Kelionės

Palermo mumijos

Svečiuose pas Palermo mumijas

Mirusieji gyviesiems visais laikais kėlė daugybę pačių įvairiausių emocijų. Natūralu, jog stipriausia jų visada buvo  baimė. Pagarbi baimė prieš niekam nuolaidų nedarančią mirtį. Tačiau Italijoje yra vieta, kurioje nejauku net ir jai. Tai- Kapucinų vienuolyno katakombos Palermo mieste.

Palermo aukštuomenei laidotuvės ‘700 metais buvo ypatingai svarbus įvykis. Tai buvo proga suburti šeimą, patvirtinti savo ekonominį statusą ir parodyti aplinkiniams, koks svarbus buvo ašarų žemę palikęs asmuo. Netektis, kurios šeima gedės visą gyvenimą. Todėl gedulo paliesti namai išsiskirdavo juodai išdažytomis į lauką vedančiomis durimis, juoda medžiaga aptrauktais baldais ir juodai apsirengusiais šeimos nariais bei giminaičiais. Gedulo aprangą žmonės nešiodavo  mažiausiai tris- penkis metus, o daugybės artimųjų netekę Sicilijos senoliai ir po šiai dienai rengiasi tik juodai.

Laidotuvių apeigos senovėje prasidėdavo tris dienas trunkančiu gedulu. Ta proga šeima pasamdydavo maldas kalbančių vienuolių, gailestį keliančių našlaičių ir profesionalių raudotojų, kurios sielvarto vardan turėjo ne tik lieti ašaras, bet ir rautis plaukus bei nagais draskytis veidus. Visą šį būrį lydėdavo muzikantai, šokėjai ir smalsuoliai. Jeigu mirusysis būdavo paprastas žmogus, visa ceremonija pasibaigdavo  miestelio kapinėse. O jeigu liūdna lemtis tekdavo kilmingam ar turtingam asmeniui, kuris dar ir būdavo pareiškęs norą amžinai ilsėtis Kapucinų vienuolyno katakombose, kūną iškilmingai nugabendavo ten.

Ypatinga poilsio vieta

Palermo miesto Kubos rajone įsikūrusio vienuolyno požemiai tradiciškai priglausdavo visus neturto įžadus davusių brolių Kapucinų palaikus. Į bendrą kapą atgulę vienuoliai netrukdomi ilsėdavosi iki to laiko, kol Anapilin prireikdavo išlydėti dar vieną narį. Atėjus vienai iš tokių dienų, kapavietė buvo atidaryta ir visi apstulbo pamatę puikiausiai išsilaikiusius mirusių brolių kūnus. Atradimas buvo palaikytas ženklu iš aukščiau ir deramai pagerbtas. Keturiasdešimt penki mumijomis virtę vienuoliai buvo iškilmingai sustatyti specialiai jiems įrengtose gerai matomose nišose. Laikui bėgant, katakombose atsidūrė ir daugybė turtingų italų palaikų, o vienuolyno požemiai tapo pomirtine karalyste iškeliavusiems Anapus. Šiandien ši vieta- ypatingas Italijos istorijos puslapis, skirtas stiprių nervų žmonėms.

Sumokėjus simbolišką trijų eurų sumą ir pasižadėjus nefotografuoti ir nefilmuoti, nevalgyti ir negerti bei rankomis ar kaip nors kitaip neliesti mirusiųjų, galima leistis į šiurpą keliančius požemius. Neaišku, ar tokių saugumo priemonių buvo imtasi po to, kai vienas neblaivus vyriškis katakombose sugebėjo… užmigti. Prabudęs naktį tokioje nesvetingoje aplinkoje, nelaimėlis ryto sulaukė gyvas, tačiau savo protą visiems laikams paliko mirusiųjų karalystėje. Šią istoriją savo atsiminimuose aprašė čia lankęsis prancūzų rašytojas Guy de Maupassant. Gal ji ir išgalvota, tačiau Kapucinų vienuolyno katakombos tikrai gniaužia kvapą. Ne, deguonies toje vietoje užtenka visiems, bet vaizdas tikrai vertas siaubo filmo. Požemiai šiurpina ilgiausiomis eilėmis keliais aukštais sustatytų kūnų. Kabančios ar ant krūtinės sukryžiuotos rankos, fizikos dėsniams paklūstantys atvipę žandikauliai, tuščios akiduobės laike sustingusių mumijų, kantriai laukiančių Paskutinio Teismo dienos. Iš visų Kapucinų vienuolyno katakombose besiilsinčių 8000 mirusiųjų, gyviesiems pristatyti beveik 2000. Tačiau ir tiek užtenka su kaupu. Visi palaikai, priešingai vakarietiško pasaulio tradicijoms, nėra užkasti, palaidoti po vieną ir neguli horizontalioje padėtyje. Priešingai! Vienuoliai, vyrai, moterys, vaikai ar įvairiausių profesijų atstovai apsirengę to meto rūbais požemiuose dalinasi tik skirtingus koridorius.

Požemių VIP

Seniausios vienuolyno mumijos- brolių Kapucinų. Jų palaikai išsiskiria rudomis per buvusį liemenį virve perjuostomis tunikomis. Tik įėjus, kairėje pusėje lankytojus pasitinka šios vietos šeimininkas- brolis Silvestras iš Gubbio miesto. Tai pirmasis 1599 metais oficialiai mumifikuotas vienuolis. Dar ilgai broliai Kapucinai specialiai leisdavosi į požemius vien tam, kad pasimelstų ne tik jam, bet ir kartu su juo. Paskutinį vienuolį katakombos priglaudė prieš beveik 150 metų, o 1920 aisias- paskutinį paprastą žmogų. Aišku, jeigu paprasta galima vadinti “miegančiąja gražuole” pramintą dvejų metukų Rosaliją Lombardi. Mirusi nuo plaučių uždegimo mergaitė jau beveik šimtą metų visus stebina išskirtinai atliktu gydytojo Alfredo Salafia darbu. O visai neseniai ši viena žymiausių pasaulio mumijų lankytojus privertė sudrebėti dar kartą. Ištisą parą patalpas stebinčios videokameros užfiksavo mergaitės akių judesius! Padarytose nuotraukose aiškiai matyti, kaip Rosalija bando atsimerkti. Fenomeną atidžiai ištyrę mokslininkai suskubo visus nuraminti: mirusieji gyvybės ženklų nerodo. Judantys akių vokai yra tik makabriškas pro langelius sklindančios šviesos žaismas. Beje, Rosalija Lombardi yra ne vienintelė požemių gyventoja, stebinti srautais čia plūstančius turistus. Atidiems lankytojams pro akis tikrai nepraslys šiurpi Antonio Prestigiacomo mumija. Pagarsėjęs moterų mylėtojas 1844 metais žuvo dvikovoje, tačiau ir po mirties norėjo nors akims glostyti pro jį praeinančias damas. Todėl savo testamente vyras paprašė… stiklinių akių. Velionio noras buvo išpildytas, arsenu užpildytas penkiasdešimtmečio kūnas įgavo amžinai rožinį atspalvį, o nuo blizgančio kazanoviško žvilgsnio oda šiurpsta visiems.

Toliau nuo nuodėmingos vyro mumijos esančioje “Nukryžiuotojo” kriptoje stebina keturių merginų palaikai. Šviesūs rūbai, metalinių gėlių karūnos ir palmių šakelės rankose liudija, jog tai nekaltų mergelių amžino poilsio vieta. Ištekėjusių moterų koridoriuje galima apžiūrėti to meto drabužių madas, nešiotus papuošalus. Vyrų sekcijoje į akis krenta skirtingų profesijų atstovai: gydytojai, teisininkai, menininkai, uniformomis pasipuošę kariai, šventikai.  Gretimame koridoriuje- ant akmeninio suolelio sustingusi vaikų pora bei kiti taip ir nespėję užaugti mažamečiai.Visi tie, kurie kantriai laukia Prisikėlimo dienos.

Kelias į amžinybę

Kapucinų vienuolyno katakombos pribloškia ne tik savo dydžiu ir mumijomis. Požemiuose yra išlikę ir kambariai, kuriose mirusieji būdavo paruošiami mesti iššūkį mirčiai. Mumifikacija buvo atliekama palaikus išdžiovinant specialiose patalpose. Vien tam, kad kūnas atsikratytų visų nereikalingų skysčių, prireikdavo maždaug vienerių metų. Visą tą laiką gulintys ar sėdintys mirusieji dėl akivaizdžių priežasčių leisdavo aklinai uždarytoje patalpoje. Praėjus nustatytam terminui, sudžiūvę kūnai būdavo išnešami į gryną orą, pravėdinami, nuplaunami actu ir kur reikia pripildomi šiaudų. Taip paruošta mumija galėjo būti aprengta pagal to laikmečio madas ir pageidavimus, o tada pastatyta iš anksto parinktoje nišoje ar paguldyta karste. Tačiau tai nereiškė, jog mumifikuoti palaikai ilsėsis ramybėje. Broliai Kapucinai į savo požemius įsileisdavo visus, galėjusius susimokėti už tokią ypatingą paslaugą ir pasižadėjusius reguliariai lankyti iškeliavusius Anapus. Beje, dar viena papildoma sąlyga buvo ta, jog artimieji turėjo mažiausiai tris metus iš eilės vienuolius aprūpinti vašku. Dėl kokių nors priežasčių įmokoms nutrūkus, nelaimingoji mumija atsidurdavo ant lentynos ir savo prestižinę vietą užleisdavo kitai, turtingesnei.

Brutalios tikrovės akivaizdoje gyviesiems teliko pripažinti, jog mirtis- neišvengiama gyvenimo dalis, todėl rengtis jai reikia iš anksto. Kadangi norinčiųjų atsidurti Kapucinų vienuolyno požemiuose  netrūko, daugelis tokį norą patvirtindavo testamentu. Pasakojama, jog kai kurie iš anksto išsirinkdavo net ir nišą, kurią reikalui esant galėdavo ir praplatinti. Juk būti palaidotam katakombose- ne tik garbė, išskirtinės vietos visuomenėje patvirtinimas, bet ir galimybė garbingiau prisikelti atėjus Paskutinio Teismo dienai. Tuo pasirūpindavo nuolat palaikus lankantys giminaičiai, kurie prireikus pakeisdavo jau susidūlėjusius apdarus ar virvele bei metaliniu strypu pritvirtindavo nukritusias galūnes.  Pasakojama, jog vienuolyne prieš daugiau nei du šimtus metų apsilankęs italų poetas Ippolitas Pindemonte išvystą vaizdą pakomentavo taip: “Net ir mirtis žiūri į visus šiuos kūnus pasibaisėjusi, nes… pralaimėjo!”Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tiesos šiuose žodžiuose yra. Tegu ir pavirtę šiurpiomis mumijomis, katakombų mirusieji savo artimuosius pragyveno daugybe šimtmečių ir savo tylią kelionę laiku sėkmingai tęsia toliau.

Medžiaga spausdinta žurnale “Edita”. Teisės saugomos.