Skersai ir išilgai išmaišiusi visą Videržemio jūrą, Karolina negali atsidžiaugti pagaliau nuleidusi savo gyvenimo inkarą Milane. Mados sostinėje gyvenanti jauna mergina į susitikimą atvažiavo lietuviškais numeriais ženklintu automobiliu. Mėlynas lietuviškas akis paslėpusi po didžiuliais akiniais ji išjungia nuolat dūzgiantį mobilųjį telefoną ir kavinukėje užsisako baltojo šokolado puodelį. O aš negaliu sulaukti, kada ji man papasakos, kokie gyvenimo skersvėjai privertė ją palikti pilną nuotykių ir nepaprastai gerai apmokamą darbą vienoje iš gražiausių Monte Carlo uoste prisišvartavusių jachtų.
Staiga surimtėjusi Karolina atsikvepia ir visai netikėtai pareiškia, jog negali atsidžiaugti pagaliau sugrįžusi…namo. Žinai, garsiai mąsto mergina, daugelis mano draugių niekaip negali sulaukti dienos, kada pagaliau susiras darbą, artimą žmogų ir paliks tėvų namus. O aš tik dabar į juos sugrįžau…Visas mano kelias nuo 12 metų amžiaus- ilgas kelias namo, pas mamą.
Gyvenimo audros mano šeimą išblaškė, kai aš dar buvau pakankamai mažytė. Tėvas sukūrė kitą šeimą, mama išvažiavo duonos uždirbti į Prancūziją, o aš apsigyvenau pas močiutę. Pakeitus gyvenamą vietą, į mokyklą tekdavo kasdien keltis 6 valandą ryto ir pervažiuoti visą miestą. Esu begalo dėkinga mamai, kuri mane dar tokią mažą išmokė savarankiškumo. Paaiškindavo, nuo kur iki kur eiti ar važiuoti, ir aš visą kelią įveikdavau viena. Nebuvo lengva nugalėti baimę, bet suteikto pasitikėjimo niekada nenuvyliau. Tuo nepaprasatai didžiuojuosi, nes nugalėtos baimės, susiformavęs atsakomybės jausmas, išlavintas orientavimosi menas man suteikė pasitikėjimo savimi. Galiu drąsiai teigti, jog dabar, kad ir kuriame pasaulio užkaboryje bučiau, tikrai sugebėčiau rasti kelią namo…
Atsakomybė- mano gyvenimo varomoji jėga.
Gal todėl kai man sukako 16 metų palikau močiutės namus ir persikėliau gyventi visai viena į tėvų paliktą butą. Iš pradžių nepaprastai džiaugiausi užplūdusia laisve. Prisipažinsiu, lengva nebuvo. Visgi ir valgyti gaminti ir namus prižiūrėti reikėjo pačiai. Tačiau nebuvau ir nesu šitnamio gėlelė, tad pasiraitojusi rankoves įveikiau ir šį gyvenimo etapą. Nepaslysti, neapsileisti padėjo net ir iš kito Europos galo jaučiamas mamos pasitikėjimas manimi. Mūsų su mama labai stiprus ryšys, todėl jau baigdama vidurinę mokyklą žinojau, jog norėčiau persikelti gyventi pas ją į Prancūziją. Buvau pasiruošusi viskam…Laimei, atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir man, nemokančiai prancūzų kalbos ir neturinčiai jokios darbo patiries buvo pasiūlytos laivo stiuardesės pareigos vienoje iš Viduržemio jūroje plaukiojusių jachtų. Manau, tai buvo tiesiog likimas, nes mano gyvenime laivai ir jūra visada užėmė išskirtinę vietą. Mano senelis- jūrų kapitonas. Tėvas turėjo jachtą, kurioje leisdavau ištisas dienas. Jei nebūdavau laive, klajodavau Nemuno pakrantėmis. Vienintelis objektas, kurį galiu gražiai nupiešti- laivas. Tad atsidūrusi prieš didžiulę 46 metrų ilgio ir 5 aukštų dydžio gražuolę, prisišvartavusią Monte Carlo uoste, negalėjau patikėti savo laime. Didžiulis triženklis atlyginimas, galimybė pamatyti daug nuostabių vietų ir pačiai gyventi laive atrodė tarsi pasaka, virtusi realybe. Tiesiog visų svajonių išsipildymas. Deja, tamsiąją medalio pusę atradau gerokai vėliau…
Batus į šalį ir prie darbo!
Į susitikimą su būsimu darbdaviu- gruzijos išeiviu amerikiečiu, ėjau labai jaudindamasi. Juk neturėjau jokios darbo patirties! Laimei, lemiamas pokalbis tetruko 5 minutes, o svarbiausias pateiktas klausimas buvo, ar nesergu jūros liga. Kitų dalykų, pasak laivo šeiminko, galima išmokti. Beje, perspėjo, jog jachtoje turėsiu vaikščioti basa, ar tik su kojinaitėmis, bet man, kaip augusiai laivuose, tai nebuvo naujiena. Ko nepasakyčiau apie kitus dalykus.
Reikėjo sparčiai visko mokintis, daug kas man buvo visiškai nauja. Jau kitą vakarą, po trumpo instruktažo, turėjau padengti iškilmingą stalą 12 žmonių. Vakarienės turėjo atvykti antras pagal svarbumą Ispanijos asmuo su žmona. Jaudinausi, nes nelengva buvo taip greitai įsiminti, kiek ir kokių šakučių, peilių, šaukštelių reikia dėti prie kiekvienos lėkštės, kur statyti taurę, o iš kurios pusės dėti servetėlę. Turėjau išsilavinti šeštąjį jausmą, kad galėčiau laiku pasirodyti valgomajame ir laiku iš jo išeiti, saugodama laivo šeimininko ir jo svečių privatumą..Beje, žymių žmonių per visą darbo laiką mačiau tikrai nemažai. Jachtoje pabuvojo įvairūs rašytojai, garsūs muzikantai, dainininkai, politikai. Įspūdingai įrėmintose laivo nuotraukose- ir Rusijos bei Amerikos prezidentų viešnagės.
Papasakok apie jachtą …
Mažyte man skirta kajute turėjau dalintis su dar viena laive dirbančia mergina. Joje tilpo tik dvi viena virš kitos pritvirtintos siaurutės lovos ir nedidelė spintelė asmeniniams daiktams. Mūsų kajutėje vietos buvo tik gulėti ar sėdėti, bet as džiaugiausi galimybe dalintis net ir tokia maža erdve su bendraamže ukrainiete, kuri šį darbą susirado per specialią darbą laivuose siūlančią agentūrą.
Mums buvo išduotos dvi skirtingos uniformos. Vieną jų reikėjo dėvėti ryte, kitą- vakare. Darbas trukdavo nuo 8 ryto iki 17 po pietų, tačiau viskas apsiversdavo aukštyn kojom, kai į laivą vasaros sezonui persikraustydavo šeimininkai. Tuomet tekdavo dirbti visą parą ir be jokių išeiginių…Vakare krisdavau į lovą tokia pavargusi, kad niekam kitam tiesiog nelikdavo jėgų. O vasarinis sezonas prasidėdavo birželį ir trukdavo apie 6 mėnesius. Tačiau dirbti, kai laive yra šeimininkai- žymiai įdomiau. Tuomet laivas pakelia inkarą ir pirmyn! Kiekvieną savaitę- naujas uostas, naujas miestas, įdomūs žmonės, ištaikingos vakarienės ir kalnai prikinių, kuriuos su kitomis merginomis turėdavome sunešti į laivą ir išpakuoti. Pirkiniai- laivo šeimininko silpnybė. Kasdien, į bet kokiame uoste stovinčią jachtą jis parsinešdavo dešimtis skirtingų savo apislankymų įvairiose firminėse parduotuvėse įrodymų. Mes, išdėliodamos laimikį, pagal ant maišelių besipuikuojančių parduotuvių ir boutique vardus atsekdavome apsipirkimo maršrutą. O tada prasidėdavo didžioji kova su šaldytuvu, kuris mane pamatęs bandydavo užšaldyti dureles ir neatsidaryti taip bandydamas pranešti, jog laisvos vietos jame, deja, neliko; su spintomis, sprogstančiomis rūbais; lentynomis ir staleliais.
Pati jachta- dviejų viršutinių ir trijų apatinių aukštų gražuolė puikuojasi daugelio prie jos panorusių nusifotografuoti turistų nuotraukose. O man teko laimė pažinti šio laivo gyvenimą iš vidaus. Pasijutau tarsi rūmuose…
Prie įėjimo visus įeinančius pasitinka dvi gulinčios liūčių statulos. Laivo interjerą kūrė Versaci, o šeimininkas jį gausiai praturtino asmeniniu įnašu: šimtais įrėmintų nuotraukų, Swarovski statulėlėmis, prisiminimo ženklais iš įvairių lankytų vietų. Visa tai , žinoma, buvo kruopščiai pritvirtinta prie stalelių ir lentynėlių saugantis banguojančios jūros keršto.
Šeimininkų valgomasis- įspūdingiausia laivo vieta. Visos lubos- didžiulis sidabrinis vynuogynas, linkstantis žemyn sultingomis vynuogių kekėmis. Ant sidabrinio vynuogyno visomis vaivorykštės spalvomis žaismingai saulėje mirgėjo šimtai Swarovski stiklo drugelių. Spalvoti saulės zuikučiai šokinėjo ant didžiulio valgomojo viduryje pastatyto stalo, kurį supo masyvūs nepaprastai sunkūs krėslai iš sidabro ir aukso. Kiekvienas krėslas buvo paženklintas vardiniais inicialais. Ši jachta- didžioji laivo šeimininko aistra. Kiekvienas daiktas, net ir pats mažiausias, atspindi visą šeimininko charakterį, jo skonį ir pomėgius.
Žinai, nusijuokia Karolina, tik atsidūrusi laive supratau, jog esu alergiška…zebrų kailiui!
Laive visos svečiams skirtos kajutės buvo dedikuotos kokiam nors gyvūnui. Paties šeimininko kajutėje ant lovos gulėjo didžiulio rudojo lokio kailis su visa galva. Kitose 4 kajutėse puikavosi leopardo, tigro, liūto ir zebro liekanos. Kiekvienas, aišku, turi savo skonį, tačiau kaskart tvarkydamasi jausdavau įsmeigtas į save stiklines gyvūnų akis, o zebas kiekvieną kartą “apdovanodavo” mano rankas ir kojas didžiuliu niežuliu.
Laivo įgula
Mūsų laivo įgulą sudarė 10 žmonių. Australai, anglai, amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, rumunai, ukrainiečiai, meksikiečiai- visi jachtoje dirbo tarsi gerai sustyguotas organizmas.
Be laivo kapitono mūsų jachtoje nuolat dirbo šturmanas, inžinierius, virėjas, du jungos ir keturios stiuardesės. Laive dirbau dvejus metus. Tai palyginti nedidelis laiko tarpas, bet kaip ir viskas iki šiol mano gyvenime, man jie suteikė milžiniškos patirties. Kalbu ne tik apie perprastas stiuardesės darbo subtilybes, bet ir sugebėjimą bendrauti su skirtingų kultūrų, išsilavinimo, charakterio žmonėmis. Lengva tikrai nebuvo.
Man, tik atvykusiai po vidurinės mokyklos baigimo, galimybė gyventi laive atrodė nepaprasatai viliojanti. Tik vėliau supratau, kad dirbti toje pačioje vietoje, kurioje reikia ir nuolat gyventi- nėra lengva. Visas 24 valandas tie patys žmonės, ta pati aplinka. Ir taip visus metus ! Jei laivas atviroje jūroje- jokios galimybės pasislėpti savoje erdvėje. Pradėjo nepaprastai trūkti man artimų žmonių.Karolina net sugalvojo specialų terminą apibūdinati nuolat tik toki darbą laivuose dirbantiems žmonėms: „laiviniai“. Aš supratau tokia nesanti, atsidūsta mergina. Kasdien telefonu prakalbėdavau didžiules pinigų sumas. 50 eurų pakakdavo tik porai dienų…Tikras išsigelbėjimas- internetas. Mažytės video kameros transliuojamas artimųjų vaizdas- geriausias vaistas nuo užplūdusios nostalgijos.
Paklausta, ar nebuvo laive žmonių, su kuriais būtų galėjusi susidraugauti, Karolina suabejojo. Žinai, išsitarė mergina, visi laive dirba tarsi vieno organizmo sraigteliai. Tai juk darbas, o ne būrio draugų iškyla. Laive kiekvienas žiūrėjo tik savo interesų. Kiekvienas kovojo dėl savo vietos po saule, ir turėjai labai stengtis, kad tavosios vietos neužimtų kas nors kitas, šaunesnis, vikresnis, gudresnis. Išmokau pasitikėti tik savomis jėgomis, stengdavausi padėti kitiems. Netrukus mane į savo virtuvę įsileido ir laivo virėjas.
Laivo virėjai- ypatingi žmonės, pilni keisčiausių įpročių, reikalavimų. Mūsų laivo virtuvės šefas buvo nepapratsai audringas žmogus. Laimei, abiejų biolaukai sutapo ir mes susidraugavome. Kartu eidavome apsipirkti, padėdavau jam gaminti maistą. Mūsų laive kiekvienus pietus ar vakarienę sudarydavo 7 ar 8 patiekalai. Žinoma, gal tai ir būdavo vieno ar vos kelių kąsnelių gardumynai, bet jiems pagaminti kartais prireikdavo visos dienos! Sunkiausia būdavo per šventes. Kaip labiausiai alinantį periodą Karolina prisimena šeimininko 60 metų gimtadienį. Pats šventimas prasidėjo jau prieš visą savaitę, kai kas vakarą susirinkę draugai, giminaičiai ar šiaip svarbūs žmonės eidavo sveikinti jubiliato tokios iškilmingos dienos proga. Visame apatiniame laivo aukšte, kur buvo įsikūrusi virtuvė, dieną naktį visu pajėgumu veikę kondicionieriai taip atšaldė orą, kad vasara virto atšiauria žiema. Viso to šalčio reikėjo jau paruoštiems ar vis dar ruošiamiems gardėsiams išsaugoti, nes šaldytuvų tam reikalui tiesiog neužteko…
Šaldymo kamerų pritrūko ir dar vieną Karolinos darbo laive dieną, kai grįžęs iš viešnagės Sicilijos saloje, laivo šeimininkas į denį iškrovė net 17 ėriukų.
Pakalbėkim apie uždarbį…
Aišku, šį darbą pasirinkau dėl dviejų motyvų- pinigų ir kelionių. Kai pirmą kartą pamačiau į mano sąskaitą pervestą atlyginimą, negalėjau patikėti savo akimis! Man, tokiai jaunai ir be jokios darbo patirties- tokie pasakiški pinigai! Staiga lyg burtų lazdele mostelėjus supratau, kad pagaliau galiu sau leisti nusipirkti, ką noriu! Rūbai, batai, rankinės, akiniai, kompiuteris ir kita nešiojama technika- greitai apaugau daiktais.. Maloniausia buvo, jog visas savo išlaidas galiu padengti pati ir dar duoti pinigų mamai. Jaučiausi tokia laiminga galėdama pagaliau atsidėkoti jai už visus paaukotus metus, kuriuos ji praleido dirbdama toli nuo namų, norėdama suteikti man geresenį gyvenimą. Pirkau dovanas močiutei, namiškiams, draugams. Džiaugiausi, kad leidžiu savo uždirbtus pinigus. Kiekvienas centas- sunkaus darbo rezultatas. Nežinančiam darbo laive sąlygų žmogui mano uždarbis gal ir pasirodytų didžiulis, bet patikėk manim, surimtėja Karolina, kiekvienas euras buvo vertas mano pastangų. Kaip, beje, ir pamatytos vietos. Tokios patirties užteks visam gyvenimui…Dažniausiai mūsų laivas stovėdavo prisišvartavęs Monte Carlo uoste, Kanuose. O kai imdavome keliauti Viduržemio jūra, tai ir sukdavome ratus tarp Maljorkos, Minorkos, Ibizos, Forminteros ir Barselonos Ispanijoje, Sardenijos, Sicilijos, Capri bei Romos Italijoje…O kur dar maži jaukūs nedidelių meistukų uostai, smaragdinės lagūnos…Ir nors visa tai dažniausiai mačiau tik iš tolo, nuolat besikeičiančių šalių panoramos, žmonių veidai- ilgam išliks mano atmintyje.
Tai kodėl gi palikai tokį daug įspūdžių teikiantį darbą,-nesusilaikau aš. Žinai, atsidūsta Karolina, visi šie pinigai, įspūdžiai- niekas, jei negali pasidalinti su tau artimais žmonėmis. Mama, močiutė, pusseserės ir pusbroliai, tėvas- visi atskirti nuo manęs mėlynų Viduržemio jūros vandenų…Jokios galimybės susirasti draugių, nuoširdžiai paplepėti akis į akį, tiesiog išeiti pasivaikščioti ar ramiai pabūti vienai…Suspaustoje laivo erdvėje turėjai gyventi ir dirbti su visiškai svetimais, nepaprasati skirtingais ir dažnai besikeičiančiais žmonėmis. Niekada nežinai, kiek laiko laivas bus vienoje ar kitoje vietoje, kada išplauksi, ir kada grįši. Visa tai sprendžia tik laivo šeimininkas, tai jo nerūpestingas gyvenimas, o aš ėmiau taip norėti ko nors savo…
Supratau, kas man iš tiesų svarbu ir dabar galiu tvirtai pasakyti : namus palikau vieną kartą, antrą kartą to nedaryčiau…
