Kas nutiko Homo Sapiens kailiniams
Įdomi plaukų šukuosena traukia žvilgsnius. Tinkamai prižiūrėti vyrų barzda ir ūsai taip pat sulaukia pagarbos. O visi kiti žmogaus kūno plaukai ne tik uoliai slepiami, bet ir negailestingai raunami, skutami bei šalinami taip, kad jų nė pėdsako neliktų. Deja, jie vis tiek atauga. Tarsi prisiminimas apie turėtą garbę kailiuku dengti visą žmogaus kūną.
Nuplikusi beždžionė
Prieš keletą milijonų metų Žemėje gyveno kelių rūšių žmoginės beždžionės. Labiausiai į žmogų panaši “Lucy”buvo apaugusi kailiu, vaikščiojo ant užpakalinių galūnių ir turėjo visai nemažas smegenis. Antropologai tikina, jog mūsų pirmtakai nuolat keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Pakeliui medžiodavo vaikydami ir persekiodami grobį tol, kol auka visiškai išsekdavo. Toks gyvenimo būdas reikalavo daugybės fizinių jėgų ir ištvermės. Sukaitęs kūnas garuodavo, tačiau prakaituoti po storu kailiu buvo labai nepatogu. Štai čia ir įsikišo Motina Gamta, ištiesdama būsimajam Homo Sapiens pagalbos ranką. Tai ji natūraliu atrankos būdu padėjo mums atsikratyti nereikalingų plaukų, palikdama tik nedidelius aiškiai matomus plotus ant galvos, pažastų ir slėpinių.
Ilgainiui plaukais nepadengtas kūnas tapo labiausiai matomu požymiu, skiriančiu būsimą žmogų nuo beždžionės. Pamažu netekdami kailiuko, mūsų protėviai ėmė sparčiau žengti evoliucijos keliu. Markas Pagelas iš Readingo universiteto tikina, jog netekdami natūralios odos apsaugos, išmokome kailio netekimą kompensuoti rūbais, pastoge ir ugnimi. Tokiai minčiai pritaria ir amerikiečių mokslininkė Nina Jablonsky iš Pensilvanijos universiteto. Ji priduria, jog kailiu nepridengta oda prisidėjo ir prie emocinio bendravimo užuomazgų. Juk ašaros, kintanti veido išraiška ar paraudimas žymiai geriau matosi neplaukuotame veide.
Svarų žodį kailio netekimo istorijoje tarė ir evoliucijos teorijos tėvu tituluojamas Ch. Darwinas. Jo nuomone natūrali atranka buvo palankesnė ne tokiems plaukuotiems individams dėl kailyje gyvenančių ir ligas platinančių parazitų. Kūnas be kailiuko reiškė, jog partneris ne tik švaresnis, bet ir neturi blusų bei kitokių kraugeriškų gyvių, kuriais galima apsikrėsti. Ir apskritai, plikieji tiesiog buvo seksualesni. Juos rinkdavosi dažniau, todėl pamažu plikumas tapo visų mūsų bruožu. Žmonės su skaisčia oda rodė gerą sveikatą, buvo geidžiamiausiais lytiniais partneriais ir perdavė daugiau genų. Ypač vertinamas buvo neplaukuotas moterų kūnas. Gal todėl istoriškai susiklosčiusi depiliacijos mada mūsų nepaleidžia iki šiol.
Kuo braukta prieš plauką
Patinka mums, ar ne, bet žmogaus kūne slepiasi beveik 5 milijonai folikulų. Iš jų augantys plaukai dengia beveik visą mūsų odą. Laimei, žmogaus kūno plaukai, šeriai ir gyvaplaukiai yra ploni, trumpi ir dėl to mažiau matomi. O ir tuos pačius daugybės amžių bėgyje išmokome sėkmingai naikinti akmeniniais peiliais, specialiais kremais, skustuvais, pincetais, siūlais, vašku, lazeriu ar fotoepiliacija.
Vieni pirmųjų sąmoningai depiliuoto kūno kultą pradėjo senovės graikai. Olimpinių žaidynių tėvynės atletai itin vertino švarią, plaukais nepadengtą kūno odą. Jie tikėjo, kad geriausia sportinė apranga – jokios aprangos, o nuogi sportininkai yra pranašesni ir dažniau laimi įvairias rungtis. Tokią teoriją praėjus daugybei metų patvirtino ir šiuolaikiniai mokslininkai. Jie įrodė, kad depiliuotas kūnas žymiai greičiau gyja nuo atsiradusių žaizdų, jį lengviau masažuoti. Net ir pasipriešinimas orui ar vandeniui priklauso nuo odą dengiančių gyvaplaukių. Skamba keistai, bet sporte juk gali būti svarbi net ir milisekundė.
Turtingi senovės romėnai kūno priežiūrą buvo linkę patikėti vergams. Svarbiausios prausimosi priemonės tais laikais buvo odą sausinantys medžio Buko(it. Faggio) pelenai, pemza ir “strigile” vadinamas ilgas lenktas gerai išgaląstas peilis. Juo nugramdydavo pasenusią odą, suragėjimus bei susikaupusius nešvarumus bei nepageidautinus plaukus. Itin svarbu būdavo depiliuotis pažastis, kuriose neturėdavo likti nei plaukelio.
Gražuolei Kleopatrai Egipte gyvaplaukius medumi taip pat šalindavo tarnai. O apie tai, kaip nepageidautino kailiuko likučių atsikratydavo Babilonijos ir Asirijos mistinė karalienė Semiramidė, žinių nėra. Tačiau italų klasikas Dante Alighieri savo kūrinyje “Dieviškoji komedija” šią moterį vadino didžiąja palaidūne ir skyrė jai amžinas pragaro kančias už tai, kad į mūšio lauką atjodavo visiškai nuoga ir priešus nuginkluodavo idealiai depiliuoto kūno vaizdu.
Plaukų (r)evoliucija
Laikai keitėsi ir šiandien žymiai daugiau dėmesio sulaukia ne nuogas beplaukis kūnas, o išdykėliškai styrantys plaukų kuokštai iš pažastų ar bikinio zonos. Aktorė Julia Roberts, dainininkė Madonna ir jos dukra Lourdes bei skandalingoji Miley Cyrus- tik keletas moterų, nusprendusių nepaisyti visuomenės primestų normų ir nors retkarčiais leisti sau nebesiskusti pažastų plaukų. Ar tai būtų bandymas atkreipti į save dėmesį, ar pasipriešinimas mados industrijai, o gal tiesiog noras pailsėti nuo depiliacijos keliamo streso, rezultatas aiškus. Amžius negailestingai naikintas kailiukas pagaliau rado savų užtarėjų! Išlikęs strategiškai svarbiose vietose jis ir toliau ne tik sėkmingai veši, bet ir reikalauja deramos priežiūros. Mokslininkai priduria, jog pažastų ir slėpinių zonos plaukai mums yra tikra gamtos dovana. Pradėję augti brendimo laikotarpiu, jie ne tik sulaiko gausesnį prakaitavimą, bet ir padeda platinant feromonus. Šios cheminės medžiagos susikoncentruoja intymiose kūno vietose ir skleidžia į aplinką informaciją apie asmenybės lytinį subrendimą. Maža to, intymioje zonoje augantys plaukai yra ir dalis žmogaus imuninės sistemos, nes apsaugo lytinius organus nuo nešvarumų bei mikrobų patekimo. Todėl (ne)leisdami vešėti pažastų ir bikinio zonos plaukams prisidedame prie savo seksualinio žavesio.
Mėgstantys statistiką paskaičiavo, kad moterys per visą gyvenimą vidutiniškai atlieka apie penkis tūkstančius įvairiausių plaukų šalinimo procedūrų. Tačiau dėl kūno švaros, sporto ar tiesiog grožio šalinti plaukai vis tiek anksčiau ar vėliau atauga. Ir auga jie daug sparčiau vasarą, nes plaukams patinka saulė, šiluma ir rūbais nepridengta oda. Beje, plaukai auga tik tam tikrą tiksliai nustatytą bei užprogramuotą laiką, o pasiekę tinkamą ilgį, nustoja augti ir pereina į ramybės būseną. Pasibaigus poilsiui, senas plaukas tiesiog iškrenta užleisdamas savo vietą naujam. Visas šis procesas susiformavo evoliucijos metu ir veikia viso kūno plaukus. Štai kodėl kojų plaukeliai išgyvena maždaug porą mėnesių, o pažastų plaukai- net pusę metų. Ir jeigu pirmųjų (ne)augimas buvo ir yra daugiau estetinė problema, strateginėse pažastų ar bikinio zonose kyšantys kuokštai prisidėjo net prie žmonijos išlikimo. Šiandien jie dar ir saugo jautrias mūsų kūno vietas nuo nuo kasdienių traumų bei brūžinimo apatiniais drabužiais. Taigi, viskas tik į gera.
Sruoga po sruogos
Kai gamta iš mūsų atėmė kūną dengiantį kailį, ant galvos paliko dosnią kupetą plaukų. Tai jie padėjo pirmiesiems žmonėms nesušalti naktį ar neperkaisti dieną. Būtent galvos plaukai prisidėjo ir mokantis bendravimo subtilybių. Juk malonu, kai artimo žmogaus rankos glosto galvą? Toks senas meilės reiškimo būdas gimė dar tada, kai mūsų protėviai vieni kitus kasinėdavo. Šiandien laisvai krentantys ar sušukuoti įvairių spalvų plaukai yra tarsi vizitinė kortelė, daug pasakanti apie kiekvieno mūsų sveikatą, socialinį statusą ar net finansines galimybes. Tokią mintį patvirtintų daugybė moterų, kurios per dieną išeikvoja mažiausiai valandą laiko vien tam, kad galvotų apie plaukus ir nerimautų dėl šukuosenos tik todėl, kad ryte neišsitrinko galvos! Beje, rūpintis tikrai yra kuo. Normali vidutiniška plaukų kupeta sudaryta iš beveik iš 150 tūkstančių plaukų. Maždaug tokį skaičių ant galvos nešioja plaukuočiausiais pripažinti blondinai. Tiesa, natūraliai šviesių plaukų savininkai sudaro vos porą procentų viso pasaulio gyventojų. Gal todėl senovės romėnės tamsius plaukus šviesindavo net balandžių išmatomis, kad tik išgautų norimą šviesų atspalvį? Kitokios mados siautė senovės Graikijoje. Ten šviesūs plaukai buvo išskirtinis laisvo elgesio moterų ženklas. Kad ir kaip ten būtų, sunkiausiai sekėsi raudonplaukiams. Jie žiloje senovėje buvo laikomi vampyrais. Dabar tokius įsitikinimus paneigti būtų labai lengva, nes plaukai už mus… kalba. Pasitelkę specialius prietaisus mokslininkai iš plaukų gali papasakoti visą mūsų gyvenimą. Tokią informaciją plaukai kaupia kasdien paaugdami vos po pusę milimetro ir ant galvos išsilaikydami maždaug šešetą metų. O kadangi matomoji plauko dalis daugiausiai sudaryta iš negyvos medžiagos keratino, plaukai sėkmingai „gyvena“ net ir po šeimininko mirties. Apie tai liudija net tūkstančius metų skaičiuojantys Egipto mumijų perukai, išsilaikę iki mūsų dienų.
Kada plaukai galvą palieka
Teisus buvo žydų mitologinis personažas Samsonas tikėdamas, jog plaukuose slypi jėga. Užtenka vos šimto plaukų kuokšto, ir jau galime kelti net dešimties kilogramų svorį. Maža to, galvos plaukai dar ir labai tąsūs. Keistus eksperimentus su plaukais atlikę Kalifornijos universiteto mokslininkai pastebėjo, jog šlapi plaukai gali pailgėti net 70 % prieš nutrūkdami galutinai. Tačiau kad ir kokie ypatingi būtų plaukai, kartais jie savo šeimininką ima ir apleidžia. Dažniausiai ši bėda nutinka vyrams. Maždaug apie trisdešimtuosius gyvenimo metus vienas iš keturių susigriebia, jog plaukų galvoje ima katastrofiškai mažėti. Vešli kupeta ima virsti “kardinolo kepuraitės”arba pasagos pavidalu. Kompensuodami netektį, stipriosios lyties atstovai prisiminė legendą, jog pliki vyrai- seksualesni. Tiesa ta, jog dėl tokio nemalonaus pasikeitimo kaltas vyriškas hormonas testosteronas, kuris ima virsti dihidrotestosteronu – medžiaga, kuri labai nepalankiai veikia plaukų svogūnėlius, tarsi nukreipdama plaukų augimą nuo galvos į kitas kūno dalis. Vyrai ir čia pasikeitusią padėtį pritaikė savo naudai ir iš vešliau želiančių ūsų ir barzdos padarė ne tik socialinį statusą, bet ir maskuotę, ėmė rengti ūsuočių ir barzdočių konkursus.
Moterų šukuosenoms labiausiai kenkia stresas. Viena iš penkių kenčia nuo plaukų sukeliamo skausmo( it. Tricodinia), o ypač stiprūs išgyvenimai net gali sukelti Marijos Antuanetės sindromą. Tai liga, kurios metu staiga pražyla keletas sruogų, ar net visi galvos plaukai. Prancūzijos monarchė buvo pirmoji žinoma moteris, kuriai nutiko tokia nelaimė. Suimta, nuteista ir nukirsdinta Marija Antuanetė šiurpino ne tik tragiška lemtimi, bet ir baltomis sruogomis marginta galva. Jei moteris būtų gyvenusi ilgiau, labai tikėtina, jog visi pražilę plaukai būtų tiesiog iškritę.Tiesa, 1980 aisiais kuokštelis monarchės ir jos sūnaus plaukų aukcione buvo parduoti uz 5000 eurų. Niekis, palyginus su 30 460 eurų, sumokėtų už vieną vienintelį Johno Lenono plauką! Bet kadangi galimybė užsidirbti iš plaukų dažniausiai ateina tik po mirties, branginkime savo plaukuotą turtą, kol jį turime. Juk savi kailiniai– arčiau kūno;)
Medžiaga spausdinta žurnale “Edita”. Teisės saugomos.
