Ten, kur saulė naktį virsta jaguaru…arba Hamako glėbyje
Burnoje vis dar jaučiu malonų sūrumą. Dabar sunku pasakyti, ar tai tekilos, ar moters skonis…o gal jų abiejų? Teisingiausia jį būtų pavadinti tiesiog Meksika. Tai žavi, užburianti ir paslaptinga, į jokius rėmus netelpanti patirtis, kurią savo gyvenime patarčiau išbandyti kiekvienam.
Pats jau kelinti metai lietingą rudenį ar šaltą žiemą nors trumpam stengiuosi paįvairinti amžina Karibų vasara. Tad šiais metais su pora Milane gyvenančių draugų lietuvių nepabūgę kiaulių gripo išsiruošėme į Meksika. 12 valandų prasėdėję pakibę virš debesų, pagaliau leidžiamės Cancun mieste.
Tik išlipę iš lėktuvo užpildėme kalną įvažiavimo į šalį dokumentų. Besidairant lagaminų prie mūsų priėjęs senas oro uosto darbuotojas mirktelėjęs akį pasveikino atvykusius ir palinkėjo kuo greičiau tropikalizuotis. Paprašytas paaiškinti tokią paslaptingą mintį, vyriškis parodė savo rankų riešus, ant kurių laikrodžio nebuvo nei ženklo. Paaiškėjo, kad laiko sąvoka Meksikoje labai lanksti. Dažniausiai čia girdimas žodis-tranquilo, mañana , o tai reiškia- ramiai, rytoj. Tad būtina atsipalaiduoti ir niekur neskubant tiesiog mėgautis buvimu turistų rojumi vadinamae Jukatano pusiasalyje.
Sunku buvo skirtis su tarsi prie kūno priaugiusiu laikrodžiu, bet jo vietoje netrukus atsirado žaisminga plastikinė apyrankė- mano priklausomybės vienam iš All included tipo viešbučių ženklas bei nerūpestingų atostogų garantas. Pagaliau galiu atipūsti !
Prabangus viešbutis buvo toks didelis, jog tarp atskirų viešbučio pastatų, saugant atostogautojų kojas, nuolat zujo nemokamas traukinukas. Ilgas alėjas puošė palmės, kalnai žydinčių augalų, viliojančiais žvilgsniais šaudė moterys. Visur buvo matyti keistos, bet ispūdingos majų-actekų dievybių skulptūros ir daug vandens. Atrodė, jog viešbutis tiesiog plūduriuoja milžiniškame fontanais sproginėjančiame baseine.
Vanduo buvo visur…Nuo mažų mineralinio vandens buteliukų, kurių gali gauti vos tik ištiesęs ranką, iki 24 valandas maišomų kokteilių. All included viešbučiai- tikras taupumo antonimas. Šalia baro visada bus pastatytas kibirėlis, į kurį nepatikusį gėrimą gali tuoj pat išpilti ir užsisakyti kitą. Aišku, radus tinkamo skonio kokteilį jį reikia tinkamai ir gerti…
Dar ir dabar jaučiu saulę deginant mano pečius, šiltą baseino vendenį maloniai glamonėjant kūną, o galva patogiai atlošta į specialios povandeninės loveles laikiklį.
Nepaprastas malonumas buvo gurkšnoti gėrimus ir sėdint ar tiesiog plūduriuojant vandenyje ant specialiai tam reikalui pritaikytų kėdučių ar gultų. Vos ištuštinus stiklinę tuoj pat prisistatydavo viešbučio tarnautojas ir pasiteiraudavo, ar nenorėčiau pakartoti. Vakare duoklę atiduodavau vietinei tekilai ir meksikietiškam alui…
Visus metus besistengiant taisyklingai maitintis, vieną savaitę juk galima leisti organizmui ir atsigauti? Kalnai įvairiausių egzotiškų vaisių, tarp kurių fantastišku skoniu išsiskyrė papaja; krūvos burnoje tirpstančių saldumynų, angliško, prancūziško ir meksikietiško tipo pusryčiai- visokiam skoniui. Beje, meksikietiška virtuvė- viena iš dešimties geriausių visame pasaulyje. Bulvės, pomidorai, šokoladas- visa tai į Europą jau prieš daugelį metų atkeliavo būtent iš Meksikos. Tačiau vietinė virtuvė tiesiog neįsivaizduojama be Tortillas. Simpatiškos padavėjos pagalba išsiaiskinau, jog Tortillas- tai dažniausiai iš kukurūzų miltų gaminami blyneliai, be kurių neapsieina nei vieni pietūs ar vakarienė. Įdomu, kad ta pati tortillas, įdaryta daržovėmis ar mėsa, tampa enchiladas. Tortillas, įdaryta sūriu- quesadillas, o iki trapumo iškepta riebaluose- tacos. Beje, tacos, valgomos kaip užkandis, ypač skanios su įvairiais padažais- salsomis. Skaniausia man- guacamole salsa, gaminama iš avokadų, svogūnų ir chili pipirų.
Dauguma patiekalų- nepaprastai aštraus skonio, tad valgant ne vienam tenka nuo kaktos braukti prakaitą ar sausinti ašarojančias akis. Patys meksikiečiai prie aštraus maisto pratinami jau vaikystėje. Parduotuvėje teko matyti vaikams skirtus pipirų skonio čiulpinukus, o Meksikoje augantis žaliasis pipiras Habanero -aštriausias pasaulyje. Draugui neapdairiai paragavus šio pipiro, burnoje kilusio gaisro nepavyko užgesinti net ir išgėrus visą litrą ledinio alaus.
Vakarienės pabaigoje netrūkdavo meksikietiško šokolado. Jau senovėje actekų moterys buvo įsitikinusios, jog kakava- stiprus afrodizijakas. Gal todėl kiekvieną kartą, tik įėjus į nepriekaištingai sutvarkytą kambarį ant pagalvės rasdavau pabarstytų šokoladukų, gėlių ar iš rankšluosčių meistriškai padarytų paukščių. King size dydžio lova- nepamainoma atostogų dalis, o popietinis miegas tiesiog neįsivaizduojamas be viliojančiai balkone siūbuojančio hamako.
Meksika- tai ramybė. Sunku žodžiais nupasakoti smaragdo spalvos ramiai teliūskuojančią jūrą ir kilometrus besitęsiančius balto smėlio paplūdymius. Žmonių mažai, niekas netrukdė ramiai įsitaisyti patikusioje paplūdymio lovelėje ir tiesiog mėgautis. Viskuo : savo atsipalaidavusiu kūnu, panorama, saule…Ramybė! Iš po smėlio atsargiai iškišęs galvą krabas, pasisuka šonu ir neįtikėtinai greitai pasileidžia tekinas vien jam žinoma kryptimi. Netoliese bumteli kokoso riešutas, virš galvos tarsi lėktuvų eskardilė pralekia būrys pelikanų.
Aišku, norint buvo galima nardyti, buriuoti, jodinėti ar tiesiog risnoti kilometriniais paplūdymiais, tačiau man atostogos- visiškas atsipalaidavimas. Gal todėl neatsispyriau pagundai išbandyti vienos dienos neįpareigojančios kelionės katamaranu. Pro šalį slinko atvirutės grožio pakrančių vaizdai, uolos ir vešli tropikų augmenija. Virš galvos pakibusi saulė negailestingai kaitino odą, o kartas nuo karto lūžusios bangos skilę purslai nusėdavo kūną malonia drėgme.
Atėjus pusiaudieniui sustojome nedidelėje įlankėlėje, kur mūsų jau laukė specialiai pietums pasiruošę vietinio restorano šeimininkai. Visi buvome paprašyti įsitaisyti vonios šiltumo pakrantės vandenyje ir tuomet prie kiekvieno iš mūsų ėmė plaukti didžiuliai jūros gėrybių prikrauti indai. Valgyti reikėjo rankomis, jas nuolat mirkant vandenyje. Taip sūrus jūros vanduo turėjo dar labiau išryškinti jūros gėrybių skonį… Įdomi patirtis. Vėliau , keletą valandų pasivartę paplūdymyje, vėl sulipome ant denio. Sekantis sustojimas- nardytojų džiaugsmas. Draugo žodžiais- mėlynasis rojus…O man rojus atsivėrė sulaukus saulėlydžio, kai nuvažiavau į netoliese esantį Playa del Carmen miestelį. Beje, tai vienas
iš svarbiausių turistinių centrų Jukatano pusiasalyje. Playa reiškia paplūdimį, tad praktiškai ant jūros kranto įsikūręs nedidelis, vos kelių gatvių miestelis, knibždėte knibžda turistų iš viso pasaulio. O veikti čia tikrai yra ką…Tarp daugybės viešbučių ir vietinių gyventojų vilų įsikūrę šimtai ištisą parą dirbančių barų, restoranų, didelių ir mažų parduotuvėlių.
Gyvenimas čia verda visas 24 valandas. Įkišęs galvą į vieną iš diskotekų, ten praleidau gerą nakties gabalą.
Moterys Meksikoje dviejų tipų. Žemaūgės, tamsaus gymio ir juodų it anglis akių bei plaukų- majų kilmės, o kitos, ispanų kilmės, atrodė tarsi nužengę iš čia taip populiarių meksikietiškų serialų: žymiai aukštesnės, lieknos ir medaus spalvos odos bei žaižaruojančių akių gražuolės. Į muzikos ritmą ramiai lingavo vokietės,puikią figurą demonstravo italės, gundomai raitėsi rusės, tačiau mane labiausiai apstulbino amerikietės. Šokti nemėgstu… Į diskoteką einu paganyti akių, susipažinti, bet kai iš tamsos iššoko būrys jaunų šėliojančių merginų ir apsupę mane tarsi šlapi gėlių žiedlapiai ėmė judėti techno muzikos ritmu, praradau žadą…Vienintelė likusi galvoje mintis buvo: valdykis! Jaučiausi tarsi musulmonas, patekęs į dangų ir dovanų gavęs būrį nekaltų mergelių! Aišku, amerikiečių nekaltomis tikrai negalėčiau pavadinti, bet už tai aš joms esu dar labiau dėkingas.
Naktinei Meksikai nerūpi, kiek ir kokių kalbų moki. Vienintelė visus vienijanti kalba čia- kūno kalba. Merengių, bačiatų, techno ritmu judantys įkaitę kūnai tampa vienu ištisu organizmu, o man tiesiog buvo gera būti neatsiejama jo dalimi.
Meksika užbūrė ir kartu su mergina atostogavusį draugą. Bevaikščiodami beveik jiems vieniems skirtais balto smėlio paplūdymiais jie ilgam dingdavo už horizonto, o naktį, ant jūros kranto įsikūrusių ir deglais apšviestų restoranų smėliu nuklotos grindys ir širdį graudinantys marijačių muzikantai orą pripildydavo nesibaigiančios romantikos.
Duoklė kultūrai
Atsidūrus Meksikoje tikra nuodėmė būtų neaplankyti ir senųjų majų kultūros liekanų. Pasirinkau vienos dienos kelionę su dviem istoriniais objektais-Cobà ir Tulum.
Cobà- svarbus majų archeologinis kompleksas, Jukatano pusiasalye įsikūręs dar 623 metais ir gyvavęs net 15 amžių. Dabar miesto griuvėsiai išsibarstę dziunglese net kelių kilometrų spinduliu, tad kaskart išsukę nuo tako atsidurdavome vis prieš kitą senovinio miesto dalį.
Įspūdinga buvo stebėti šimtmečius skaičiuojančio kažkada svarbaus religinio centro liekanas, dabar paslaptingai kyšančias iš godžiai viską žiaumojančių džiunglių burnos.
Kur ne kur dar galima matyti išlikusius majų tiestus ceremonijoms skirtus kelius,vadinamus „sacbeoob“, jungusius Cobà su Xatunà ir kitais miestais. Ilgiausias jų buvo net šimto kilometrų ilgio. Keliai ypatingi tuo, jog eidavo nutiestais žemių pylimais, padengtais kalkių mišiniu. Taip net ir tamsiausią naktį buvo galima įžvelgti, kur eiti ar važiuoti.
O mūsų takelis vingiavo tarp išlikusių šventyklų griuvėsių, kurių beveik kiekviena turėjo šalia įrengtą „Juego de pelota“ žaidimo aikštelę. Gal ir keistai atrodytų žaidimų aikštelė šalia religinio centro, jei nežinotum, jog tai visai ne žaidimas, o gyvybiškai svarbios ritualinės apeigos, viliojančiai įsuktos į žaidimo popierėlį… Majai tikėjo, jog kraujas tai -lietus. Kuo daugiau lietaus, vandens, tuo gausesnis derlius, turtingesni ir sotesni metai. Tad ir šaukdavo lietų pačiais įvairiausias ir pakankamai kraugeriškais būdais. Vienas iš tokių- „ Juego de pelota „. Pati žaidimo aikštelė gerokai primena išplėstą V formos raidę, kurios sienose pritvirtinti akmeniniai lankai. Žaidėjus parinkdavo vyriausiasis šventikas. Žaidžiama buvo iš kaučiuko padarytu kamuoliu, kuris simbolizavo saulę. Saulė- aukščiausia dievybė, tad kamuolio purvinomis rankomis nebuvo galima liesti. Žaidimo metu, stebint entuziastingai miniai, žaidėjai turėdavo naudodami kelius, alkūnes, liemenį ar galvą įstumti kamuolį į akmeninį lanką. Tokį sudėtingą darbą atlikusiam, būdavo iškilmingai suteikiama ypatinga privilegija- nukirsdinama galva…Kraujo- klanai, tad ir lietaus tikimybė- didelė…
Majų papročiuose kraujui, mirčiai suteikiama ypatinga vieta, todėl daug kur galima matyti kaukolės simbolį, vadinamą Santa Muerte (šventa mirtis). Tad vyrai garbingai aukodavosi ar būdavo paaukojami jiems nukertat galvas, ar taip staigiai išpjaunant širdi, jog ją pulsuojančią patys dar spėdavo ir pamatyti, o moterims didžiausia garbė būdavo mirti gimdant. Kvailiausia mirtis anot majų- paskęsti…Jokios naudos!
Antras mūsų aplankytas majų miestas tvirtovė-Tulum, dar kitaip vadinamas Zama- saulės žaros miestas.
Gaila, bet į išlikusių pastatų vidų įeti nebuvo galima. Iš tolo stebėdamas nedidelį, bet tvirtai suręstą pastatą ant uolos krašto sužinojau, jog tai- Vėjo namai . Šis tarsi iššūkį gamtos jėgoms metantis statinys turėjo itin svarbią paskirtį: pastato sienose esantys plyšiai miesto gyventojus perspėdavo apie besiartinantį viesulą. Kuo Vėjo namų skleidžiamas gaudesys buvęs stipresnis, tuo labiau uraganas būdavo priartėjęs prie miesto. Gidas paaiškino, jog liūtys Meksikoje prasideda birželį ir pliaupia beveik šešis mėnesius. Nuo rugsėjo iki lapkričio ypač padidėja ir uraganų tikimybė. Žinant vietinių (ir ne tik) moterų temperamentą, gal ir nekeista, kad beveik visi uraganai pavadinti…moteriškais vardais. Paskutinis praūžęs vadinosi Wilma ir pridarė daug žalos keliams, gyvenvietėms, paplūdimiams.
Tulum – reikšmingas komercijos miestas, ypatinga vieta ne tik dėl nepaprasto grožio vietos, kurioje įsikūręs. Gido pasakojimas nukėlė mane į tolimą 1517 metų kovo 3-iąją. Būtent čia įvyko pirmasis lemiamas majų susitikimas su ispanais. Rašytiniai duomenys teigia, jog būtent tą dieną trys ispanų laivai prisiartino prie miesto krantų ir buvo draugiškai sutikti majų irkluojamų pirogų. Jei majai būtų žinoję…
Visi žino lemiamo susitikimo baigtį, tačiau esu dėkingas ispanams už jų nepaprastą atradimą- Meksiką. Šalį, kur patogiai įsitaisęs hamako glėbyje ir ramiai gurgšnodamas ledinę Mergaritą jaučiu, kaip kūnas trasformuojasi nakčiai virsdamas jaguaru…
Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.
