Skanaus!

Cukrus. Nuo- Iki

Cukraus (r)evoliucijos                                                        

Bėgantys metai cukrų buvo pavertę neįtikėtinos prabangos preke, užkėlę ant aukščiausio mados podiumo laiptelio ar kaip apgaulingą priešą  paslėpę netikėčiausiose vietose. Kad ir kaip ten būtų, cukrus- neatsiejama mūsų kasdienybės dalis bei nuolatinio dėmesio reikalaujantis gyvenimo palydovas.

Prabangos prekė

Maždaug tūkstantaisiais mūsų eros metais arabai į Europą atsivežė iki tol nematyto skanėsto- cukraus. Iš cukranendrių išgautas rudas saldumynas sulaukė nepaprasto dėmesio, kainavo milžiniškus pinigus ir buvo laikomas ypatingu prieskoniu ir net vaistu. Manyta, jog cukrus yra sveikesnis už medų, todėl prekiaujama juo buvo vaistinėse. Tikėta, jog saldūs kristalai tinka gydant kosulį, skrandžio ligas ar uždegimus. Anglų kilmingieji cukrumi net pabandė valytis dantis, tačiau kęsdami baisius skausmus buvo priversti vėl grįžti prie dantų valymo miltelių. Nuspręsta, jog tinkamiausia vieta cukrui vis gi yra virtuvė. Nusipirkę saujelę cukraus turtingieji laikydavo jį nepaprasto grožio auksinėse ir sidabrinėse cukrinėse, kurias slėpdami nuo tarnų dar ir užrakindavo kaustytose dėžutėse.  Tik vyriausias namų virėjas gaudavo specialų leidimą panaudoti cukraus kristalus kaip ypatingą prieskonį. Paaiškėjo, jog cukrus ne tik sustiprina natūralų vaisių, uogų ir daržovių skonį bei kvapą, bet dar yra ir puikus konservantas.

Deja, mėgautis cukrumi galėjo tik išrinktieji. Cukranendrės Europoje neaugo, todėl prireikė dar beveik penkių šimtų metų, kol Naująjį Pasaulį atradęs Kristupas Kolumbas susiprato pasodinti ypatingąjį augalą egzotiškose žemėse. Mažytis cukranendrės daigelis metams bėgant virto didžiulėmis plantacijomis, aukštyn kojomis apvertusiomis net du žemynus! Dabar sunku pasakyti, kiek laimės cukrus atnešė Europai, tačiau Centrinėje bei Pietų Amerikoje dėl cukranendrių buvo išnaikinti milžiniški miškų plotai. O kadangi smarkiai trūko darbo rankų, iš Afrikos atgabenta daugybė vergais paverstų nelaimėlių. Tik sunkaus tų žmonių darbo dėka cukrus iš prabangos prekės virto daugeliui prieinamu saldumynu.

Mados reikalas

Berdami cukrų į kavą arba arbatą net nesusimąstome, jog tai- karališka mada, įvesta anglų karaliaus Karlo II žmonos. Portugalė Katerina di Braganza( 1638-1705) buvo pirmoji, gėrusi arbatą su cukrumi ir įdiegusi šią tradiciją rūmuose. Ir nors paprasti mirtingieji taip pat mėgo arbatą, saldintis jos pratę nebuvo. Prireikus įsipildavo į gėrimą medaus arba saldaus cukranendrių sirupo melasos. Ir tik prie cukrų gabenusių laivų dirbę darbininkai galėdavo paslapčia nusigrandyti saldžiuosius kristalus, prilipusius prie triumo sienelių. Vieną žvarbią dieną vienas jų nutarė pasišildyti ne įprasta alkoholio doze, bet susiberdamas ką tik nugrandytą cukrų į karštą arbatos puodelį. Naujas skonis ir netikėtas energijos pliūpsnis buvo kaip tik tai, ko vyrui tuo metu reikėjo. Saldinta arbata tapo madingu gėrimu ne tik rūmuose, bet  paprastų žmonių namuose.

Dar kartą visas cukraus pasaulis sudrebėjo vokiečių chemiko Andreas Marggraf dėka. Šiam vyrui 1747 metais pagaliau pavyko saldžius baltus kristalus išgauti iš cukrinių runkelių. Ir nors šiandien net 65-70% viso pasaulio cukraus yra išgaunama iš cukranendrių ir tik 30% iš cukrinių runkelių, atspėti, kuriuo iš jų saldiname gėrimą yra beveik neįmanoma. Abiejų cukrų cheminė sudėtis beveik identiška. O balta ar ruda spalva- mados reikalas. Taip jau susiklostė, kad cukrinių runkelių cukrus gali būti tik baltas, o cukranendrių- ir rudas, ir baltas. Tiksliau gimsta jis rudas, tačiau specialių priemonių dėka vėliau visas cukrus išbalinamas. O tada sveikuolių pageidavimu į jį vėl įpilamas šlakelis rudo cukranendrių sirupo melasos. Tai jis ir suteikia norimą atspalvį cukrui, bet daugybės naudingų medžiagų jame ieškoti neverta.

Cukrinės variacijos

Kaip iš gausybės rago pabiręs cukrus prekybos vietas pasiekdavo dideliais ir kietais įvairios formos luitais. Pardavėjai turėdavo gerokai pasidarbuoti peiliais, kad pirkėjui atrėžtų norimą kiekį saldumyno.  Pasakojama, kad vienam iš cukraus fabrikų Čekijoje vadovavęs Jakub Kryštof Rad  savo namiškius dažnai pradžiugindavo saldžiomis dovanomis. Kartą parnešęs namo didelį gabalą cukraus, vyras atidavė jį žmonai. Ir tik tada, kai moteris besidarbuodama peiliu susižeidė ranką, ponui Rad kilo mintis cukrų susmulkinti jau fabrike. Idėja buvo sėkmingai įgyvendinta  1841 metais ir netrukus parduotuvėse pasirodė pirmoji trijų šimtų kvadratinių cukraus gabalėlių partija. Gaila, tačiau sumanymas ypatingo dėmesio nesulaukė.Turėjo praeiti dar trisdešimt metų, kol gabalinio cukraus galimybes pastebėjo apsukrus anglų verslininkas Henry Tate. Vėliau saldžiais kubeliais grįstu keliu žingsniuojantys smaližiai sukrovė anglui didžiulius turtus, o visų pamirštam J. K. Rad Čekijoje pagaliau buvo pastatytas paminklas.

Prie cukraus evoliucijos savaip prisidėjo ir prancūzas Ernest Picard. Šis vyras 1909 metais supilstė cukrų į mažus pakelius norėdamas  apsaugoti jį nuo dulkių bei visur lendančių įkyrių vabzdžių. Idėja patiko, todėl cukraus pakeliai greitai užkariavo daugybę restoranų, kavinių ir barų negailestingai nustumdami nuo podiumo iki tol karaliavusias cukrines. Šiandien kiekviena šalis sprendžia pati, kiek cukraus berti į vieną cukraus pakelį. Saldžiausiais gėrimais mėgaujasi ispanai( 7g) ir italai (4-5g). O itin gyventojų antsvoriu susirūpinusioje Amerikoje cukraus pakeliai sumažėjo vos iki 2-3 gramų. Tiesa, smaližių tokios priemonės labai neišgąsdino. Juk cukrus- malonumas, prie kurio įprantama. Tokią tiesą patvirtino ir Psichologijos universiteto bei Neurologijos instituto mokslininkai. Jie nustatė, jog  cukrų skaidyti padedantis insulinas padeda  amino rūgščiai triptofanui iš kraujo patekti į smegenų ląsteles, kuriose ji virsta laimės hormonu serotoninu. Taigi, ryšys tarp laimės jausmo ir saldumo yra tiesioginis. Maža to, didžioji laimės hormono serotonino dalis gaminama tiesiog skrandyje! Todėl grynas ar saldumynuose pasislėpęs cukrus tikrai suteikia laimės pojūtį. Juk ne veltui moterys Irane būtent cukrumi apibarsto jaunavedžių galvas linkėdamos saldaus povestuvinio gyvenimo. O kaip saldinti savo kasdienybę, kiekvienas iš mūsų tegu rūpinasi pats. Salute!

Medžiaga spausdinta žurnale “JI”. Teisės saugomos.