Švento sekmadienio šalis
Daugiau nei prieš 500 metų žymusis Kristupas Kolumbas Karibų jūroje netikėtai atrado naują žemę. Prieš akis išnirusi sala taip patiko keliautojui, jog išsilaipinęs pavadino ją Hispaniola, tolimos Ispanijos garbei. Šiandien čia- Dominikos respublika. Dominika- antra pagal dydį Karibų jūros sala, dydžiu nusileidžianti tik Kubai. Bendras šalies plotas- 48,7 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Likusi žemė priklauso vargingiausiai pasaulio valstybei Haičiui, su kuriuo Dominika ribojasi vakarinėje salos dalyje. Šiaurinius ir pietinius respublikos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šalies pietuose tęsiasi net 1288 km ilgio smaragdinio vandens skalaujamos pakrantės.
Šalies vizitine kortelė
Tiesą sakant, visos Karibų jūros salelės panašios. Artimiausi Dominikos kaimynai- Kuba, Jamaika ir Puerto Riko taip pat gali didžiuotis savo balto smėlio paplūdimiais ir smaragdine jūros spalva. Tačiau tai, kas kiekvieną jų daro ypatinga- tai jose gyvenantys žmonės. O čia jie ypač draugiški ir atsipalaidavę. Tuo įsitikinome įsėdę į vietinio transporto priemonę, vadinamą gua gua. Tai buvo mažas dešimties vietų autobusiukas, keliu skriejęs tokiu greičiu, jog specialioje dėžutėje vairuotojo laikyti už bilietus surinkti pinigai tiesiog skriste išskrido pro atidarytą langą! Nieko baisaus nenutiko: juokdamasis ir garsiai šūkaudamas vairuotojas visus paragino išlipti ir padėti surinkti pinigus, kuriais buvo nuklotas gerokas kelio gabalas.
Šalies sostinė- Santo Domingo. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia “šventas sekmadienis”. Įspūdis, jog šventinė atmosfera čia trunka ištisus metus- labai stiprus. Visur nuolat skamba muzika, o sutikti žmonės šypsosi ir tiesia ranką pasisveikinti. Dienos pabaigoje tą svetingumą galima jausti beveik fiziškai. Atsipalaiduoti labai padeda ir Dominikoje skambanti merengės ir bačiatos muzika. Ji net ir nemėgstančius šokti priverčia pajudėti. Kad šokti nėra sunku, pagalvojome apsilankę vietinėje diskotekoje, kurioje daugybė glaudžiai susikibusių porų tiesiog vienodai lingavo vos vos judindami klubais. Kilo įtarimas, jog šokių studijose mokomos akrobatinės gudrybės skirtos tik profesionalams. Juk kai nakties oras negaivina, o ir pati muzika pakankamai karšta, nėra reikalo lieti prakaito stengiantis atlikti kuo įvairesnius judesius.
Įvairiaspalvis salos veidas
Aplankius sostinę ir dar keletą mažesnių miestelių kilo įspūdis, jog Dominikos respublika- dailininkų kraštas. Parduotuvėse, turgeliuose ar tiesiog gatvėje rikiuojasi ilgiausios eilės nuostabiausių paveikslų. Svarbiausias ir išskirtinis jų bruožas- nepaprastai gyvos spalvos. Ar tai būtų kavos, medvilnės rinkėjai, ar vietinio turgaus, žmonių, namų vaizdai, viskas- tik pačių ryškiausių spalvų. Beje, kaip ir daug kur dėl paveikslų kainos tiesiog būtina derėtis. Mūsų sutiktas paveikslų pardavėjas pravarde Mikelandželas maloniai sutiko supažindinti mus su patikusio paveikslo kūrėju. Devynių vaikų tėvo Adonio dirbtuvės- lauke po mango medžiu. Adonis visus savo darbus pasirašo jauniausiojo sūnaus vardu. Vyras tiki, jog tai jam neša laimę. Būtent jo dirbtuvėse radome įspūdingą džiungles vaizduojantį paveikslą. Derėjomės dėl jo pusę dienos, kol pagaliau palikę kepurę nuo saulės ir sumokėję suderėtą sumą, įsigijome tikrą meno kūrinį. Patikusį paveikslą pats autorius mikliai nuėmė nuo medinių rėmų ir suvyniojo į patogų neštis ritinį.
Dominikos respublikoje gyvena beveik 7820000 žmonių, kurių pusė jaunesni nei 20 metų. Anksti sukūrę šeimas vietiniai džiaugiasi gausiu būriu vaikų. Ir nors šeima čia- vertybė, į šeimyninę ištikimybę žiūrima labai atlaidžiai. Dažna 35 metų amžiaus moteris jau yra tapusi močiute, o vyrai kasdienę duoną kartais turi parūpinti net 25 palikuonims. Didžioji dalis, net 95 % Dominikos gyventojų- katalikai, tačiau vakarinėje salos pusėje smarkiai paplitęs ir kitas tikėjimas- Vudu. Tai mistikos gaubiama religija, turinti savo šventikus ir apeigas. Šventiku gali būti tiek vyras, vadinamas “hungàn”, tiek moteris-“mambo”. Svarbiausias jų vaidmuo- tarpininkauti tarp gyvųjų pasaulio ir iškviestųjų dvasių. Vudu tikslas yra padėti žmogui rasti išeitį susidariusioje sunkioje situacijoje, išgydyti ligą ar gauti malonę. Nustebome sužinoję, jog aukščiausia Vudu religijos figūra- Dievas, tačiau jis į žemiškus reikalus nesikiša. Dievui atstovauja įvairios dvasios “Loas”, kurios yra susiskirstę į daugybę grupių: ugnies, vandens, oro, mirusiųjų pasaulio ir t.t. Įdomu, kad beveik visos Vudu dvasios turi savus atitikmenis ir katalikų pasaulyje.
Ir kūnui, ir sielai
Dominikos respublika- tankiais tropiniais miškais apaugęs kraštas. Dar Kristupas Kolumbas pastebėjo, jog šalies žemė ypač derlinga ir dosni net keletą kartų per metus nuimamu derliumi. Vietiniai žmonės nuo seno čia vertėsi augindami cukrašvendres, kavą, ryžius, platanus, tabaką. Beje, plantacijose sunkius darbus šiandien daugiausiai dirba atvykėliai iš Haičio, o Dominikos gyventojai visą savo dėmesį skiria turistams. Banginių vestuvės, spektakliai su delfinais, išvykos į džiungles – tik dalis atvykėliams siūlomų pramogų. O kur dar istorijos apie piratus, senovės indėnų « taino »menas ar vietinių patiekalų ragavimas… Dominikos virtuvės pagrindas- ryžiai ir platanas. Platanas- tam tikros rūšies bananas, valgomas tik virtas ar keptas riebaluose. Vietoj duonos šeimininkės siūlo plonai keptus blynelius, padarytus iš jukos augalo miltų. Gausu ir mėsos bei žuvies patiekalų. Tradicinis Dominikos patiekalas- « sancocho », tiršta kiaulienos sriuba, gausiai praturtinta kartu virtomis daržovėmis. Paragavome ir « Abichela »- tamsių pupelių troškinio bei bulvytes fri skoniu primenančio patiekalo- « tostones ». Tai kepti platano vaisiaus griežinėliai, patiekiami kartu su mėsa ar žuvimi. Ypač skanios buvo “pastelitos”- mažytės iš jukos augalo miltų keptos bandelės įdarytos mėsa ir sūriu. Desertai ypač saldūs: karamelizuotais bananais įdaryti blyneliai, iš kokosų masės sulipdyti ir raudonskruosčius mažyčius obuolius primenantys “palito de coco”- sunku buvo visko ir paragauti. Nuo saldumynų apsalusią širdį stengėmės gaivinti vandeniu ir įvairiomis sultimis, tačiau keisčiausias pasirodė keistai skambantis gėrimas “morir sognando”, o tai reiškia- mirk svajodamas. Gėrimo paslaptis- apelsinų sultys ir jogurtas. Stipresnių gėrimų mėgėjams siūloma dar iš piratų laikų vertinamo romo ar paslaptingosios « mamma Chuana ».Tai gėrimas, daromas užpilant vietinio medžio žievę raudonu vynu ir šlakeliu romo. Tikima, jog magiškasis gėrimas vyrams suteikia jėgų, o moterims ištvermės.
Ištvermės ir drąsos prireikė ir mums, pasirinkusiems pažintinę kelionę į netoliese esančią žvejų salą Saona. Valtį vairavęs vaikinukas bangas skrodė tokiu greičiu, jog visi sėdėjome dantis sukandę ir bijojome prasižioti, kad tik liežuvio nenusikąstume… Nuostabios pakrantės, būriai pelikanų ar plūduriuojančios jūrų žvaigždės lėkė prieš mūsų akis tarsi pagreitintas filmas. Laimei, kelionę vainikavo netikėtai atsivėręs mistiškas vaizdas: glaudžiu ratu tiesiai virš galvos šviečiančią saulę supo vaivorykštė! Įspūdingai atrodantis gamtos fenomenas dar kitaip vadinamas halu ar tiesiog spalvota saulės aureole. Senoliai tikėjo, jog tai- vartai į Dangaus karalystę, o mums atvirutės grožio realybė pasirodė esanti tikras rojus žemėje. Atostogų rojus švento sekmadienio šalyje.
Medžiaga spausdinta žurnale “LAIMA”. Teisės saugomos.
