Skanaus!

Paragauti Kubos

Paragauti Kubos                                          

Lankstinukas dar lėktuve skelbė, jog kulinarinių stebuklų Kuboje tikėtis neverta. Tačiau ieškoti neuždraudė, todėl  šiandien labai džiaugiuosi asmeniška patirtimi ir daugybe išragautų Karibų virtuvės patiekalų.

Sustingusio laiko šalis

Pirmas ir stipriausias įspūdis Kuboje- sustojęs laikas. Komunizmo laikų ideologijos liekanos nesiliauja stebinti nuo aptrupėjusių pastatų sienų. Tarp tuščių parduotuvės lentynų švilpauja vėjas, kedenantis lozungais ištapytą medžiagos skiautę virš nuobodžiaujančios pardavėjos galvos. Vienintelės prekės- metalinės sriubų, pomidorų tyrės, ar vaisių skardinės. Gretimoje parduotuvėje matėme stoviniuojančią eilę. Tą dieną buvo prekiaujama aliejumi tol, kol pasibaigė atvežta siunta. Iš kojų verčiantis vaizdas ir ramybės neduodantis klausimas: o tai ką jie čia valgo?

Atsakymą sužinojome nedidelėje Gibara miestelio užeigoje paladar. Beje, patekti į ją galima tik gerai pažįstant vietovę. Užeigos, parduotuvės ar turgūs, kuriuose galima paragauti tikrosios Kubos, prieinami tik ilgesniam laikui apsistojusiems šalyje arba įgijus pasitikėjimą ir lydimiems vietinio žmogaus. Taip mes atsidūrėme tarp namų užsislėpusioje  miesto gyventojų pamėgtoje vietelėje. Tai buvo vėjo košiama pavėsine, kurios žemėtu grindiniu kudakuodamos vaikščiojo vištos, o tolumoje smaragdiniais atspalviais mirgantis jūros grožis tiesiog netilpo į akis. Štai tokioje vietoje dirbanti moteris mums ir papasakojo, jog visi įspūdingomis iškabomis pasipuošę barai ir restoranai miesto centre skirti daugiausiai turistams. Ir pritaikyti jie taip, kad iš turtingais laikomų užsieniečių ištrauktų kuo daugiau pinigų. O iš šeimininkės vyro  dar išgirdome ir keistai skambančių istorijų apie tai, jog vietiniams seniau net ir atvirauti su užsieniečiais leidžiama nebuvo. Ką jau ir kalbėti apie valgymą prie bendro stalo! Laimei, laikai keitėsi. Todėl ragaudami vieną užeigos patiekalą po kito sužinojome ne tik tolimus istorijos faktus, bet ir maistą lydinčias legendas.

Būtina paragauti

Tikrasis Kubos skonis- tai spalvingas ir gausiai prieskoniais paskanintas ispanų, afrikiečių ir karibų virtuvių mišinys. Patiekalai taip susidraugavę, jog tik iš keistai skambančių pavadinimų aišku, kad už paprasto lėkštės turinio slypi metų metai istorijos. Geriausiai tokią tiesą atspindi ryžių ir juodųjų pupelių sąjunga, iškalbingai pavadinta Moros y cristianos. Juodosios pupelės vadinasi moros ir vaizduoja iš šiaurės Afrikos atkeliavusius juodaodžius berberus. Užkariautojai ispanai lėkštėje virtę baltais ryžiais ir pavadinti crystianos. Tai jie į Kubą iš Afrikos atsivežė pigios darbo jėgos vien tam, kad padėtų nudirbti sunkiausius darbus cukranendrių plantacijose. Šis patiekalas, pagardintas šonine, raudonaisiais pipirais, česnaku ir svogūnu yra vienas pačių populiariausių visoje Kuboje. Be jo neįsivaizduojami nei vieni pietūs ar vakarienė.

Beje, afrikiečiai vietinę virtuvę gausiai praturtino įvairiausiais prieskoniais bei padažais. Mėgstamiausi yra mojo rosso( liet. raudonasis padažas), skirtas mėsos patiekalams ir mojo verde( liet. žaliasis padažas), labiau tinkantis paskaninti žuvį ar jūros gėrybes. Abiejų padažų pagrindą sudaro aliejus ir daug česnako, tik raudoną spalvą vienam jų suteikia paprika, o žalią kitam- įvairūs žalumynai.

Dar vienas Juodojo Žemyno atspaudas iki šių dienų išlikęs Fufù patiekale. Visai neviliojančiai skambantis pavadinimas slepia užburiančiai skanią daržovinio banano košę. Bananas šiam patiekalui nulupamas, supjaustomas kubeliais ir verdamas tol, kol kaip reikiant suminkštėja. Išgriebtas iš vandens jis paskaninamas žaliosios citrinos sultimis, šonine , česnaku, svogūnu ir kepamas aliejuje tol, kol virsta vientisa mase. Soti košė abejingų nepalieka ir lėkštėje ilgai neužsibūna.

Norintiems maistą užkąsti duona, vietiniai pasiūlo tradicinės Casabe. Plonas kietas paplotėlis iš manijokos miltų, vandens ir žiupsnelio druskos kepamas gizos keptuvėje. Neįprasto, bet įdomaus skonio duona neturi glitimo, todėl tinka net ir alergiškiems žmonėms.

Viešint Kuboje tiesiog būtina paragauti Tamales.Tikima, jog šį patiekalą ruošdavo dar senovės actekai, o vietos gyventojai jį praturtino gausiais prieskoniais ir sėkmingai gamina iki šiol. Tamales– tai piršto dydžio trintos mėsos ar žuvies suktinukai, paskaninti daugybe prieskonių ir daržovių. Paruoštas įdaras tiesiog suvyniojamas į bananų ar kukurūzų lapus ir iškepamas krosnyje, keptuvėje ar garuose. Taip, kaip šeimininkei norisi, ar kaip svečiai pageidauja.

Gerus laikus ir sunkmetį tobuliausiai atspindi Ajiaco ir Ropa vieja. Pirmasis į sriubos lėkštę sukrauna viską, ką Kuba turi skaniausio: jautieną arba veršieną, kukurūzus, česnaką, svogūną, avokadą, mažiausiai dviejų rūšių bulves, kiaušinius, grietinėlę ir dar dosnų žiupsnį pipirų, paprikos, raudonėlio, kmynų. Turtingu skoniu ši sriuba nenusileidžia ir legendiniam plėšytos mėsos ir pomidorų troškiniui Ropa vieja, lietuviškai reiškiančiam… skarmalus. Pasakojama, jog itin vargingai gyvenusi šeima visiškai neturėjo ką valgyti. Nevilties apimta moteris nusirišo suplyšusią prijuostę ir įmetė ją į verdantį vandenį. Namus saugojusios dvasios šeimos pasigailėjo ir senus skarmalus puode pavertė mėsa. Varguolių džiaugsmą išvydus tokį stebuklą galima tik įsivaizduoti.

O mes labiausiai nustebome sužinoję, jog žuvis vietinėse užeigose nėra labai populiari. Tokią keistenybę lėmė ilgi metai draudimų. Sunku patikėti, bet anksčiau krevetės, omarai ar kitos jūros gėrybės buvo skirtos tik užsienio svečiams ir tik specialiuose turistams skirtuose restoranuose. Dabar padėtis pasikeitė, tačiau šviežios ir kokybiškos žuvies ieškoti reikėtų tik prie pat jūros įsikūrusiose gyvenvietėse. Kaip tik todėl omarų  skanauti nukeliavome net ik Guardalavaca pakrantės. Ir buvo jie tikrai skaniausi pasaulyje. Juk valgėme juos Kuboje. Saloje, kurią ragauti reikia lėtai ir mažais kąsneliais. Ir svarbiausia- patiems. Salute!

Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”. Teisės saugomos.