Smalsu

Skaniausi Netyčiukai

Netyčiukai                          

Yra tikinčių, jog sukantis virtuvėje svarbiausia- geri norai ir kūryba. Taisyklių mėgėjai tvirtina, jog sėkmės pagrindas yra griežtos taisyklės. Tačiau būna ir taip, jog visiškai netyčia padaromi keisčiausi atradimai, praplečiantys visos maisto karalystės valdas.

Vynas. Viena iš daugybės legendų pasakoja, kad pirmieji žmonės Rojaus sode susigundė visai ne obuoliu, bet vynuoge. Skaudžias nusižengimo pasekmes žinome visi, o apie vynuogę Pradžios Knygoje vėl užsimenama jau Nojaus laikais. Gelbėdamas savo šeimą ir pasaulio gyvūnus nuo pasaulinio Tvano, išrinktasis Nojus laive išsaugojo ir nedidelį vynuogės daigelį. Senajame testamente rašoma, jog būtent Nojus buvo pirmasis, pasodinęs vynuogę. Tačiau saldus vaisius slėpė fermentacijos paslaptį, kurią vyras atskleidė visai netyčia. Paragavęs “sugedusių” vynuogių sunkos, Nojus neįvertino vyno jėgos ir smarkiai pasigėrė. Nepadoriai gulintį nuogą tėvą rado Nojaus sūnus Chamas ir ėmė garsiai kvatotis. Taip Nojus Biblijoje paminėtas kaip pirmas girtas žmogus, o chamas tapo bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti bei įžeidinėti kitus.

Daug vėliau pastebėta, jog vynas ne tik malšina troškulį, bet saikingai vartojamas turi ir sveikatai naudingų savybių. Persų legenda pasakoja, jog karaliaus Iamsheed rūmuose augo daugybė vynuogių, kurias valdovo šeima valgydavo ištisus metus. Nuimtas derlius buvo saugomas didelėse molinėse vazose, laikomose rūsyje. Kartą vienoje vazoje esančios vynuogės “sugedo” ir ėmė putodamos skleisti keistą kvapą. Niekas prie tos vazos nesiartino, nes manė, jog vynuogės virto nuodais…  Tuo sumanė pasinaudoti viena iš haremo gyventojų, kentėjusi nuo siaubingo galvos skausmo. Slapčia įsėlinusi į rūsį, mergina išgėrė puodelį suputojusio gėrimo. Kadangi mirtis nesirodė, mergina išgėrė dar vieną puodelį. Didžiausiai savo nuostabai ji pastebėjo, jog galvos skausmas traukiasi užleisdamas vietą keistai euforijai, o vėliau ir miegui. Atsibudusi mergina viską papasakojo karaliui. Valdovas pats panoro išbandyti stebuklingąjį gėrimą, o vėliau juo ne tik vaišindavo svečius, bet ir gydėsi pats.

Sumuštinis “Sandvičas”. Valgyti duoną, ant kurios būtų tepami ar dedami kiti įvairiausi produktai- jokia naujiena. Taip žmonės malšino alkį dar nuo tolimų žilos senovės laikų. Valgė visi, tačiau kaip nors ypatingai pavadinti tokio kasdieniško maisto ilgai niekas nesusiprato. Tikriausiai todėl sumuštinis skirtingose šalyse vadinamas skirtingais vardais.  Vokietijoje duoną aptepus sviestu gimė “Butterbrod”, iš Amerikos 1900 aisiais po pasaulį savo kelionę pradėjo ”Hamburger”- sumuštinis, susidedantis iš kapoto kepto kotleto ir perpjautos bandelės. Anglijoje populiariausią sumuštinį “Sandwich” sudaro mėsa tarp dviejų riekelių duonos. Manoma, jog patiekalo išradėju buvo aistringas lošėjas. Tiesa, ketvirtos Sandwich kartos grafo paprastu mirtinguoju nepavadinsi, tačiau anglas Džonas Montagu ne tik sugalvojo naują patiekalą, bet ir amžiams prilipdė jam savo giminės pavardę. Pasakojama, jog Londone esančioje “Beef Steak Club” salėje žaidęs grafas buvo taip įsitraukęs į žaidimą, jog patingėjo eiti vakarieniauti į restoraną. Pasikvietęs padavėją, vyras paprašė atnešti jam gabalą mėsos, įdėtos tarp dviejų riekių duonos taip, jog neteptų pirštų. Pavyzdys pasirodė užkrečiantis, todėl prie stalo sėdėję draugai užsisakė “to paties, ko ir Sendvičui!“. Vėliau frazė natūraliai sutrumpėjo iki šiandien visiems gerai žinomo sandvičo.

Bulvių traškučiai (“Čipsai”). Bulvės į Europą atkeliavo kartu su ispanų užkariautojų prisiplėštais turtais. Iš pradžių žali krūmeliai puošė tik gėlių darželius, o žiedai buvo naudojami kaip dekoracijos. Turėjo praeiti daug laiko, o bulvės vėl sugrįžti į Ameriką, kad indų kilmės amerikietis 1800 ųjų viduryje visai netikėtai sukurtų milžiniško populiarumo sulaukusius  “čipsus”. Pasakojama, jog į darbą “Moon’s Lake House” restorane ant Saratogos ežero kranto atvykęs virtuvės šefas George Crum kaip įprastai ėmėsi dienos darbų. Tačiau kad ir kaip stengėsi nepriekaištingai paruošti iš virtuvės keliaujančius patiekalus, viena porcija keptų bulvyčių “fench frie” net tris kartus jam buvo grąžinta atgal. Irzlus lankytojas piktinosi, jog bulvyčių tiesiog neįmanoma valgyti! Netekęs kantrybės, kerštingai nusiteikęs virėjas bulvytes smulkiai supjaustė ir kaip reikiant paskrudino dar kartą. Tikėdamasis, jog virtusios kietais griežinėliais jos bus nepasmeigiamos net šakute, Crumas bulvytes dar ir gausiai padruskino. Didžiam virėjo nustebimui, tą kartą į virtuvę sugrįžo jau ne bulvytės, bet komplimentai. Kitą dieną vyras tokias pat bulvytes pasiūlė jau ir kitiems restorano lankytojams. Visi valgiusieji džiugiai priėmė naujovę ir restoranas ėmė garsėti visoje apylinkėje. Apsukrus virėjas sugalvojo pradėti savo bulvyčių verslą, o 1920 ais prekyboje pasirodė ir pirmasis čipsų pakelis.

Ledai ant pagaliuko. Senų senovėje kažkas tikriausiai visiškai atsitiktinai sumaišė sutrupėjusį ledą su vaisių sultimis ar pienu. Gautas saldus mišinys ir tapo šiuolaikinių valgomų ledų pirmtaku. Tiesa, kabinti ledus reikėjo mažyčiais šaukšteliais iš specialių desertui skirtų indų. Pagaliukas į ledus pateko visiškai netyčia. Tiesiog vieną šaltą žiemos vakarą vienuolikmetis Franc Epperson iš San Francisko sugalvojo išgerti ko nors saldaus. Subėręs vaisinio gėrimo miltelius į stiklinę, berniukas viską išmaišė pagaliuku. Skonį vaikas nutarė šiek tiek pagerinti atvėsindamas, todėl atsidarė langą ir pastatė gėrimą ant palangės. Pamirštą ir ledu virtusį skystį berniukas rado tik kitą dieną. Sugriebęs saldų luitą už pagaliuko, jis ištraukė jį iš stiklinės ir ėmė atsargiai laižyti. Metai bėgo, Franc Epperson užaugo, užpatentavo savo atradimą ir pavadino jį “Epsicle”. Naujieji ledai buvo pardavinėjami už penkių amerikietiškų centų monetą. O rinkis galima buvo net iš septynių vaisinių skonių, sušaldytu ant beržinio pagaliuko.

“Coca cola”. Sunku patikėti, bet kokakolos kelias per pasaulį prasidėjo nedidelėje Atlantos( JAV) miesto vaistinėje. Amerikiečių farmacininkas Džonas Pembertonas savo laboratorijoje ilgai vargo, kol sukūrė ypatingą mikstūrą nuo galvos skausmo ir pavadino ją “Pemberton ‘s French Wine Coca”. Kaip teigė pavadinimas, naują vaistą sudarė vynas ir kokainmedžio lapai ( lot. Coca). Kaip tik tie, kurie dėl savo narkotinių savybių vėliau buvo griežtai uždrausti. O tolimais 1886 metais kokainas vis dar buvo legalus. Medicinoje juo malšindavo skausmus, suteikdavo energijos nusilpusiems. Tokiu stipriu Pembertono vaistu gydytis galėjo tikrai ne visi, todėl vyras kokainą pakeitė kolamedžio vaisiais( lot. Cola). Tropinio medžio riešutų ekstraktas turėjo daug kofeino, buvo puikaus skonio ir sėkmingai prisidėjo prie naujo mikstūros pavadinimo “Coca Cola”. Trumpas ir aiškus pavadinimas išliko net ir tuomet, kai iš gėrimo buvo pašalinti narkotiniai kokainmedžio lapai. Deja, skanaus vaisto gerai skambančiu pavadinimu per dieną pavykdavo parduoti vos keletą stiklinių. Siūlydamas “Coca Cola” aplinkinėms vaistinėms, Džonas Pembertonas  net įsiskolino. Gal visa istorija taip ir būtų pasibaigusi nesėkme, jeigu ne verslininko Asa Candler pinigai, išlavintas skonis ir puiki uoslė sandėriams. Todėl jau 1920 ųjų pradžioje gėrimas išsiveržė iš vaistinių ir iki šiol sėkmingai malšina troškulį bei krauna milžiniškus turtus „Coca-Cola“ bendrovei.

Sausi pusryčiai “Corn Flakes”. Jei manote, jog veganizmas yra šių laikų mada, klystate. Gydytojas, sveiko gyvenimo būdo fanatikas ir prisiekęs veganas John Harvey Kellogg jau prieš porą šimtų metų tikėjo, kad žmogui reikia vengti dviejų blogybių: gyvulinės kilmės riebalų ir… lytinių santykių. Todėl darbas vienoje Mičigano( JAV) ligoninių suteikė vyrui puikias sąlygas eksperimentuoti. Į pagalbą pasikvietęs brolį Williamą, J.H. Kellogg visą dėmesį sutelkė į sveikų pusryčių paieškas. Tinkamiausiu maisto produktu vyrai pasirinko kukurūzų sėklas, kurias ilgai virdavo, o tada bandydavo suploti specialiu voleliu. Deja, kukurūzai sveikuoliams taip lengvai pasiduoti neketino. Tačiau kartą broliai taip įsitraukė į ligoninės darbą, kad užmiršo visą puodą išvirtų ir paliktų ataušti kukurūzų. Kai po kurio laiko puodą jie vis dėl to prisiminė, visos kukurūzų sėklos jau buvo kaip reikiant sukietėjusios. Taupumo sumetimais sudžiūvusius kukurūzus broliai vis tiek pasistengė suploti. Eksperimentas pasirodė vaisingas ir 1800 ųjų viduryje pasaulį išvydo netyčiukai- pirmieji kukurūzų dribsniai. Užpilti pienu jie greitai tapo ligoninės pusryčių maistu. Tiesa, cukraus juose nebuvo pridėta nei gramo, o ir gomurio skonis nelepino. Štai tada broliui William Kellogg  ir kilo pagunda nukrypti nuo sveikuoliško gyvenimo būdo. Jis slapta pasaldino dribsnius cukrumi ir pasiūlė juos plačiajai rinkai. Naujiena patiko ir ėmė nešti didžiulį pelną. Gaila, tačiau saldūs dribsniai brolius išskyrė visiems laikas. Gal ir ne veltui sakoma, kad cukrus kenkia? Salute!

Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”. Teisės saugomos.