Kelionės

Mažoji Venecijos pusseserė

Mažoji Venecijos pusseserė

Viduramžiais garsėjusi kaip Italijos druskos sostinė, šiandieninė Kjodža- įkvepiančio, užburiančio ir stebinančio grožio miestas. Mistika čia jau daugelį metų yra neatsiejama tikrovės dalis, o tikintys legendomis pasakoja, jog miestui šlovę ant sparnų atnešė iš Venecijos pasprukęs liūtukas. Suakmenėjusios  istorijos vieta-  Vigo aikštė su ją įrėminančiu devintuoju tiltu.

Atskridusi sėkmė

Mažas, bet ambicingas Venecijos liūtas nutarė pasiieškoti savo vietos lagūnoje. Pasipiktinę savavališku elgesiu, sparnuotieji švento Morkaus liūtai tol gainiojo bėglį, kol šis pavargęs išsigelbėjimą rado ant aukščiausios netoliese esančio Kjodžos miesto kolonos. Prie tilto sutūpę liūtai nutarė į marmurą nagų nelaužyti ir ramiai palaukti, kol išdykėlis nuo kolonos nušoks pats. Deja, laukti teko taip ilgai, jog gyvūnų sparnai suakmenėję nukrito ir  plėšrūnai visam laikui liko Kjodžos mieste saugoti aukštai užsikabarojusio bėglio.

Netekę dalies liūtų, Venecijos gyventojai ilgai negalėjo susitaikyti su patirtu pralaimėjimu. Kjodžos liūtas paniekinamai buvo pravardžiuojamas Katinu ( it. El Gatto), o patyčias palydėdavo į aikštę iš praplaukiančių laivų paskubomis išmetama pašvinkusi žuvis ir kaulai.

Vietiniai tokį elgesį kantriai kentė, kol miestą saugoti apsiėmęs liūtas ir čia įkišo savo leteną. Ne Venecija, o būtent Kjodža tapo jūros gėrybių sostine. Miesto kanalų krantines šiandien šonais baksnoja daugybė žvejybinių įvairiausio dydžio laivų. Iš kabančių tinklų galima nesunkiai atspėti, ką kuris žvejys traukia iš jūros dugno. Austrės, midijos, jūrų šukutės, krabai, unguriai ir dar daugybė kitų gėrybių kasryt į žuvų turgų sutraukia ne tik minias pirkėjų, bet ir būrius sočiai papusryčiauti nusiteikusių žuvėdrų.

Restoranų valgiaraščiai Kjodžoje taip pat paklūsta nerašytoms vandens diktuojamoms taisyklėms. Pradėjus pietus ar vakarienę nuo tradicinio jūros gėrybių užkandžio “bibarasse”, gomurį palepinus garuojančia žuviene “broeto”, būtina virtuvės šefo paklausti, kuo dosni jūra buvo tą dieną ir kokios žuvies rekomenduojama paragauti. Kai kurie patiekalai, vietinių laikomi tikrais delikatesais, gali gerokai nustebinti, tačiau pasidovanoti naujų kulinarinių įspūdžių tiesiog būtina. Beje, jei gomuriu slenkantis minkšto kiauto krabas “moeca” nelabai noriai leidžiasi žemyn, pagreitinti jo kelionę galima vėsiu  Prosecco vyno gurkšniu. Nuraminti skrandyje kilusią audrą ir sugrįžti į realybę padeda apvalios formos sausainis, taikliai vadinamas kompasu( it. Bussola). Tačiau pati Kjodža- mažytė, o neskubant išvaikščioti ją skersai ir išilgai nesunkiai galima ir be niekieno pagalbos.

Apsupta vandens

Kjodža dažnai vadinama Mažąja Venecija. Tačiau iki čia neplaukia milžiniški kruiziniai laivai, nėra ir nenutrūkstamo nuolat skubančių turistų srauto ir šurmulio. Tai nekomercinis miestas, kuriame  ypatingos auros ieškantys autentiškų vietų žinovai pilna krūtine į save traukia istorijos, meno bei paslapčių pilną šios vietos dvasią.  Ypatingo įvertinimo Kjodža sulaukė 1987 metais, kai buvo įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Saugoti ir žavėtis čia tikrai yra kuo. Vagojama trijų kanalų ir 74 calle vadinamų gatvelių Kjodža lankytojams atsiveria tarsi iliustruota senovinė knyga.

Visus atvykėlius čia pasitinka amžius atlaikę šventos Marijos vartai( 1530). Senovėje tai buvo vienintelis kelias norintiems patekti į stora gynybine siena juosiamą miestą. Vietinių tikėjimo tvirtumą liudija ir didžiulė katedra bei šalia kanalo išsirikiavusios marmurinės šventųjų figūros. Laike sustingusi procesija kasdien sulaukia daugybės paukščių. Yra tikinčių, jog sparnuočiai- padėkoti sugrįžtančios anapilin iškeliavusiųjų vėlės.  Suakmenėjusių šventųjų viduryje išsiskiria mergelė Marija su kūdikiu. Būtent prie jos kojų nuteistieji myriop suklupę išpažindavo nuodėmes ir melsdavo gailestingo užtarimo. O kai tylūs atodūsiai ir viltys nugrimzdavo į miestą supančius vandenis, Kjodžos gyventojai ir svečiai sugrįždavo prie įprastinio gyvenimo. Belikdavo tikėtis, jog anapilin iškeliavo būtent tas, o ne tokį pat vardą ir pavardę turintis kitas miesto gyventojas. Žiaurių klaidų pasitaikydavo dėl daugybės tą pačią Boscolo ir Tiozzo pavardę turinčių žmonių. Todėl Kjodža- vienintelis miestas visoje Italijoje, kuriame oficialiai įteisinta… pravardžių sistema. Visuose dokumentuose šalia tikrojo vardo ir pavardės nurodoma ir visam gyvenimui prilipusi pravardė.

Nepasimesti laiko jūroje Kjodžos gyventojams ir svečiams padeda prie švento Andriejaus bažnyčios prisišliejęs seniausias pasaulyje bokšto laikrodis. Gindamiesi nuo priešų, senieji miesto gyventojai dar XI-XII amžiuje surentė aukštą bokštą, o laikrodžių meistras Giovanni Dondi jame įtaisė iki šiol veikiantį mechanizmą, kurio autentiškumą garantuoja išlikę ir bokšto muziejuje saugomi istoriniai dokumentai, siekiantys net 1386 metus. Pačiame pastato viršuje įrengta apžvalgos aikštelė leidžia patiems įsitikinti, jog miestą iš visų pusių glamonėja vanduo. Net ir Senovinis Kjodžos pavadinimas Cluza reiškia, jog miestas buvo sukurtas dirbtinai. Gelbėdami žemes nuo negailestingų potvynių ir atoslūgių, žmonės ne tik sutramdė jūrą, bet ir užsitarnavo jos palankumą. Net ir dangumi sklendžiančių žuvėdrų akimis Kjodžia primena… didžiulės žuvies  griaučius. Tokį įspūdį sudaro miestą išilgai kertantis Vena kanalas su devyniais jį juosiančias tiltukais. Nuo kiekvieno tilto į abi puses nusidriekia siauros, dažniausiai skliautuotos gatvės, todėl gyvenimas Kjodžioje verda bet kokiu oru. Kanaluose iš mažų valtelių vaisiais ir daržovėmis prekiauja smulkūs ūkininkai, akmenimis grįstą senamiestį mindo pėstieji, o tolimesnes miesto vietas čia leidžiama pasiekti ir automobiliu. Viena tokių- švento Dominiko salelė, traukianti tikėjimo paslapčių ieškotojus.

Jūra atplaukęs šventasis

Jūra Kjodžoje valdo visus ir viską.  Potvyniai ir atoslūgiai diktuoja miesto dienos ritmą, apsprendžia žvejų laimikį ir net  atplukdo ypatingų dovanų. Pasakojama, jog prieš daugelį metų bangos prie Kjodžos miesto krantų išplukdė didžiulę, daugiau nei 4 metrų aukščio medinio Kristaus  skulptūrą. Palaikę tai dangaus siųstu ženklu, Nukryžiuotąjį apsiėmė globoti dominikonų ordino vienuoliai. Netoli tos vietos, mažytėje šv. Dominiko salelėje, buvo pastatyta bažnyčia, o medinė skulptūra ir šiandien saugoma svarbiausioje šventyklos vietoje, pačiame altoriaus centre.  Dramatiškos išvaizdos kūrinys stebina ne tik dydžiu, bet ir ypatingai išreikšta kančia. Bažnyčią prižiūrintis vienuolis tikino, jog skulptūros autorius- paties Jėzaus mokinys Nikodemas.

Menama, jog ilgai prie prie nukryžiuoto Kristaus gedėjęs  vyras nutarė sielą sukrėtusį vaizdą įamžinti medyje. Kad ir kaip žmogus stengėsi, tačiau Mokytojo patirtos kančios kūrinyje atkartoti niekaip nesisekė. Pavargęs ir apimtas nevilties Nikodemas užmigo, o tada iš dangaus nusileidę angelai pabaigė vyro pradėtą darbą. Kiek dirbo angelų, nežino niekas, tačiau medinio Kristaus veidas įgavo daugybę skirtingų kančios išraiškų, kintančių keičiantis stebėtojo užimamai pozicijai. Istoriją pasakojęs vienuolis mano, jog Kristaus veidas atspindi į jį žiūrinčio žmogaus sielą. Kad ir kaip ten būtų, meno žinovai šį jūra atkeliavusį Nukryžiuotąjį pripažino vienu iš pačių įspūdingiausių kenčiančio Kristaus atvaizdų medyje.

Religijai abejingi tikėti stebuklais Kjodžoje pradeda naktį. Kai ant miesto nusileidžia sutemos, užmigęs kanalų vanduo virsta vartais į mistikos pilną pasaulį. Specialaus apšvietimo pagalba išgautas efektas suklaidina net ir didžiausius skeptikus. Atrodo, jog po vandeniu nusidriekia į nežinią vedantys akmenimis grįsti takeliai. Tik paslėptų lobių vietiniai pataria giliai neieškoti. Didžiausias turtas Kjodžoje yra pats miestas.

Naudinga informacija:

Jūra alsuojanti Kjodža pėsčiomis

Kjodža- apie 50.000 gyventojų turintis miestas. Gražiausia jo dalis- senamiestis, todėl apsistoti vertėtų Fausto, vietinių praminto Bridges svečių namuose. Buvusio lazareto patalpose, Senmergių gatvėje esantis pastatas- ne tik mistiška, bet ir strategiškai ideali vieta.  Norėdami skaniai pavalgyti, būtinai užsukite pas Nikolą. Nedidelė užeiga “Osteria da Nicola”visada būna pilna žmonių, todėl vietas vertėtų užsisakyti iš anksto. Populiarumo paslaptis- sėkmingas dviejų brolių: žvejo ir virtuvės šefo,  bendradarbiavimas. Beje, maloniai nustebome sužinoję, jog mus aptarnavusi mergina buvo… lietuvė. https://www.sottomarina.net/osteriadanicola/index.htm

Žuvų turgus Kjodžoje veikia kasdien, išskyrus pirmadienį ir svarbiausias švenčių dienas. Tai vieta, kurioje savo akimis galima pamatyti visus valgomus Viduržemio jūros turtus.  https://www.chioggiapesca.it/it/mercato-ittico-al-minuto-di-chioggia

Senoji Kjodža- nedidelė, todėl per vieną dieną nesunkiai galima apžiūrėti visas žymiausias miesto vietas: senovinius miesto vartus, 5 bažnyčias, kurių svarbiausia- Marijos ėmimo į dangų Katedra( it. Cattedrale di Santa Maria Assunta) , varpinę ir paslaptingą skulptūrų parką.

Centrinėje miesto dalyje verta atkreipti dėmesį į dar 1228 metais statytą pastatatą ( it. Palazzo Comunale), kuriame įsikūrusi savivaldybė. Netoliese-  švento Andiejaus bažnyčia su prisišliejusiu  seniausio pasaulyje laikrodžio bokštu( it. Museo dell’Orologio).  https://www.turismovenezia.it/Chioggia/Museo-della-Torre-dell-Orologio-16081.html

Norintys daugiau sužinoti apie Kjodžos praeitį, gali užsukti į netoli gynybinės sienos esantį Lagūnos muziejų (it. Museo Civico della Laguna Sud). Miesto istoriją jame vaizdžiai pasakoja archeologiniai radiniai, nuotraukos, žvejybos reikmenys ir net maudymosi kostiumai. https://www.chioggia.org/museochioggia/

Kjodža baigiasi liūtų saugoma Vigo aikšte, iš kurios nedideliu tilteliu galima patekti į švento Domeniko salą su žymiąja medinio Nukryžiuojo skulptūra.

Laivu ar automobiliu

Iš Vigo aikštės įvairiomis kryptimis kas pusvalandį plaukia “vaporetto”. Arčiausiai Kjodžos esanti Pellestrina savo forma primena lietuviškąją Kuršių Neriją. Siauras žemės ruožas iš vienos pusės nusagstytas žvejų namais, o iš kitos- žvejybiniais laivais. https://www.turismovenezia.it/Venezia/Isola-di-Pellestrina-6364.html

Ilgesnė, beveik valandos trukmės kelionė laivu laukia norint pasiekti svarbiausią Lagūnos miestą Veneciją ar aplankyti nepaprasto grožio Burano, Murano bei Torcello salas.

Keletas dienų Kjodžos mieste- puikus pasirinkimas ir norintiems tiesiog pasimėgauti jūros teikiamais malonumais. Sottomarina– miesto paplūdimys. Saulė, smėlis ir mėlynuojanti Viduržemio jūra padeda atgauti jėgas tiek žiemą, tiek vasarą. https://www.sottomarina.net/spiaggia.htm

Medžiaga spausdinta žurnale “VELVET- LAIMA”. Teisės saugomos. Kopijuoti draudžiama.