Ernesta Mažalskaitė Parma
Kuo gundo Palermo turgūs
Italija nuo seno garsėja gero maisto tradicijomis. O Sicilijos sostinė Palermas yra vieta, kur viso šito gėrio yra nepaprastai daug. Todėl klausydama pasakojimų apie siciliečių virtuvę, varvinau seilę ir laukiau dienos, kada visą šį lobį pamatysiu pati. Nieko keista, jog savo kelionę po Palermą pradėjau nuo miesto pilvu vadinamų “Vucciria”, “Il Capo” bei “Ballarò” turgų.
Odė maistui
Turgus Palermo mieste yra ne šiaip sau pirkimo ir pardavimo vieta. Tai tarsi gyvas alsuojantis organizmas, traškantis pralekiančiais motoroleriais, orą pjaustantis susigrūdusių automobilių sirenomis ir aidintis nuo lankytojų šurmulio bei prekes reklamuojančių kvieslių viliojimo. Įžengus į jį apima jausmas, jog esi patekęs į senovinio itališko filmo kadrą. Byrančios namų sienos grasina užgriūti ant galvos, vingiuojančios gatvelės tokios siauros, jog vietomis virsta vos ne spąstais, o kojos nuolat žliugsi po tirpstančio ledo balas. Ne, sniego čia beveik niekada nebūna, tačiau smulkintu ledu padengti žuvies ir mėsos prekystaliai taip įaugę į vietinę kultūrą, jog suformavo net priežodį: “Kai turgaus gatvės išsausės!”, t.y niekada. Daugybė eilėmis sustatytų prekystalių gundo sustoti, gėrėtis, liesti ir ragauti. Norisi visko. Vaisiai, daržovės, mėsa, žuvis, prieskoniai, konservai ir saldumynai… Italai tikina, jog susiruošus į Palermą, nusiteikite grįžti gerokai pasunkėję. Č ia kaip niekur kitur supranti, kodėl maistas- ne tik vienas iš didžiausių malonumų, bet ir kelias į širdį. Tuomet, kai vyrai darbuojasi turguje, moterys savo meilę šeimai išreiškia kasdien gamindamos milžinišką kiekį maisto. Beje, maisto ten niekas neragauja. Jį valgo! Ir valgo dideliais kiekiais, nes viskas dieviškai skanu. O žodis dieta yra ko gero pats neskaniausias visame miestiečių žodyne. Ir net jeigu daug valgyti neketinate, vietiniai pajuokaus, jog svoris čia auga vien nuo žiūrėjimo!
Vucciria
Viename iš seniausių Palermo rajonų “Loggia “įsikūręs turgus “Vucciria” anksčiau prekiavo tik mėsa. Ir nors itališkai šis žodis labai primena balsų klegesį, iš tikrųjų jis reiškia mėsinę. Apie tai byloja iš arabų laikų išlikęs prancūziškas jo pavadinimas boucherie (liet. mėsinė). Laikui bėgant ant turgaus prekystalių atsirado ir žuvis, daržovės, vaisiai bei visokiausi namų apyvokos reikmenys. Įprastinis turgaus vaizdas, praturtintas nebent juodais kostiumais apsirengusių senukų, ramiai akimis ganančių atsitiktinius praeivius ir retkarčiais vis persimetančių žodeliu su saviškiais. Tačiau visas įdomumas čia prasideda sutemus. Tarsi paslaptinga arabų moteris, kuri savo tikrąjį veidą atskleidžia ne kiekvienam, taip ir “Vucciria” turgus tik sulaukęs tamsos ima gyventi ypatingą gyvenimą. Į gatves išridenamos aprūkusios krosnelės, sumontuojamos grilinės ir naktį nušviečia kūrenamos ugnies žiežirbos. Ore pasklinda čirškinamo maisto kvapas ir išalkusieji pakviečiami vakarienės. Beje, maistas čia- stiprių pojūčių mėgėjams. Juk ne kiekvienas išdrįs paragauti sultinio iš veršiuko vidurių, vadinamo “quarume”, atsikąsti blužnimi įdaryto sumuštinio “pane con la milza” ar aklai pasitikėti pardavėju, kažką traukiančiu iš skudurais apvyniotu dangčiu dengto puodo, kurio turinys laikomas didžiausioje paslaptyje.
Il Capo
Krevetės, tunas, kardžuvės, kalmarai, sepijos, geldelės ir dar daugybė kitų Viduržemio jūros lobių karaliauja turguje” Il Capo”. Tarsi parodoje ant prekystalių išdėliotos žuvys “Monte di Pietà” rajone šąla ant akinamai balto sniego, kurį apsukrūs prekeiviai meistriškai pagražina dar ir jūros žolių ar net gėlių kompozicijomis. Nuo kaitrios saulės visi slepiasi po raudonos spalvos užuolaidomis, o filtruojama šviesa tik dar labiau paryškina prekių šviežumą. Verslas šiame turguje visiems sekasi puikiai. Gal todėl, jog prekiaujama rajone buvo dar tais laikais, kai mieste viešpatavo arabai. Tiesa, ši vieta tuomet daugeliui kėlė šiurpą, nes joje gyveno “schiavoni”- piratai, vertęsi vergų prekyba. Tamsią istoriją pikantiškomis smulkmenomis papildo ir čia veikusi sekta. Jos nariai naktimis eidavo keršyti vargšų skriaudikams. Dosnią širdį turguje šiandien demonstruoja loteriją platinantys vaikinai “riffatori”. Už nedidelį mokestį įsigytas bilietas vilioja galimybe laimėti dėžę vaisių ar daržovių, gabalą mėsos, žuvies, o kartais net ir visos savaitės pietus. Pagunda iki soties prisivalgyti įdarytų sardinių “sarde a beccafico”, pomidorų padaže troškintų žuvies kukulių, virto šviežutėlio aštuonkojo ar traškios jūrų smulkmės “fritturiedda” masina daugelį, todėl loterijoje savo laimę išbando net ir netyčia užklydę turistai. Ir nors laimingąjį bilietą kasdien ištraukia vis kitas “atsitiktinis” praeivis, laimėtojais visuomet kažkodėl būna tik vietiniai. Kad ir kaip ten būtų, “Il Capo” turgus žavi ypatinga šviesa bei spalvomis, o ryškus praeities šešėlis visus traukia kaip magnetas. Gal todėl net ir garsioji mados dizainerių pora Dolce& Gabbana būtent šiame turguje pristatė vieną savo mados namų kolekcijų.
Ballarò
Šis turgus pavadintas indų princo Bahara vardu. Tokios garbės kilmingasis sulaukė dėl itin sėkmingos prekybos prieskoniais. Tačiau laikai keitėsi, ir princo vardą miestiečiai sutrumpino iki visiems patogesnio Ballarò. Šiandien turtingą uostamiesčio praeitį primena dėžėse auksu spindinčios citrinos, koralais žėrintys pomidorai, sardinių sidabras ar bronziniai alyvuogių atšvaitai. Visai šalia tikrų vaisių ir daržovių rikiuojasi dėžutės su mažomis jų imitacijomis iš migdolų masės bei cukraus. Siciliečiai juos vadina “frutta martorana”ir pasakoja, jog būtent Palermas yra šio ypatingo saldumyno tėvynė. Beje, turguje visos prekės ant baltų marmuro plokščių išdėliotos pagal griežtas taisykles, o gausi spalvų paletė apgalvota taip, jog kiekvienas vaisius ar daržovė tobuliausiai atskleistų visas savo grožybes ir pirmiausiai būtų paragaujamas akimis. Lankomiausias turgus Ballarò garsėja ir kaip maisto mylėtojų Meka. Meniškai išdėliotos prekės, čia pat gaminami ir parduodami garuojantys patiekalai sutraukia ne tik daugybę turistų, bet ir vietinių gyventojų. Užkandžiais, pietumis ar vakariene galima mėgautis čia pat, vietoje, bet galima ir parsinešti namo. Tarp kitko, skaniausius aliejuje virtų ryžių kukulius “arancine”, vietinę picą “sfincione” ir dieviškai skanų baklažanų troškinį “caponata” su avinžirnių blyneliais “panelle” valgėme būtent šiame turguje. Beje,” Albergheria” rajono prekeiviai visus lankytojus sutinka taip, tarsi jie būtų seniai matyti giminaičiai. O pasijutus tarsi namuose, tikrai norisi išbandyti viską, ką siūlo šeimininkai. Karališkai prisivalgius, į šią vietą norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Sekmadienio rytais Ballarò turgus sutraukia sendaikčių mėgėjus. Antikvariniai, ar šiaip naujų šeimininkų ieškantys baldai, namų apyvokos daiktai, buitinė technika stebina savo kainomis. Pasiderėjus kaina sumažėja dar kartą, bet juk tai- privaloma abipusio žaidimo dalis. Beje, piktaliežuviai tikina, jog turguje galima rasti ir visus kada nors netikėtai “pradingusius” daiktus. O tai juk tik dar viena priežastis, kodėl į Ballarò turgų užsukti tikrai verta. Salute!
Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”. Teisės saugomos.
