Kad viskas augtų ir žydėtų! Tokią svajonę puoselėja visame pasaulyje išplitusio „Guerrilla Gardening” judėjimo aktyvistai. Išvertus į lietuvių kalbą, „Guerrilla Gardening” reiškia partizaninę sodininkystę. Paprasčiau tariant tai- altruistinė kova už grožį. Pavieniui ar grupėmis šie žmonės be jokio atlygio ir niekieno neverčiami puoselėja aplinką sodindami augalus. Jie stengiasi, jog pilką betoną pakeistų žalia gyvybės spalva.
Žaliųjų partizanų arsenalas- kastuvai, šakės, kibirai, sėklų bombos… Atakuojamos apleistos miesto vietos, parkai, šalikelės. Veikiama tyliai ir dažniausiai naktimis, o ypatingą azartą kovotojams kelia tai, jog niekada negali žinoti, koks bus galutinis akcijos rezultatas. Ar pavyks slaptoji misija, ar prigis pasodinti augalai, kaip į tai reaguos žmonės?
Pirmieji daigai
Noras savavališkai sodinti augalus be valdžios ar žemės savininkų leidimo nėra naujas. Istorija prisimena jau 1649 aisiais Anglijoje veikusią Kasėjų (angl. “Diggers”) kompaniją, kuriai vadovavo Gerald Winstanley.
Praėjus dar porai šimtų metų žemės vardu darbavęsis amerikietis John Chapman net buvo pramintas Obuolio Sėklos vardu. Nėra žinių, ar būtent tas žmogus kaltas dėl daugybės obelų, nokinančių vaisius Jutos( JAV) kanalų krantinėse. Tačiau sklinda legendos, jog griovius kasę darbininkai dirbo taip įtemptai, jog net pietauti neturėdavo laiko. Paskubomis sugraužti obuoliai tuoj pat būdavo paslepiami šviežiai supurentoje žemėje, o bėgantys metai įkalčius pavertė ilgomis vaismedžių eilėmis.
Iki šiol žaliuojančiais medžiais žmones džiugina ir 1960 ais Kalifornijos Universiteto teritorijoje užveistas nelegalus People’s Park. O Didžiuoju Obuoliu vadinamame Niujorke sugalvojęs atkurti Edeno sodą amerikietis Adam Purple turėjo gerokai paprakaituoti. Pasipiktinusi savavališku elgesiu miesto valdžia sodą ne kartą naikino buldozeriais, tačiau pasiduoti nenusiteikęs vyras sodą ne tik ataugino, bet dar ir gerokai praplėtė. Laimėtą žaliąją kovą įamžina net specialus filmas.
Žaliasis judėjimas
Kovoje už grožį, ir vienas lauke- karys. Tokia žaliąja amazone galima laikyti amerikietę Liz Christy, kuri 1973 metais davė pradžią šiandieniniam „Guerrilla Gardening” judėjimui. Niujorko Bowery Houston rajone pastebėjusi apleistą žemės plotą, moteris pasodino jame keletą medžių. Sodinukai prigijo, žalioji idėja savavališkai gražinti aplinką suvešėjo ir visame pasaulyje ėmė burtis partizaninės sodininkystės šalininkai.
Gegužės pirmoji net paskelbta pasauline Saulėgrąžų sodinimo diena. Tą dieną sodinamos saulėgrąžos ar kitos tinkamos tos šalies klimatui gėlės. Lietuvos žalieji partizanai gegužės pirmąją mini daigindami tulpes. Beje, su meile prižiūrimi gėlių darželiai ar kelios eilutės daržovių Lietuvos daugiabučių kiemuose- taip pat laikomi savavališku valdiškos žemės užgrobimu. Ne viena taip laiką leidžianti pensininkė gerokai nustebtų sužinojusi, jog be specialaus leidimo purendama lysves ne tik nusižengia įstatymams, bet ir natūraliai įsilieja į prtizaninių sodininkų gretas.
Tikrieji “Guerrilla Gardening” aktyvistai rankų nenuleidžia ištisus metus. Jie stebi aplinką, renka sėklas, daigina sodinukus ir net gamina specialias sėklų bombas. Ypatingo pasiruošimo tam nereikia. Užtenka į šlapią popierių suvynioti norimo augalo sėklų, šiek tiek žemės, trąšų ir numesti tokią bombą iš anksto nusižiūrėtoje vietoje. Los Andželo gyventojai tokias sėklų bombas gali įsigyti net iš specialių gatvėje veikiančių automatų. Nusipirkus tokią bombą ir ją susprogdinus automatiškai tampama sodininku partizanu. Kasmet gausėjantis žaliasis judėjimas atviras visiems, o į jį susirinkę žmonės- patys įvairiausi. Vieni gina politinius įsitikinimus, jog žemė- visų bendras turtas. Rūpintis ja, puoselėti, gražinti ir grožėtis- šventa kiekvieno planetos gyventojo pareiga. Kitus traukia adrenalino antplūdis dalyvaujant nelegalioje, bet ir nebaudžiamoje veikloje kuriant grožį. Dar kiti yra tiesiog sodininkai mėgėjai, praktiškai įgyvendinantys ilgą laiką kauptas žinias.
Vis labiau įsibėgėjanti žalioji mada sulaukia ne tik pagyrų, bet ir gausios kritikos. Pirmiausia tai- tikrieji žemės savininkai, aršiai ginantys nuosavybės teises. Netrūksta ir šiaip pavyduolių ar piktai į bet kokią veiklą reaguojančių žmonių. Patys rimčiausi kaltinimai žaliajam judėjimui- atsakomybės stoka. Nekompetentingai parinkti augalai gali sukelti netoliese gyvenantiems įvairių alergijų, pritraukti nepageidaujamų vabzdžių. Tačiau verta prisiminti, jog žaliųjų partizanų kovos laukas- apleista žemė. Ginklai ir bombos šiuo atveju skirti ne naikinti, bet kurti naują gyvybę ir grožį. O kai aplink veši grožis, ir siela džiaugiasi.
Medžiaga spausdinta žurnale “LAIMA”. Visos teisės saugomos.
