Spalvoti Kubos ratai
Kuba- ypatinga Karibų jūros sala. Vaizduotėje kaip mat iškyla amžinai gyvas Fidelis, tabako dūmų kamuoliai ir seni spalvoti automobiliai. Ir jei cigarą įsikandęs lyderis neišvengiamai grimzta į praeitį, Kubos keliais riedantis antikvariatas vis dar stebina savo neįtikėtinu atsparumu.
Daugybę tūkstančių kilometrų įveikęs lėktuvas visus išlaipino nedideliame Olgin miesto oro uoste. Į laukusį autobusą sukritę apsimiegoję turistai pajudėjo jūros link. Pakeliui teko sustoti. Mažu vaiku nešina moteris mojuodama bandė kažką pasakyti vairuotojui. Pro sustojusio autobuso langą išvydome keistą eiseną. Lėtai krypuodami, kelią baigė kirsti iš nežinia kur atsiradę krabai. Į tarsi iš filmo trauktą kadrą netikėtai įriedėjo arkliu kinkytas vežimas. Vėliau sužinojome, jog tai- populiariausia vietinio transporto priemonė. Ją burgzdamas aplenkė senas rusiškas Moskvič . Iš paskos atskriejęs blizgantis amerikietiškas Cadillac visus trumpam paskandino pakilusių dulkių debesyje. Tapo aišku, jog kelionė po Kubą iš tiesų prilygsta kelionei laiku.
Jie vis dar važiuoja!
Kuba- į akis netelpančio grožio ir žadą užimančių keistenybių sala. Šalis skurdi. Tačiau Kubos skurdas išdidus. Čia nepamatysi išmaldos prašančių elgetų, turistų už skvernų taip pat niekas įkyriai netampo. Dailiomis uniformomis apsirengę vaikai kasdien eina mokintis, o ne uždarbiauti. Beje, mokslas, net ir aukštasis, Kuboje yra nemokamas. Pasirūpinti savo šalies gyventojų išsilavinimu ir sveikata vyriausybė laiko savo garbės reikalu. Žmonės tai vertina, tačiau patiems mokytojams ir gydytojams išgyventi gaunant vos 30 eurų per mėnesį yra sudėtinga. Skųstis neverta, todėl kiekvienas sukasi, kaip išmano. O išradingumo Kubos gyventojams galima tik pavydėti.
Akivaizdžiausiai tai galima pamatyti pasidairius tiesiog gatvėje. Blizgantys, džiuginantys akį ryškiomis spalvomis ir didžiuliai tarsi laivai keliu išdidžiai vis dar rieda senoviniai automibiliai. O juk spalvotieji ratai-tarsi daugybę plastinių operacijų atkentėjusi šešiasdešimtmetė, su kuria reikia elgtis itin atsargiai ir išmintingai. Tik tada iš jos bus galima išgirsti laikui nepavaldžių istorijų.
Juk kas galėjo pagalvoti, kad tarsi kokia šešėlinė Amerikos kolonija gyvavusi Kuba vieną dieną ims ir radikaliai pakeis ne tik politinį, bet ir ekonominį šalies statusą. Dėkoti už tai reikia tuo metu į valdžią atėjusiam Fideliui Castro. Naujoji vyriausybė ne tik privatizavo visas salos įmones, bet į savo rankas perėmė ir amerikiečių sukurtą gerbūvį. Nieko keista, jog ir prabangūs automobiliai tapo valstybės nuosavybe. Neilgai trukus ėmė augti amerikietiškųjų ratų vertė. Juk naujų automobilių į šalį niekas negabeno, todėl tapo aišku, jog čia esantieji taip ir liks saloje iki paskutinės savo detalės. Gal taip ir būtų nutikę, jeigu ne iš Rusijos ištiesta pagalbos ranka. Kartu su pirmos būtinybės prekėmis į salą ėmė riedėti ir nauji jau rusų gamybos automobiliai. Prasidėjo nauja mašinų era. “Lada”, “Volga”, “Moskvič” draugiškai dalinosi keliais su italų ir vokiečių gamybos automobiliais. Vietos po karšta Kubos saule užteko visiems.
Tiesa, norint įsigyti savo svajonių automobilį, lengva nebuvo. Kadangi visi salos ratai priklausė vyriausybei, pirmiausiai reikėdavo parašyti specialų prašymą. O jau tada atsakingi darbuotojai spręsdavo, ar norintysis turi pakankamai lėšų, nepriekaištingą reputaciją ir pan. Ir tik įveikus daugybę biurokratinės sistemos laiptelių, laimingajam atitekdavo išsvajotieji rakteliai.
Gyvenimo ratas sėkmingai sukosi, kol rusai nenusprendė nutraukti Kubai tiekiamo pigaus benzino srauto. Kilusį badą pajuto ir automobiliai. Vietiniams mechanikams teko smarkiai pasiraitoti rankoves. Taip daugelis benzinu varomų variklių buvo išradingai perdaryti į dyzelinius, o prie naujovių nesugebėję prisitaikyti senukai negailestingai išrinkti dalimis. Mašinų vertė ėmė augti dar labiau.
Kiek kainuoja kelionė laiku
Siekdama pakelti šalies gerbūvį, salos vyriausybė prieš keletą metų panaikino kai kuriuos verslo apribojimus. Į Kubą vėl plūstelėjo automobiliai. Deja, vargana šalis galėjo įsileisti tik senučius iš Europos atriedėjusius automobilius. Tačiau kad ir kokie jie būtų nuvargę, saloje jų kainos siekia milžiniškas sumas.
Sunku patikėti, bet seni automibiliai, už kuriuos Europoje pirkėjai moka vos keletą tūkstančių eurų, Kuboje kainuoja dešimtimis ar net šimtais tūkstančių. Taksistu dirbantis buvęs pradinių klasių mokytojas Raul už savo dvidešimties metų senumo “Ford” sumokėjo net 25 tūkstančius eurų. Vyras tikino, jog tokia suma dar yra visai priimtina. Daug sunkiau norintiems įsigyti tuos senuosius, vyriausybės nuosavybe laikomus amerikietiškuosius ratus. Kainos už juos svyruoja nuo 70 iki 250 tūkstančių eurų. Na, o tie laimingieji, kuriems vis dėlto kažkaip pavyksta įsigyti kad ir tokį gražuolį kaip “Geely Emgrand”, “Ford Thunderbird“, “Fairlane”, “Oldsmobile” ar “Chevrolet Bel Air”, paskolą bankui yra pasirengę mokėti visą gyvenimą. Todėl nieko keista, jog elgtis su automobiliu reikia tarsi su išlepinta senjora, kurios mechaninė sveikata tampa svarbiausiu visos šeimos rūpesčiu.
O toks vis dar važiuojantis antikvariatas tarsi magnetas į Kubą traukia nostalgijos praeičiai apimtus turistus. Beje, neatsispyrę pagundai pasivažinėti senoviniu automobiliu, būkite pasirengę už malonuma atitinkamai ir sumokėti. Nenustebkite, jei svajonių automobilį vairuos gydytojas, mokytojas ar net buvęs kariškis. Daugelis aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių palieka menkai apmokamą darbą valsybinėse įstaigose ir tampa privačiais vairuotojais, už dienos pasivažinėjimą Kubos legendomis prašančiais net ir 150 eurų. Štai tokia yra vidutinė kelionės laiku kaina.
Žingsniais matuojama pakelė
Laimingųjų, galinčių sau leisti turėti nuosavą automobilį, nėra daug. Antikvariniai amerikietiškieji ar senieji rusiški beveik visi skirti tik turistams. O įsigyti ir išlaikyti kad ir paprastą, daugybę kilometrų įveikusi senuką daugeliui yra tiesiog neįkandama prabanga. Kainuoja ne tik degalai, bet ir nuolat gendančios, rūdyjančios ar tiesiog laiko dildomos dalys, kurių pakeisti dažniausiai nėra kuo. Pasidairius apleistose šalikelėse galima daug kur pamatyti riogsančius apleistų automobilių kėbulus. Viską, ką tokie automibiliai galėjo atiduoti, jie jau seniai paaukojo laimingesniems ir vis dar riedantiems savo likimo draugams. Štai kodėl dulkėtais Kubos keliais daugiausiai sukasi ne mašinų, bet dviračių ratai. Pasibaigus dienos darbams ir tiesiog iš dangaus nukritus nakčiai, daugelis namo grįžta arkliu kinkytu vežimu ar senais ir sunkiais dviračiais. Iš tamsos išplėstą pedalus minantį ir prie dviračio prikabintu iš lentų kaltu vežimėliu šeimą namo gabenatį vyrą pavyko pamatyti tik privažiavus visiškai arti. Išgirdęs automobilio burzgesį, jis tiesiog ramiai lūkuriavo šalikelėje.
Beje, pakelėse pilna lėtai einančių ar kantriai stoviniuojančių žmonių. Gatvėmis retkarčiais kursuoja perpildytas ir tik per stebuklą dalimis nebyrantis autobusas. O kadangi vietos jame užtenka toli gražu ne visiems, daugelis tikisi pravažiuojančių automobilių pagalbos. Kuboje galioja nerašyta taisyklė, jog turintys nuosavą transportą tiesiog privalo paimti pakeleivius, vadinamus “botelleros”. Todėl sankryžose ar prie šviesoforų besibūriuojantys žmonės tik užmetę akį į mašinos numerius jau žino, ar iš artėjančio automobilio galima tikėtis pagalbos, ar reikia laukti toliau.
Išblėsusi vaivorykštė
Teko girdėti, jog liūdesys- sielos kalėjimas. O gintis nuo jo reikia spalvomis. Nežinia, ar tokią tiesą žinojo Kubos vyriausybė, tačiau visiems salos automobiliams prieš daugelį metų buvo suteiki itin ryškių spalvų numeriai, paženklinti specialiomis raidėmis. Tokia spalvota sistema jau iš tolo leido atpažinti, kas sėdi už artėjančio automobilio vairo, kam priklauso transporto priemonė ir ar ji naudojama pagal paskirtį. Dažniausiai gatvėmis riedėjo mėlynos spavos numeriais ženklinti automobiliai, priklausę valstybės tarnautojams. Beje, naudotis tokiu automobiliu ne darbo metu būdavo griežtai draudžiama, todėl, pavyzdžiui, prie jūros šeimą nusivežęs “nusikaltėlis” būdavo greitai atpažįstamas ir nubaudžiamas.
Politikai ir kiti svarbias pareigas vyriausybėje užimantys tarnautojai pagarbią baimę keldavo rudos spalvos numeriais. Kariškiams buvo tekusi žalia, užsienio ambasadoriams- juoda, o šalyje dirbusiems užsieniečiams, religinių dogmų atstovams ar žurnalistams- oranžinė numerių spalva. Saulėta geltona puikavosi ant paprastiems Kubos gyventojams priklausančių transporto priemonių. Rečiausiai būdavo galima išvysti baltus numerius. Jie priklausė valdančios vyriausybės lyderiams. Tačiau balta spalva- ypatinga. Tai tarsi baltas lapas, kuriame rašoma istorija.Taip nutiko ir Kuboje. Pasikeitusi vyriausybė tiesiog išblukino visas kitas automobilių numerių spalvas pasilikdama vienintelę baltą. Dabar apie automobilį galima spręsti tik iš ant numerių užrašytų raidžiu A, B, P, T… Dažniausiai sutinkama yra raidė “P”, kuri žymi privačią nuosavybę, skirtą vežioti turistus. Raidė “E” teko diplomatams, “A” kariškiams ir t.t. Painiausia buvo suprasti, ką reiškia raidė “B”. Vietiniai tikino, jog taip žymima paprastų šalies gyventojų nuosavybė. Anksčiau šie numeriai puikavosi ir myliname fone, todėl visiems jau iš tolo būdavo aišku, jog taip pažymėta mašina tiesiog privalo sustoti ir paimti pakele keliaujančius tautiečius. Dabar botelleros turi būti itin akyli, kad pamatytų mažytę “B” raidę baltame fone. Bet kadangi nuosavų automobilių yra labai nedaug, draugišką transporto priemonę visi atpažįsta jau iš tolo. O juk lėtai žingsniuojant pakele ir krabų eiseną pamatyti lengviau. Tereikia sustojus tik iškelti ranką ir laiku perspėti keliu atlekiantį senovinį autombilį. Bent jau tol, kol iš jo neliko tik spalvotas burzgiantis miražas.
Medžiaga spausdinta žurnale “MOTERIS”. Teisės saugomos.
