Smalsu

Bučinys

Bučiniais nusėtas gyvenimas

Pirmas ar paskutinis, duotas, gautas, o gal taip ir negimęs bučinys- paprastas, bet kartu ir labai ypatingas veiksmas. Jau daugybę metų bučinius atidžiai tyrinėja filematologijos mokslas, o anglai pasauliui net padovanojo tarptautinę Bučinio dieną, švenčiamą liepos šeštąją.

Kiek bučiniui metų?

Antropologai mano, jog lūpas sujungiantis veiksmas- senas kaip pasaulis, o bučiuotis žmoniją išmokė… mamos. Tai jos sukramtytą maistą iš savo burnos lūpomis perduodavo kūdikiams. Vėliau mažyliai ir toliau siekdavo motinos veido ieškodami ne tik maisto, bet ir nusiraminimo. Tokiai teorijai pritarė ir didysis psichiatras Zigmundas Froidas. Mokslininkas tikino, jog žmogus vystosi stadijomis, o pati pirmoji ir yra burnos fazė. Čiulpimas, valgymas ar kandžiojimas kūdikiui ne tik suteikia didžiausią malonumą, bet ir padeda pažinti pasaulį. Nieko keisto, juk lūpos yra net 200 kartų jautresnės už rankas. Štai kodėl suaugusieji bučiuodamiesi ne tik prisimena archajišką pasitenkinimą, bet ir pasitikrina, ar tikrai tinka vienas kitam. Beje, bučiuojantis apsikeičiame ne tik jausmais, informacija, bet ir daugybe įvairiausių medžiagų. Iš burnos į burną žaibiškai keliauja riebalai, druskos, baltymai bei daugybė bakterijų! Laimei,  itin baimintis neverta, nes seilėse yra ir daug antikūnių, kuriais apsikeisdami stipriname organizmą. Visai neseniai atlikti tyrimai patvirtino, jog vyras, kuris ryte prieš darbą pabučiuoja savo moterį, pasiilgina gyvenimą net penkeriais metais, atidžiau vairuoja ir apskritai jaučiasi laimingesnis. Koks rytinio bučinio poveikis moteriai, žinių nėra. Tačiau visi, kada nors girdėję pasaką apie “Miegančiąją Gražuolę” žino, jog laiku gautas nuoširdus bučinys tikrai daro stebuklus.

Sprogimui prilygstantis efektas

Susilietus lūpoms, organizmą sudrebina pokyčiai. Į darbą kimba raumenys, suaktyvėja galvos smegenys, pasklinda hormonai. Bučinį galima laikyti ir viena maloniausių sporto formų. Paskaičiuota, jog rimtai bučiuojantis dirba net 34 veido raumenys, kurių svarbiausias- bučiavimosi raumuo orbicularis oris. O kur  dar mažiausiai 12 tų, kurie padeda išlaikyti pusiausvyrą. Rezultatas? Sudegintos 26 kalorijos, todėl vos vienu bučiniu apsiriboti neverta.

Organizme vyksta ir kiti svarbūs procesai. Bučiuojantis smarkiai šokteli pulsas: moterims iki 110–120 dūžių per minutę, vyrams iki 150–180 dūžių. O tai gerina  kraujotaką, skatina geresnį širdies darbą. Maža to, į galvos smegenis patenka daugiau deguonies, todėl greitėja mąstymas, didėja dėmesio koncentracija.

Pastebėta, jog bučiuojantis išsiplečia akių vyzdžiai, todėl daugeliui norisi užsimerkti. Pasak tyrimų, užsimerkia  13 proc. vyrų ir net 97 proc. moterų. Tikriausiai todėl, jog vyrus labiau jaudina vaizdas, o moterys koncentruojasi į lytėjimo, skonio, kvapo pojūčius. Kad ir kaip ten būtų, abiejų kūnus sudrebina tikra hormonų audra. Seratonino, endorfino pliūpsniai pažadina laimės pojūtį. Sumažėjęs kortizolio kiekis atitolina stresą ir padeda atsipalaiduoti. Hormonas oksitocinas įžiebia meilės, draugystės bei pasitikėjimo jausmus. Bučiniui užsitęsus, vadovauti ima dopaminas ir testosteronas, sukeliantys euforiją ir geismą.

Evoliucija

Bučiniai mus lydi visą gyvenimą. Motina pirmoji bučiniu pasveikina pasaulį išvydusį kūdikį. Vėliau iš gyvenimo lūpų pasipila dėkingumo, pagarbos, švelnumo, meilės bučiniai… Suskaičiuota, jog per visą gyvenimą šiam maloniam užsiėmimui skiriame maždaug dvi savaites. Tiesa, ne visi žmonės mėgsta bučiuotis. Pasaulyje yra net 10 % tokių, kuriems bučinys kelia net specifinę baimę filemofobiją. Kad ir kaip ten būtų, be bučinio gyvenimą nugyventi  sunku. Juk bučiuojame ne tik vienas kitą, bet ir įvairius mums brangius ir svarbius daiktus. Musulmonai stengiasi pabučiuoti Juodąjį Mekos akmenį. Legenda pasakoja, jog angelas Gabrielius šią relikviją atnešė iš rojaus ir perdavė jį besigailinčiam Adomui. Tikima, kad paslaptingasis akmuo iš pradžių buvo baltas, tačiau ilgą laiką liečiamas ir bučiuojamas daugybės nusidėjėlių, pajuodo. Jeruzalėje stūksanti Raudų siena savo plyšiuose saugo daugybę bučiniais palydėtų raštelių Aukščiausiajam. Krikščionys pagarbiai bučiuoja kančios, bet kartu ir vilties simbolį kryžių. Iš dėkingumo ir pripažinimo bučiuojama ranka, ypatingai nusižeminus lūpomis liečiamos kito asmens pėdos ar net žemė. Senovės Florencijoje taika tarp valdovų būdavo patvirtinama bučiniu į lūpas. Tokį vyrišką bučinį ypač mėgo sovietiniai vadai. Tiesiai į lūpas įsisiurbęs komunistų lyderis priversdavo nejaukiai pasijausti daugelį oficialaus vizito atvykusių užsieniečių. Toks elgesys atrodydavo keistai dar ir todėl, kad pasaulyje bučiniai vertinami itin skirtingai. Pavyzdžiui kiniečiai mano, jog bučiuotis yra labai nehigieniška. Japonijoje nepadoru bučiuotis kam nors matant. Net ir tos šalies filmuose pamatyti bučinį pasitaiko ypač retai. Kategoriškiausiai prieš bučinius nusiteikę šiaurės Afrikos gyventojai. Sudaniečiai tiki, jog žmogaus burna yra langas į sielą, todėl bučiuojantis burna į burną galima ją net pavogti. Toks baisus nusikaltimas ir didelė netektis vakarų pasaulio gyventojams negresia. Kaip savo laiku tvirtino Viljamas Šekspyras: “ Jei tave pabučiavęs turėsiu keliauti į pragarą, nebijosiu. Tuomet galėsiu girtis velniams, jog rojuje jau buvau!”

Kai bučiuotis liepia… įstatymas!

Žurnalas “Scientific American” paskelbė, jog daugiausiai bučinių pasaulyje suskaičiuojama šv. Valentino dieną. Tėvai, vaikai, draugai ir mylimieji bučiniais nesivaržydami reiškia širdį sprogdinančius jausmus. Viduramžiais toks elgesys ne tik būtų pašiurpinęs dorovingą visuomenę, bet ir sulaukęs rimtų pasekmių. Pasakojama, jog italas, pabučiavęs merginą viešumoje, būtinai turėjo ją ir vesti. Senovės romėnai  bučinius vertino ypač rimtai. Karšto temperamento vyrai net buvo sukūrę keletą skirtingų bučinio tipų. Beje, bučinys santuokos ceremonijos pabaigoje taip pat kilęs iš senovės Romos. Davę įžadus, jaunavedžiai savo ketinimus patvirtindavo ir bučiniu, vadinamu “basium”. Taip buvo vadinamas paprastas lūpas sujungiantis vyro ir žmonos bučinys. Bučiniu į skruostą “osculum” bučiuodavo vaikus ir draugus. Jis reikšdavo švelnumą ir pagarbą. Giliu aistringu “suavium” bučiniu keisdavosi įsimylėjėliai arba bučiuodavo… laisvo elgesio moteris. O kad bučinių nepasirodytų per mažai, senovės romėnai sukūrė ir dar vieną, labai ypatingą bučinį “jus osculi”. Specialiu įstatymu buvo numatyta, jog padori ištekėjusi moteris per dieną net keletą kartų privalo pabučiuoti savo vyrą į lūpas. Bučiuoti reikėdavo ne tik teisėtą vyrą, bet ir artimiausius namuose esančius giminaičius , net iki antros eilės pusbrolių. Deja, toks bučinys nebuvo skirtas sustiprinti meilei tarp sutuoktinių ar geriems santykiams tarp giminių. Privalomu bučiniu moteris turėjo pademonstruoti, jog ji nėra… išgėrusi vyno! Tikėta, jog išgėrusi moteris praranda sugebėjimą valdytis ir linksta į neištikimybę, todėl nusižengėlės už vynu dvelkiantį bučinį būdavo dar ir griežtai baudžiamos. Laimei, šis įstatymas ilgai negyvavo, o atsisakyta jo buvo dėl  lūpomis plintančių ligų.

Bučinių per mažai nebūna

Bučinių estafetę iš senovės romėnų sėkmingiausiai perėmė Didžiosios Britanijos gyventojai. Tai jie ištikimai laikosi tradicijos per šv. Kalėdas pasibučiuoti po Amalo šakele. Iš Skandinavijos atkeliavusi legenda pasakoja, jog amalas buvo šventas Friggos, meilės deivės augalas. Netekusi sūnaus, moteris graudžiai pravirko. Jos ašaros krito ant amalo krūmo ir tiesiog akyse virto baltomis uogomis. Gyvybės stebuklas atgaivino ir sūnų. Atsidėkodama Frigga paskelbė, jog meilė lydės visus, pasibučiavusius po amalu. Anglai tiki, jog toks bučinys sustiprina meilę ir ore pakvimpa vestuvėmis. Beje, dar senovės romėnai buvo numatę, jog santuokos ceremoniją būtina sutvirtinti ne tik bučiniu, bet ir parašu. Neraštingi to meto žmonės parašo vietoje dėdavo ženklą X, kurį pabučiuodavo patvirtindami, jog ketinimai nuoširdūs. Ši viduramžiška tradicija sėkmingai atkeliavo ir iki mūsų dienų. Štai kodėl daugelio laiškų ar žinučių pabaigoje dedami  vienas ar keli iksiukai simbolizuoja siunčiamus bučinius.

Tikėdami, jog švenčių per daug nebūna, anglai 1990 aisiais bučiniui skyrė ir specialią dieną. Tarptautine tapusi šventė minima  liepos 6 ąją. Tą dieną tikri ar virtualūs nuoširdžius jausmus reiškiantys bučiniai bet kokia kaina stengiasi pasiekti norimą adresatą. Didžiosios Britanijos studentė Emma Yann Zhang ta proga visai neseniai sugalvojo ir pasauliui pateikė ypatingą naujovę. Mergina sukūrė specialų įrenginį „Kissenger“, skirtą  išmaniajam telefonui. Silikoninis prietaisas leidžia ne tik siųsti bučinius, bet ir juos gauti taip, lyg bučiuotų tikras žmogus. Tereikia pabučiuoti specialų paviršių, kuris atpažįsta jūsų lūpų prisilietimą ir perduoda jį kitam tokiam pat įrenginiui, kurį rankose laiko norimas žmogus. Adresatas prisiliečia lūpomis prie įrenginio ir jaučia jūsų siunčiamą bučinį! Kad ir kaip keistai visa tai atrodytų, reikia pripažinti, jog bučinys- galinga jausmų išraiška, o ir pasako jis kartais žymiai daugiau, nei tūkstančiai žodžių. XXX

Medžiaga spausdinta žurnale “VELVET- LAIMA”. Teisės saugomos.