Smalsu

Langai- namų akys

Langai- namų akys

Atsiradus naujiems mokesčiams ar dar kartą padidėjus seniems, daugelis pasipiktinimą palydi žodžiais, jog tuoj reikės mokėti ir už orą. Pasirodo, toks mokestis jau buvo. Na, gal ir ne visai už orą, kuriuo kvėpuojame, bet už galimybę matyti dienos ir nakties kaitą, mėgautis saulės šviesa ar tiesiog jaukiai stebėti į langą barbenančius lietaus lašus. Keistasis mokestis buvo už langus!

Tamsi istorija prasidėjo krizės krečiamoje Anglijoje tolimais 1696 metais. Tiesiog vieną dieną į ištuštėjusį iždą pasižiūrėjęs  šalies valdovas Viljamas III nutarė įvesi Lango mokestį. Kodėl karaliui kilo tokia keista mintis, žinių nėra. Tačiau reikia sutikti, jog apmokesdinti langus buvo ne tik pelninga, bet ir ypatingai lengva. Mokesčių rinkėjui reikėdavo tik suskaičiuoti akivaizdžiai matomus langus. Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog karalius visiškai aklinai namuose savo pavaldinių uždaryti neketino. Buvo nuspręsta, jog mokestis skirtas tik už “perteklinius” langus. O mokesčio suma priklausė ne tik nuo langų skaičiaus, bet ir jų didumo. Todėl kuo daugiau šviesos ir gryno oro patekdavo į patalpas, tuo didesnę sumą buto ar namo šeimininkas turėdavo pervesti į karališką iždą. Beje, lango apibrėžimas įstatyme numatytas nebuvo, todėl uolūs mokesčių rinkėjai patys nuspręsdavo, kiek ir už ką rinkti pinigus. Istorija mini net ir tokius kuriozinius atvejus, kai langais imta laikyti ventiliacijos groteles ar nedidelius plyšius sienose. Kad ir kaip ten buvo, pinigai į valstybės iždą ėmė byrėti kaip iš gausybės rago. Pavyzdys pasirodė užkrečiantis, todėl galimybe lengvai pasipelnyti susigundė ir Ispanija, Prancūzija bei dalis Italijos.

Nenorėdami “per langą mesti” sunkiai uždirbtų pinigų, žmonės įstatymui nutarė pasipriešinti savaip. Ilgai nesukę galvos, nuosavų namų savininkai daugelį langų tiesiog užmūrijo, o tie, kuriems likimas buvo lėmęs nuomininkų dalią, juos užkalė lentomis. Tokios drastiškos priemonės nepraėjo be pėdsakų. Žmonėms trūko šviesos, o namuose tvyrojo prastas kvapas, smelkėsi drėgmė ir veisėsi ligų sukėlėjai. Užkalti langai buvo ir pagrindinė daugelio mirties atvejų priežastis. Tokią tiesą nuo Lango įstatymo įvedimo praėjus šimtui penkiasdešimt metų patvirtino Sanderlendo Sveikatos komitetas. Atgavę sveiką protą, valdžios atstovai Lango mokestį panaikino tik 1851 metais.

Per kokį langą žiūri, taip ir matosi

Šiandien buvusią istoriją primena tik užmūryti daugelio pastatų langai. Iš pirmo žvilgsnio net sunku pasakyti, jog dekoratyviniai rėmai sienoje yra ne šiaip sau grožio elementas, bet buvusio keistojo mokesčio pasekmė. Ypač išradingai lango mokestį apeiti sugalvojo Italijos šiaurėje esančio Ligūrijos regiono gyventojai. Ligūrija- vienas mažiausių šalies regionų. Turistus jis traukia stačiomis, tiesiog  į Viduržemio jūrą krintančiomis uolomis, žaliuojančiomis alyvmedžių giraitėmis ir Apeninų kalnų prieigose glūdinčiais paslaptingais miesteliais. Šimtai jų primena didelį, į mažus gabalėlius subyrėjusį brangakmenį, kuriame atsispindi neįtikėtinos istorijos apie savo laiku gyvenusius, dirbusius ir kūrusius žmones. Tai jie prieš daugelį metų įvestam Lango įstatymui sugalvojo pasipriešinti į pagalbą pasitelkę… meną. Taip gimė garsieji “Murales”- ant sienų ir durų nupiešti kasdienio gyvenimo vaizdai. Visa tai, ko per nesamus langus pamatyti buvo negalima. Kaip tik tokią realybę teko laimė išvysti Aprikalės miestelyje. Todėl palikę automobilį specialiai įrengtoje aikštelėje, į miestą- muziejų įžengėme pėsčiomis. Beje, pažinti jį galima tik atsargiai ir neskubant kulniuojant pėsti. Ir ne todėl, kad drumstume amžius nekintančią akmeninę ramybę. Sparčiu žingsniu siekiant apibėgti niekur neskubantį miestą, dažnam tiesiog pritrūksta deguonies ir  išmuša prakaitas. Kaltas ne aukštis, nes Aprikalė virš jūros lygio iškilusi vos tris šimtus metrų. Tikrą iššūkį atvykėliams čia kelia gausybė ratais besisukančių siaurų gatvelių, tarsi sraigės kiautas kalvos viršuje pasibaigiančių Driežo ( it. Lucertola) pilimi. Mieste karaliauja prieblanda, nes aukštoki pastatai į gatvės pusę atsukę tik pilkas belanges sienas. Beveik visos namų “akys” nukreiptos į išorę, todėl Aprikalė, atsukusi languotą veidą į šviesiąją kalvos pusę, ištisus metus maudosi saulės spinduliuose. Nenorėdami ir tikrai neišgalėdami susimokėti užgriuvusio Lango mokesčio, vietiniai gyventojai langų į vidinę pastatų pusę nusprendė tiesiog neturėti. O kad tamsios gatvės neslėgtų įprastinio gyvenimo, jas buvo nuspręsta pagražinti piešiniais. Freskomis papasakotas vietinių žmonių gyvenimas leido suprasti, kas kuriame name gyveno, kuo džiaugėsi ar liūdėjo, kokiu amatu vertėsi. Šie piešiniai buvo tarsi didžiuliai langai į už storų akmeninių sienų slinkusį sunkų gyvenimą. Šiandien ištapytos sienos ir durys nepaprastai primena teatro dekoracijas. Tuo sumaniai pasinaudojo iš Genujos kilęs teatro režisierius Emanuele Luzzati. Prieš keletą metų jis Aprikelėje surengė vieną iš savo spektaklių.  Meninikas scenai pritaikė visą miestą, o profesionalių aktorių gretas papildė beveik visi šeši šimtai miestelio gyventojų. Beje, tikriesiems Aprikalės pastatų langams spektaklyje taip pat teko ypatingas vaidmuo. Vienintelė gausiai languota miesto aikštė renginio pabaigoje visus  pribloškė trankiai atsidariusiomis langinėmis. Tai reiškė, jog menas, kaip ir galimybė kvėpuoti grynu oru, matyti dienos ir nakties kaitą, mėgautis saulės šviesa ar tiesiog jaukiai stebėti į langą barbenančius lietaus lašus turi būti prieinamas visiems.

Medžiaga spausdinta žurnale “Edita”. Teisės saugomos.