiau yra išlikę žinių, jog mėgstamiausias vyro patiekalas buvo itin aštrus troškinys “Pepperpot”. Pasak legendos, patikimų virėjų paruošta mėsa troškiniui galėjo nepakitusi išsilaikyti net 100 metų. Visa paslaptis glūdėjo ypatingame padaže, į kurį būdavo įlašinami keli lašai nuodingų manijokos sulčių. Nedidelis kiekis nuodų veikė ir kaip puikus konservantas, ypač vertintas piratiškuose laivuose.

Piratiškoje istorijoje svarbi vieta tenka ir Edvardui Tečui, pravarde Juodabarzdis( isp. Barbanegra). Apie šį vyrą sklandžiusios legendos ne vienam kėlė šiurpą, o pats piratų vadas tokią bauginančią šlovę stengėsi palaikyti visomis įmanomomis priemonėmis: augino tokią ilgą barzdą, jog apsivyniodavo ja ne tik kaklą, bet ir ausis, o eidamas į mūšį prie kepurės pritvirtindavo degančias sieroje mirkytas dagtis, kurios piratą apgaubdavo tirštais pragaru smirdinčiais dūmais. Ypatingas buvo ir šio vyro valgiaraštis. Pasakojama, kad piratas gerdavo parako dulkėmis sustiprintą romą, o visus patiekalus gausiai apliedavo specialiu padažu “Salsa Pepper Rum”. Recepte buvo numatyta, jog į verdantį vandenį reikia gausiai primesti aitriųjų pipirų, įpilti melasos ir nepagailėti romo.

Toks padažas tikrai nebūtų patikęs piratų vadui Black Bartui. Išgarsėjęs tuo, jog per visą piratavimo karjerą užgrobė daugiau nei 500 laivų, šis nuožmus vyras visiškai negėrė alkoholio, tačiau ypač mėgo mišraines. Viena mėgstamiausių- “Salmigondis” iš virtos ar keptos mėsos gabalėlių, ančiuvių ir garstyčių. O jei užgrobtame laive rasdavo dar ir seniai ragauto maisto, pasidarydavo tikrą šventę su ryžių ir mėsos troškiniu“Jambalaya alla salsiccia”. Beje, šį receptą vėliau perėmė Luizianos(JAV) virėjai ir praturtinę jį pomidorais bei prieskoniais sėkmingai gamina iki šiol.

Jei maisto atsargų grėsmingai sumažėdavo, piratai susižvejodavo žuvies, nudobdavo ryklį ar net išsigriebdavo iš vandens keletą jūros vėžlių, kuriuos surištus saugodavo denyje. Jūrų vėžlių troškinys“Stufato di tartaruga”, gausiai pagardintas žaliosios citrinos sultimis bei įvairiausiais prieskoniais buvo laikomas tikru delikatesu. Beveik tokiu kaip ir kepti krabai, kuriuos keptuvėje paskrudindavo kartu su svogūnais, šonine ir valgomąja manijoka. Šis piratiškas valgis taip pat prigijo daugelyje Karibų jūros salų, o Martinikoje net tapo tradiciniu šv. Velykų patiekalu.

Laikai, kai romas liejosi laisvai

Piratiškos taisyklės visiems įgulos nariams garantavo ne tik teisę balsuoti, t.y. aktyviai dalyvauti piratiškame gyvenime, bet ir kasdien gauti maisto bei gėrimų. O gėrimais laikytas ne tik vanduo, bet ir privalomoji dozė alkoholio: vyno bei romo. Maisto ekspertai tikina, jog vynas piratų laivuose buvo siaubingos kokybės, tačiau vyrai jį gerdavo ne tiek dėl malonumo, kiek dėl sveikatos. Ilgi plaukiojimo mėnesiai ir vitaminų trūkumas darė savo, todėl vandeniu skiestas vynas padėdavo piratams išvengti skorbuto. Daug mieliau piratai gerdavo romą. Aplinkinėse salose augančios cukrašvendrės garantavo nenutrūkstamą šio gėrimo srautą. Juoduoju vynu vadintas romas buvo ypač aitraus skonio ir labai stiprus, todėl kartais jį naudodavo net vietoj anestetiko. Kiekvienas piratas jau pats spręsdavo, ar jam skirta romo doze nuraminti fizinį skausmą, ar užliūliuoti maudžiančią sielą. Romas laivuose būdavo ypač vertinamas dar ir todėl, kad padėdavo užgožti gendančio gėlo vandens skonį. Nauda buvo dviguba, nes vandeniu skiestas romas prarasdavo dalį stiprumo, o ir jo atsargų užtekdavo ilgiau. Taip gimė žymusis grogas, kurį šiandien sudaro 2/3 vandens ir 1/3 romo.

Smirdintis ir prasto skonio vanduo skatino piratų išradingumą. Gerti reikėjo, todėl gerindami vandens kokybę, vyrai prisigalvodavo įvairiausių mišinių, tapusių daugybės šiandieninių kokteilių protėviais. Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog skonį piratai gerindavo daugiausiai gydymui skirtomis žolelėmis, džiovintais vaisiais, žieve ar šaknimis. Tai jie pirmieji įvertino Angostura vadinamos trauktinės naudą. Dabar tai vienas

populiariausių kartaus skonio spiritinių gėrimų, o piratų laikais vyrai jį skiedė romu ir naudojo kaip vaistą nuo virškinimo sutrikimų bei karščiavimo.

Kaip patikimas vaistas nuo pilvo skausmo gimė ir kitas kokteilis El Draque. Tokiu pavadinimu norėta suteikti garbę korsarų vadui Franciskui Dreikui. Pagrindinės šio gėrimo sudedamosios dalys buvo romas, žaliosios citrinos sultys ir hierba buena vadinta šaltmėtė. Visai kaip šiandieninio Mojito, kurį kaip ir kitą alkoholinį kokteilį Daiquiri vėliau ypač pamėgo žymusis rašytojas Ernestas Hemingvėjus. Filibustieriais vadinti piratai Daiquiri protėvį sumaišė į vieną taurę supildami romą, žaliosios citrinos sultis ir cukrų.

Legenda apaugęs ir žymaus likerio Curaçao gimimas. Pasakojama, jog plaukdami pro to paties pavadinimo salą, piratai prisirinko keletą dėžių apelsinų. Deja, vaisiai buvo dar neprinokę ir ypatingai kartaus skonio, todėl pasipiktinę vyrai nusprendė jų nevalgyti ir … pamiršo. Po kurio laiko apdairus virėjas užsilikusius ir jau sukietėjusius vaisius įmetė į statinę su romu, kad suminkštėtų. Išsiskyręs apelsinų kvapas ir skonis nustebino net visko mačiusius piratus. Dabar likeris Curaçao yra daugybės skirtingų kokteilių sudedamoji dalis.

Tikras piratiškas kokteilis Bumboo iš romo, melasos ar cukraus sirupo, vandens bei muskato riešuto arba Toddy su romu, šlakeliu vandens, šaukštu medaus ir arbatos buvo tiesiog nekalti gėrimai, palyginus su Rumfustian vadintu kokteiliu. Ruošdamiesi atkakliai kovai ar tiesiog norėdami prisišaukti piratus globojusias dvasias, vyrai gerdavo romą, atskiestą jūros vandeniu, pagardintą cinamonu, muskato riešutu ir sustiprintą parako dulkėmis. Tikras sprogstamasis užtaisas, išnešiojęs piratų virtuvės paslaptis po visą pasaulį. Salute!

Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”. Teisės saugomos.