In vino veritas
Apie vyną visi ką nors žino. Vieni gali daug papasakoti apie vynuogių rūšis, kiti- apie garsiausius vyno rūsius ir vyndarius. Niekas nesiginčija, kad vynas- seniausias pasaulyje alkoholinis gėrimas, bet kaip atsitiko, kad Dievų nektaras tapo dovana- bausme žmonijai?
Uždraustasis vaisius
Vynuogė, vynas ir žmogus- neišskiriama trijulė dar nuo Adomo ir Ievos laikų. Yra tikinčių, kad pirmieji žmonės Rojaus sode susigundė visai ne obuoliu, bet vynuoge. Skaudžias nusižengimo pasekmes žinome visi, o apie vynuogę Pradžios Knygoje vėl užsimenama jau Nojaus laikais. Gelbėdamas savo šeimą ir pasaulio gyvūnus nuo pasaulinio Tvano, išrinktasis Nojus laive išsaugojo ir nedidelį vynuogės daigelį. Senajame testamente rašoma, jog būtent Nojus buvo pirmasis, pasodinęs vynuogę ir išgavęs vyną. Deja, nepažindamas vyno jėgos, Nojus smarkiai pasigėrė. Nepadoriai gulintį nuogą tėvą rado Nojaus sūnus Chamas ir ėmė garsiai kvatotis. Taip Nojus Biblijoje paminėtas kaip pirmas girtas žmogus, o chamas tapo bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti bei įžeidinėti kitus žmones.
Vynuogės Dievas pasigailėjo. Šventuosiuose raštuose minimas augalas vertinamas kaip “didžiausia dovana žmonijai”, o vynas – “džiaugsmas mirtingojo širdžiai”. Dievo sūnui Jėzui vynas taip pat patiko. Garsi istorija pasakoja apie Galilėjos mieste vykusias vestuves, kurių metu Jėzus kaip dovaną jauniesiems vandenį pavertė vynu. Šventė galėjo tęstis.
Seniausias pasaulio gėrimas
Vynas, vino(it.), wine( angl.)… beveik visomis kalbomis šis žodis tariamas panašiai. Sanskrito kalba “vi”( liet. lipti, kabintis) nurodo augalą, kuris auga kabindamasis. Kad ir kokia būtų šio žodžio kilmė, vynas- vienas seniausių pasaulio gėrimų- buvo žinomas jau sumerų, egiptiečių, graikų ir romėnų laikais. Kiekviena tauta turi ir šio gėrimo istoriją pasakojančių legendų, senovinių piešinių, raštų.
Graikams vynas buvo dievų dovana, kurią Dzeusas per savo sūnų Dionisą perdavė žmonėms. Legenda pasakoja, jog visagaliam Dzeusui pamilus paprastą moterį Semelę, šios įsčiose užsimezgė gyvybė. Pavydžioji Dzeuso žmona Hera, sužinojusi apie išdavystę, labai įtūžo. Apsimetusi senute ji įkalbėjo Semelę pažvelgti į mylimąjį kaip į dievą. Smalsi moteris tol prašė Dzeuso, kad šis pasirodytų savo dieviškuoju pavidalu, kol šis neapsikentęs sutiko. Deja, mirtingieji, pamatę tikrąjį dievo pavidalą, miršta, todėl ir Semelė susmuko žemėn negyva. Laimei, Dzeusas sugebėjo paskutinę akimirką išgelbėti dar negimusį jų meilės vaisių Dionisą ir įsisiuvo jį savo šlaunyje. Gimęs berniukas buvo patikėtas nimfoms. Norėdamas pralinksminti sūnų, Dzeusas padovanojo jam vynuogės medelį, kurį užsiauginęs Dionisas galėjo mėgautis svaigiu nektaru taip perprasdamas visas vyno paslaptis.
Graikų mitologijoje Dionisas- vynuogių, vyndarystės ir ekstazės dievas, todėl ir patį gėrimą graikai pagarbiai vadino “Dioniso krauju”, “Dievų nektaru” ar “Olimpo ambrozija”. Vienoje graikų komedijoje, pavadintoje “3 taurės”, Dionisas pataria žmonėms nepiknaudžiauti vynu paaiškindamas, jog tik pirmoji taurė suteikia ją geriančiam sveikatos, antroji- sužadina emocijas ir lytinį susijaudinimą, o trečioji gali sukelti miegą.
Dievas perspėjo, jog panorusiems išbandyti jo gėrimą ketvirta taure, gali imti svyruoti pasaulis. Išlenkus penktąją žmogus ima rėkauti, o šeštąją- kvailai elgtis. Po septintos taurės gėrikui išvirsta akys, po aštuntos- visa išvaizda tampa grėsminga. Jei žmogus pajėgia išgerti devintą taurę, jis tampa visiškai nepavaldus pats sau, o po dešimtos bejėgiškai susmunka ant žemės prarasdamas sąmonę.
Kilmingi graikai ritualinių apeigų metu gausiai “aukodavo” vyną tikėdami, jog apgirtęs kūnas ir euforinė būsena – laikinas paties vyno dievo Dioniso įsikūnijimas. Manyta, kad tokiu būdu gauta palaima užtikrins ir laimingą gyvenimą Anapus.
Vynas, kaip sumaniai panaudotas ginklas, aprašomas ir Homero kūriniuose. Pagrindinis „Odisėjos“ herojus Ulisse būtent vynu nugirdė ciklopą Polifemą išdurdamas jam vienintelę akį ir taip padėdamas draugams pabėgti. Taip saldus, daug metų brandintas vynas užsitarnavo pagarbią vietą Ulisse turtų saugyklose kartu su auksu, brangiomis medžiagomis ir kvapniaisiais aliejais.
Paprasti žmonės tikėjo, jog vyne yra net ugnies komponentų, todėl itin stiprų dievų ir didvyrių gėrimą gausiai skiesdavo vandeniu. Herodotas- pirmasis pasaulyje graikų istorikas, taip pat buvo įsitikinęs, jog gryną vyną geria tik svetimšaliai (barbarai), nes jis sumaišo protą. Populiariausias santykis buvo viena dalis vyno ir 5 vandens, tačiau yra šaltinių, teigiančių, jog vyno ir vandens santykis kartais siekdavo net 1:16. Toks gėrimas niekam pakenkti tikrai negalėjo… O kad vyno skonis tikrai būtų dieviškas, jį skiesdavo ne tik vandeniu, bet ir maišydavo su visokiais prieskoniais: vanile, cinamonu, medumi, rožių žiedlapiais, migdolais, mėta, rozmarinu… ir net jūros vandeniu! Taip skiestas vynas, pasakojama, kvepėdavo našlaitėmis.
Vynas senovės Romoje
Senovės romėnai vyno su dievybėmis nesiejo. Vaišių metu į stalą nešamas vynas buvo prabangos rodiklis, o privilegiją mėgautis juo turėjo pirmiausiai šeimos galva bei suaugę giminės vyrai ir svečiai. Gerti mėgdavo, o ir progų kasdien atsirasdavo pačių įvairiausių. Susirinkę vyrai kiekvienų vaišių pradžioje išrinkdavo vyno negersiantį asmenį- “magister bibendi”. To žmogaus pareiga buvo nuspręsti, šaltu ar šiltu vandeniu turi būti skiedžiamas vynas, ir koks turi būti tokio mišinio santykis. Kadangi neskiestą vyną gerdavo tik kaip vaistą, puotos metu populiariausias santykis būdavo trys dalys vandens ir dvi vyno arba dvi dalys vandens ir viena vyno. Šiltą vyną dažniausiai gerdavo užeigų lankytojai, o kilmingieji leisdavo sau prabangą atvėsinti vyną perkošdami jį per sniegą… Gerdavo iš plačių žemų taurių ir būtinai sakydavo trumpas iškilmingas kalbas- tostus. Linkėdavo sveikatos, sėkmės, turtų; gerdavo už draugus, žinomus bei svarbius asmenis ir, aišku, mylimas moteris. Geriant už moterį reikėdavo išlenkti tiek taurių, kiek minimos moters varde būdavo raidžių. Gerdavo nuoširdžiai ir tosto pabaigoje apversdami tuščią taurę parodydavo, jog minimą asmenį pagerbė iki galo sušukdami: “vivas!”( liet. Tegyvuoja).
Gerdami vyną senovės romėnai būtinai susidauždavo taurėmis palinkėdami “salute!”( liet. sveikatos). Toks palinkėjimas- senas šaknis turintis paprotys. Vaišindamas vynu šeimininkas truputį vyno iš savo taurės perpildavo į svečio taurę, o šlakelį iš svečio taurės įsipildavo sau parodydamas, jog vynas nėra užnuodytas ir ketinimai dori. Palinkėjimas “sveikatos” tokiu atveju tarsi patvirtindavo, kad geriantieji gyvybe ir sveikata nerizikuoja. Patvirtinus žodžiu tokį abipusį palinkėjimą, geriantieji skambiai susidauždavo taurėmis. Susidaužimas taip pat turėjo savo prasmę. Tikėta, kad taip atbaidomos blogio jėgos. Net parkritusi ant stalo taurė prietaringų italų nuomone buvo ir vis dar yra sėkmės ženklas. Tereikia kuo greičiau pamirkyti į išsiliejusį vyną pirštą ir perbraukti juo už ausies- turtai garantuoti!
In vino veritas
Garsus romėnų laikų rašytojas, gamtininkas, filosofas, istorikas Gajus Plinijus Vyresnysis buvo ir didis vynų žinovas. Smulkiai aprašęs ir klasifikavęs net 195 vynus jis savaip interpretavo garsiąją frazę “In vino veritas”( liet. vyne glūdi tiesa). Jo manymu vynas suteikia ne tik nevaržomą žodžio laisvę, bet atpalaiduodamas kūną suteikia ir poelgių laisvumą. Įsiklausę į žinomo žmogaus žodžius senovės romėnai išleido specialų įstatymą “Mos Maiorum”. Įstatymu buvo numatyta, jog padori ištekėjusi moteris per dieną keletą kartų privalo pabučiuoti savo vyrą į lūpas. Bučiuoti reikėdavo ne tik teisėtą vyrą, bet ir artimiausius namuose esančius giminaičius (net iki antros eilės pusbrolių). Deja, įstatymo numatytas bučinys “ius osculi” nebuvo skirtas sustiprinti meilei tarp sutuoktinių ar geriems santykiams tarp giminaičių. Privalomu bučiniu moteris turėjo pademonstruoti vyrui, jog ji nėra… išgėrusi vyno! Tikėta, jog išgėrusi moteris praranda sugebėjimą valdytis ir linksta į neištikimybę. Tuo atveju, jei vyras įtardavo, jog žmonos bučinys atsiduoda vynu, įtarimą patvirtindavo ar paneikdavo ir kiti giminės vyrai. “Nusikaltusi” moteris rizikuodavo skyrybomis ir net mirtimi. Yra žinoma atvejų, kai vyno išgėrusią žmoną vyras užrakino kambaryje ir numarino badu… Laimei, tokio įstatymo laikėsi ne visi, o laikui bėgant jį ir visai “užmiršo”.
Į sveikatą
Žlugus Romos imperijai, vynas ilgą laiką buvo svarbiausia žaizdų ir vandens dezinfekavimo priemonė bei vaistas nuo daugelio ligų. O kad iš vynuogių galima gauti ypatingą gėrimą, kuris ne tik malšina troškulį, padeda apsvaigti, bet ir turi daugybę sveikatai naudingų savybių, žmogus taip pat atrado atsitiktinai.
Persų legenda pasakoja, jog karaliaus Iamsheed rūmuose augo daugybė vynuogių, kurias valdovo šeima valgydavo ištisus metus. Nuimtas derlius buvo saugomas didelėse molinėse vazose, laikomose rūsyje. Kartą vienoje vazoje esančios vynuogės “sugedo” ir ėmė putodamos skleisti keistą kvapą. Niekas prie tos vazos nesiartino, nes manė, jog vynuogės virto nuodais… Tuo sumanė pasinaudoti viena iš haremo gyventojų, kentėjusi nuo siaubingo galvos skausmo. Slapčia įsėlinusi į rūsį, mergina išgėrė puodelį suputojusio gėrimo. Kadangi mirtis nesirodė, mergina išgėrė dar vieną puodelį. Didžiausiai savo nuostabai ji pastebėjo, jog galvos skausmas traukiasi užleisdamas vietą keistai euforijai, o vėliau ir miegui. Atsibudusi mergina viską papasakojo karaliui, kuris pats panoro išbandyti stebuklingąjį gėrimą, o vėliau juo ne tik vaišindavo svečius, bet ir gydėsi.
Antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas teigė, kad vynuogių sultys ir motinos pienas yra lygiaverčiai produktai savo maistingumu ir nauda žmogaus organizmui. Šiandieniniais tyrimų rezultatais nustatyta, jog vynuogėse iš tikrųjų yra apie 150 biologiškai aktyvių medžiagų, naudingų žmogaus organizmui. Tačiau vynas- natūralus alkoholio turintis gėrimas, kurio svarbu nepadauginti. Labai greitai iš maisto bei vaisto jis gali tampti tikru nuodu ir net mirties priežastimi. Vienas seniausių atvejų, aprašytų istorijoje, pasakoja apie Aleksandrą Mekedonietį, kuris sugrižęs į Babiloniją lėbaudamas ėmė lankytis visose šventėse iš eilės. Manoma, kad vienos puotos metu didysis karalius- karvedys persistengė užsiversdamas Heraklio taurę- amforą pilną vyno. Ištuštinęs taurę iki dugno, vyras susiėmė už šono(viena iš versijų- ūmus pankreatitas) ir neužilgo mirė. Taigi, teisus buvo išmintingasis graikų filosofas Platonas sakęs, jog: “Vynas žmogui- kaip vanduo augalams: tik teisingai dozuojant palaiko gyvybę ir sveikatą”.
Su tokia nuomone nedvejodamos sutiktų Viduržemio jūros regiono moterys. Tūkstančiai damų kiekvieną rudenį mėgaujasi… vyno voniomis. Procedūroms dažniausiai naudojamas ką tik išspaustas jaunas vynas( it. Vino Novello). Išgautas supaprastintos fermentacijos būdu, toks vynas turi būti suvartojamas kuo greičiau. Todėl ištaikingos SPA vynuogėmis pakvimpa tik keliems mėnesiams per metus. Lepintis galima voniomis, masažais, kaukėmis , nes įrodyta, jog jaunas vynas, misa( it. Mosto- neapdorotos vynuogių išspaudos) bei malti vynuogių kauliukai saugo odą nuo saulės nudegimų, maitina, skaistina ir suteikia elastingumo. Todėl patikėdamos savo grožį ir jaunystę vyno dievui Dionizui, net ir vyno negeriančios moterys gali drąsiai ištarti: į sveikatą!
