Smalsu

Liežuvis

Skonio reikalas                   

Liežuvis žmogui buvo suteiktas ne veltui. Ir ne vien tam, kad jį galėtume išdykėliškai iškišti pritrūkusios protingų argumentų. Šis ypatingas raumuo mums padeda kalbant, kramtant ir ryjant maistą. O ant liežuvio įsitaisę skonio receptoriai leidžia pajusti didžiulį valgymo malonumą.

Liežuvis kaip įrodymas

Visi žino, jog be maisto žmogus neišgyventų. O tai, ką kasdien dedame į burną, turi būti ne tik naudinga, sveika, bet dar ir skanu. Štai čia dėmesys ir nukrypsta į maždaug 2- 10 tūkstančių skonio receptorių, kurie yra išsidėstę mūsų liežuvio priekyje, abiejuose šonuose bei gomuryje. Tiesa, amerikiečių mokslininkė Linda Bartoshuk nustatė, jog skonį visi jaučiame… skirtingai! Taip yra todėl, kad visame pasaulyje nėra dviejų vienodų liežuvių, o ir skonio receptorių kiekvienas turime skirtinga skaičių. Pagal tai, kiek esame jautrūs skoniui, mokslininkai visus žmones suskirstė į tris tipus: itin jautrūs , vidutiniški ir mažai jautrūs. O kuriam tipui priklausote jūs, galite nesunkiai nustatyti atlikę paprastą bandymą. Tereikia palaižyti ledų, kuriuose būtų koks nors ryškus dažiklis. Visi reikalingi įrodymai kaip mat nuguls ant liežuvio. Todėl jeigu jį iškišus matysis tik keletas dažų dėmių, galite save laikyti ne itin jautriu skoniui žmogumi. O jeigu liežuvis sodriai nusidažė visas, jūs-  tas laimingasis, kuris skonį jaučia itin stipriai. Maža to, mokslininkai tik dabar nustatė, jog tie asmenys, kurie skonio receptorių turi daugiau, yra lieknesni, mažiau kenčia nuo padidėjusio cholesterolio lygio ir net atsparesni priklausomybei nuo alkoholio.

Pojūčių paletė

Vadovaudamiesi skonio receptoriais, vieni labiau vertina saldų maistą, kiti sūrų, rūgštų ar net kartų. Prieš daugiau nei šimtą metų japonai atrado umami skonį, kuris ryškiausiai juntamas ragaujant  brandintus  sūrius, mėsą, sojų padažą, grybus ar valgomuosius jūros dumblius. Mokslinėms technologijoms žengiant į priekį,  Amerikoje gyvenanti docentė Juyun Lim pasauliui pristatė ir dar vieną- angliavandenių skonį. Įdomu tai, jog šį skonį įvairių šalių žmonės įvardija skirtingai. Azijiečiams jis primena ryžius, kaukaziečiams duoną, o europiečiams makaronus. Juk jausmą, kai “ko nors” norisi, pažįsta visi. Mokslininkai mano, jog taip apie save praneša šeštasis skonio pojūtis, traukiantis žmogų prie krakmolingų patiekalų. Priešintis gamtai sunku. Juk būtent sudėtiniai angliavandeniai aprūpina kūną reikalinga energija bei šiluma ir ilgam suteikia sotumo jausmą. Štai kodėl bulvės, duona ir kepiniai iš kvietinių miltų sudaro net du trečdalius mūsų valgių. Beje, aštrumo skonių paletėje nėra. Taip yra todėl, kad pipirai ar kiti aitrūs prieskoniai veikia ne skonio, bet skausmo receptorius. O tą jausmą, kai padauginus aštrių prieskonių ima deginti burną, juk pažįsta daugelis.

Skonio (r)evoliucija

Taip jau nutiko, kad moteris gamta apdovanojo jautresniu skonio pojūčiu, nei vyrus.  Už vaikus atsakingos mamos turėdavo pirmos įsitikinti, ar maistas yra tinkamas valgyti ir nenuodingas. Saldus skonis garantavo sotumą ir energiją, o kartumas dažniausiai reikšdavo nuodus. Tokios laiko patikrintos žinios padėjo žmonijai išlikti. Maža to, skonio pojūtis mus ištikimai lydi ir šiandien. Tai jis perduoda žinutę smegenims, ar tai, ką dedame į burną, yra valgoma, šviežia, mums reikalinga, sveika.

Mokslininkai pastebėjo, kad skonis yra vienas pirmųjų bei greičiausiai besivystančių pojūčių ir naujai gimusioje gyvybėje. Amerikietis Jacob Steiner nufilmavo, kaip į skirtingą skonį reagavo kūdikiai praėjus vos keletui valandų po gimimo. Gavę saldaus skysčio, visi mažyliai maloniai čepsėjo lūpytėmis ir bandė čiulpti. Paragavę kartaus skonio, pradėjo nustebę markstytis ir raukytis. O kai į burną pateko rūgštus lašas, iškišo liežuvį  ir stengėsi nemalonų skonį išstumti lauk. Augančiam vaikui skonio pojūtis taip pat labai svarbus. Juk supančią aplinką mažyliai stengiasi pažinti pirmiausiai ragaudami, todėl į burną keliauja viskas, kas tik pakliūna po ranka. Tokį patikimą pasaulio suvokimą lemia padidėjęs jautrumas skoniui, lydintis vaiką iki šešerių metų amžiaus. Štai kodėl maži vaikai taip nenoriai priima kartų, itin rūgštų ar sūrų maistą. O kadangi gebėjimas jausti skonį mus lydi iki gyvenimo pabaigos, verta žinoti, jog visi skonio receptoriai yra sudaryti iš nuolat atsinaujinančių ląstelių. Ilgiausiai, net šešetą savaičių gyvuoja tos, kurios atsakingos už sūraus ir rūgštaus skonio atpažinimą. Ląstelės, kurių dėka jaučiame saldumą, kartumą ir naująjį skonį umami atsinaujina kas dvi savaites. O yra ir tokių ląstelių, kurios pasikeičia kas tris- keturias dienas. Būtent jų dėka nusideginę liežuvį po kurio laiko vėl sėkmingai galime mėgautis maistu.

Koks skonis, toks ir charakteris

Sveika ir tinkamai subalansuota mityba patenkina visus organizmo poreikius. Bet kartais juk vis tiek taip norisi pasilepinti saldžiu, sūriu, rūgščiu ar net karčiu maistu. Psichologai tikina, jog pasirinktas skonis gali išduoti net keletą skirtingų asmenybės tipų. Kuriam priklausote jūs?

Saldumas. Ypač jautrus skoniui yra liežuvio galiukas, ant kurio išsidėstę daugiausiai saldumą atpažįstančių skonio receptorių. Vyrauja nuomonė, jog saldumą mėgsta nuolatinio aplinkinių dėmesio reikalaujančios asmenybės. Saldumynais jie tarsi kompensuoja žmogiškos šilumos stoką. Tačiau psichologai tikina, jog smaližiai yra draugiški, užjaučiantys, geranoriški ir linkę dalintis žmonės. Tokias išvadas mokslininkai padarė po eksperimento, atlikto su dviem grupėm žmonių. Vienai jų buvo pasiūlyta sūraus, o kitai- saldaus maisto. Paaiškėjo, jog smaližiai ne tik mieliau dirbto be atlygio, bet ir buvo geresnės nuotaikos.

Į sūrumą reaguojantys skonio receptoriai išsidėstę priekinėje liežuvio dalyje. Japonai tikina, jog sūrumas gali būti įprastinis ir umami skonio. Nepriklausomai nuo rūšies, valgyti sūriai mėgta stipraus charakterio, ryžtingi, drąsūs ir linkę į konkurenciją žmonės. Prėskas gyvenimas jiems neturi prasmės, todėl visur stengiasi aktyviai dalyvauti ir itin jautriai reaguoja į jiems nepavaldžias gyvenimo situacijas. O kadangi kasdienybėje tokių- dauguma, mėgstantys sūrumą dažnai jaučia įtampą.

Rūgštumą išduoda nevalingai susitraukęs veidas. Tokia išraiška nėra specialiai išmokta, bet nulemta skonio receptorių, išsidėsčiusių liežuvio šonuose. Tai jie gautą informaciją paverčia elektros impulsais, kurie nukeliauja į smegenis ir grįždami vienodai sutraukia veidą tiek vaikams, tiek seneliams. Rūgštumą mėgsta ambicingi ir didelius reikalavimus sau bei kitiems keliantys žmonės. Jie mėgsta riziką, noriai bando naujoves, stengiasi  būti dėmesio centre, siekia būti giriami ir laimėti.

Kartumas jaučiamas tolimiausioje liežuvio dalyje, prieš pat rijimą. Daugeliui nemalonus skonis išlikęs nuo senų senovės laikų, kai kartus maistus dažniausiai reikšdavo nuodus. Mėgstančius valgyti karčiai, psichologai vertina ypač atsargiai. Manoma, jog tokie žmonės yra nepaprastai tvirto charakterio , užsispyrę ir labai valingi, tačiau dažnai pasižymi ir antisocialiomis savybėmis. Jie mėgsta manipuliuoti kitais, yra nejautrūs ir mažai empatiški . Atlikti tyrimai nustatė, jog pomėgis kartumui gali būti psichopatijos, narcisizmo ir net sadizmo pranašu.

Kad ir kaip ten būtų, labai nusiminti ar ypatingai džiaugtis  atpažinus savo asmenybės tipą nederėtų. Juk skonis- kintantis dalykas. Vienoks jis ankstyvoje vaikystėje, kitoks- gyvenimo metų vingiuose. Maža to, pasitelkdamas skonį, mūsų organizmas automatiškai prisitaiko ir prie kasdienių kūno poreikių patenkinimo. Prancūzų neurobiologijos mokslininkas Jean Didier Vincent tikina, jog kai organizmui trūksta tam tikros medžiagos, jis nesąmoningai jos ieško maiste. Štai kodėl kartais taip norisi ko nors rūgštaus, saldaus ar net kartaus nepriklausomai nuo  įsivaizduojamo asmenybės tipo. Juk maistas tai- ne tik būtinybė, bet ir didžiulis gyvenimo malonumas. Salute!

Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”. Teisės saugomos.