Smalsu

Žemės menas

Visi mes- Žemės menininkai         

Tikriausiai esate girdėję posakį, jog menas turi priklausyti visiems? Nuskambėję žodžiai pasklido laukuose, nusirito kalnų šlaitais, peršoko akmenis ir įsipynė į medžių šakas. Gamtai mintis patiko, todėl įsileidusi žmogų į savo dosnų glėbį, ji sutiko būti atvira Žemės meno( angl. Land Art) galerija.

Gamtos teatras

Linija, skirianti Gamtos ir Žemės meną – labai subtili. Gamta yra kaip teatras, užburiantis stebėtoją kintančiu dienos ir nakties apšvietimu, kvapą gniaužiančiomis  metų laikų spalvomis ar stulbinamais natūralios scenos reginiais. Kad ir tokiais, kaip  milžiniškas dangų suaižęs žaibas pačiame Vilniaus centre, kurį mačiusieji palydėjo griausmingais plojimais. Užteko tiek nedaug, jog keletą akimirkų trukęs stebuklas būtų pastebėtas ir tinkamai įvertintas. Prisiminti tokį reginį bus galima ilgai, tačiau pakartoti ar numatyti ką nors panašaus žmogui nelemta. Gamta mums nepavaldi, o visa jos paslaptis ir glūdi nuolatinės kaitos būsenoje. Suvokti trapų laikinumo žavesį yra ne tik sunkiausia užduotis, bet ir didelis menas bei neįkainojama dovana patiems sau.

Laimė, jog žmogus- kurianti būtybė. Pasisėmęs įkvėpimo iš gamtos ir pasinaudojęs dosniais jos turtais, žmogus sukūrė Žemės meną. Dabar jau oficialiai pripažinta meno rūšis skirta sustabdyti atsitiktinį praeivį ir priversti jį įsižiūrėti, pamąstyti, pajusti natūralios gamtos grožį ir įvertinti jos laikinumą. Iš paprastų ir visiems prieinamų priemonių, tokių kaip sniegas, smėlis,  žolė, kriauklės ar akmenys sukurti kūriniai įsilieja į gamtą ir neapibrėžtam laikui virsta jos dalimi. Kiek laiko truks paroda, sprendžia pati gamta. Kartais užtenka kaitresnio saulės spindulio, stipresnio vėjo šuoro, lietaus ar tiesiog pailsėti nutūpusio paukščio, kad visas meno kūrinys vėl nepastebimai išnyktų lyg ir būti nebuvęs.

Meno tyrinėtojai mano, jog  Žemės menas atsirado kaip priešprieša parodoms ir galerijoms. Tiksliau menas pagaliau išsiveržė iš uždarų patalpų ir tapo prieinamu bei atviru visiems. Gera žinia ta, jog  kurti ar stebėti gali visi panorėję. Todėl vieni keisčiausiomis formomis išguldo didžiulius želmenų plotus, kiti kuria ledo, smėlio skulptūras ar įvairaus dydžio grėbliukais vagoja pajūrio smėlį. Paprastiems kūrėjams užtenka net ir keleto nukritusių šakų, spalvotų medžių lapų ar net paprastų akmenų, kad gimtų tikri stebuklai. Juk kažkas eis pro šalį, sustos, pasigrožės, susimąstys ir galbūt pajus įkvėpimą kurti pats. Laimės visi.

Laikinas grožis

Gyvename triukšmo ir informacijos  amžiuje. Aplink vis mažiau tylos ir ramybės, todėl svarbiausia užduotimi tampa tiesiog rasti laiko sau. Pabūti vienumoje, nuraminti mintis ir į sielą įsileisti ramybę. Toli ieškoti nereikia… Vandens telkinių pakrantės, miškai ar pievos puikiai geba išvalyti kasdienybės užterštą sąmonę. Tai tarsi milžiniška žaidimų aikštelė, sugrąžinanti į vaikystę net ir garbingo amžiaus senjorus. Juk dar mūsų protėviai žinojo, kad apsikabinus medį, atsigulus ant žolės ar suspaudus rankoje akmenį ar dirvos grumstą pakinta kūnu srūvanti energija. Žemės menas siūlo dar daugiau. Nors ir trumpam susiliejus su gamta  ir palikus joje savo laikiną atspaudą, ateina suvokimas, jog pagerinti dienos kokybę ir yra didžiausias iššūkis, kurį sau gali kelti nuolat skubantis žmogus.

Kaip tik tokia gyvenimo filosofija vadovaujasi Kanadoje gimęs, tačiau po visą pasaulį keliaujantis ir nuostabias skulptūras iš paprasčiausių akmenų kuriantis Michaelis Grabsas. Atrodo, kad jo kūriniai tarsi plūduriuoja ore prieštaraudami fizikos dėsniams. Menininkas tikina, jog vienintelės priemonės, kurias jis naudoja yra akmenys, laikas ir kantrybė. Laikas, skirtas ne tik tinkamos vietos ar priemonių paieškai, bet ir pačiam sau. Sustoti, įvertinti supančios gamtos grožį, pajusti jausmų pilnatvę, suvokti akimirkos laikinumą ir įamžinti jį savo kūrinyje.

Didelę patirtį sukaupęs vyras mano, jog kurti akmenų bokštus gali kiekvienas. Ir tam nereikia jokių mokytojų, ar kokios ypatingos technikos. Užtenka išeiti į gamtą ir susirasti širdžiai mielą vietą. M. Grabsui statyti akmenų bokštus yra smagus būdas atsipalaiduoti, nusikratyti streso, mokytis, kurti ar tiesiog žaisti. Litoterapeutai tikina, jog akmenys yra ir puiki gydymo priemonė. Beje, akmenų terapija žmogus kartais užsiima net pats to neįtardamas. Tai vyksta tiesiog basomis kojomis žarstant smėlį, vaikščiojant akmenuota pakrante. O jei į rankas pakliūva įdomesnis akmuo, nepastebimai susilieja išsiblaškiusi žmogaus energija ir šalta akmens ramybė. Tiesa, norint, kad akmuo padėtų išspręsti vidines problemas, reikia pripažinti, kad jis yra… gyvas. Ir jokios mistikos tame tikrai nėra. Tiesiog rankose šildomas akmuo tarsi sugeria mūsų mintis. Psichologai pataria į kiekvieną atskirą akmenį nukreipti tam tikrą minčių srautą, o jam išsekus, “pakrautą” riedulį atidėti į šoną. Kokį akmenį rinktis- sprendžia pats žmogus. Tai tarsi kelionė į patį save, kuomet išsivalo mintys, o potyriai susitraukia iki vieno pagrindinio- lytėjimo. Norint iš akmenų pastatyti dar ir konkretų statinį, reikia pajusti kiekvieną atskiro akmens įbrėžimą ir įdubimą, liudijančius apie prabėgusį laiką, įsirėžusius metus ar net amžius. Visa ši informacija pravers vėliau, kai apsiginklavę milžiniška kantrybe bandysite statyti laikiną skulptūrą. M. Grabsas išduoda mažytę paslaptį: kiekvienas akmuo turi turėti mažiausiai tris atspirties taškus. Tik tada statinys bus stabilesnis ir džiugins ilgiau. O pradėti menininkas siūlo nuo didesnių akmenų. Jie ne tik vizualiai labiau matomi, bet ir dėlioti ant jų mažesnius akmenis yra lengviau. Gautas rezultatas- kasdieniška, tačiau į jokius rėmus netelpanti gyvenimiška patirtis ir suvokimas, jog viskas šioje Žemėje yra laikina. Vibruojantis statinys dovanos kūrybos džiaugsmą statytojui, nuostabą pašaliniam stebėtojui ir galimybę gamtai vėl viską sugriauti. Juk nuolatinė kaita ir yra svarbiausia žinia, kurią stengiasi perteikti Žemės menas.

Medžiaga spausdinta žurnale “Moters savaitė”. Teisės saugomos.