Smalsu

Paskutinis rašytojo štrichas

Paskutiniai iškeliaujančiojo žodžiai- mistiškas ir labai ypatingas momentas. Daugybė emocijų juos nuspalvina liūdesiu, skausmu, baime, kartais suteikia ramybės, sukelia nuostabą, gali sužibėti išmintimi, išspausti šypseną ar net užminti mįslę. Jūsų dėmesiui- nemirtingos žymių rašytojų frazės, ištartos pakeliui į Nebūtį.

Džordžas Noelis Gordonas Baironas– anglų poetas, kurio vaikystę temdė nuolatiniai barniai tarp tėvų bei motinos skundai dėl šeimą lydinčio „neturto“. Būsimasis rašytojas kentėjo ir dėl savo įgimto luošumo, vėliau- apkūnumo. Laimei, tai nesutrukdė jam ne tik sportuoti, kurti, bet ir mėgautis to meto damų dėmesiu. Moterims ypač patiko charizmatiška poeto asmenybė, o gausų gerbėjų būrį  papildė ir keturios Bairono namuose gyvenusios žąsys. Paukščiai taip mylėjo savo šeimininką, kad sekiojo paskui jį kaip ištikimiausi šunys. Nugyvenęs audringą gyvenimą, vyras 1824 m. balandžio 19 dienos vakarą su pasauliu atsisveikino žodžiais: ”Dabar jau turiu eiti miegoti. Labanaktis!”

Onorė de Balzakas– prancūzų rašytojas, garsėjęs ne tik savo kūriniais, bet ir ypatingu rašymo stiliumi. Pasakojama, jog įkvėpimo pagautas vyras ilgam užsirakindavo kabinete ir aklinai užtraukdavo užuolaidas. Chalatu apsirengęs vyras rašydavo žvakių šviesoje tol, kol nepabaigdavo pradėto kūrinio. Toks įtemptas darbas kartais trukdavo net keletą mėnesių. O kadangi dirbdavo net po 18 valandų per parą, išgerdavo beveik penkiasdešimt puodelių kavos! Nenuostabu, jog net ir sunkiai sirgdamas rašytojas 1850 m. rugpjūčio  18 d. apgailestavo: “Aštuonios karštinės dienos! Per tiek laiko galėjau parašyti dar vieną knygą!”

Antonas Pavlovičius Čechovas– rusų prozininkas mėgo sakyti, jog kiekvieną iš mūsų tarsi nematomas šleifas nuolat lydi nesibaigiančios smulkmenos, vadinamos tiesiog gyvenimu. O paprastas žmogus su savo kasdiene rutina ir yra būtent tai, apie ką verta rašyti. Rašytojo pareiga- parodyti tą gyvenimą taip, jog žmogus susimąstytų, padarytų išvadas ir užsinorėtų keistis. Gal todėl jau gulėdamas ligos patale A.P. Čechovas 1904 m. liepos 15 d. atvykusiam gydytojui pasiguodė: ”Jau senokai negėriau šampano”. Gavęs nuskausminamų vaistų dozę, rašytojas vietoj deguonies kaukės užsisakė putojančio gėrimo ir teatrališkai išėjo iš gyvenimo.

Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas– anglų rašytojas, visus romanus parašęs sėdėdamas veidu į šiaurę. Tokia keistenybė nesutrukdė vyrui apvažiuoti ne tik visą Didžiąją Britaniją, bet ir išmaišyti Ameriką. Vyro sukaupta patirtis nugulė knygose, o to laikmečio amžininkai turėjo laimės išgirsti jį ir gyvai skaitantį paskaitas. Beje, susitikimus  su rašytoju žmonės mėgo, todėl salės net lūždavo nuo norinčių pamatyti garsenybę. O kiekvieno susitikimo pabaigą  Č. Dikensas atšvęsdavo gurkšnodamas šampaną. Pasakojama, jog šio gėrimo rašytojas kasdien išgerdavo po pusę litro. Nėra žinių, ar būtent nuo šampano apsvaigęs vyras 1870 m. birželio 9 d. prieš pat susmukdamas ant žemės suspėjo ištarti: “Krentu!”Tačiau tai buvo paskutiniai žodžiai žmogaus, tvirtai tikėjusio dar ir dvasiomis.

Johanas Volfgangas fon Gėtė– vokiečių  rašytojas 1832 m. kovo 22 d. išsigandęs užslenkančios amžinosios tamsos paprašė: “Uždekite šviesą!” Tai buvo paskutinis pageidavimas vyro, kuris gyvenime negalėjo pakęsti šunų lojimo, o rašyti galėjo tik uostydamas pūvantį obuolį. Įkvėpimo šaltinis patikimai gulėdavo rašytojo stalčiuje.

Henrikas Heinė– žydų kilmės vokiečių rašytojas ir poetas apie save rašė: „Mano proto jaudinimas yra greičiau ligos, o ne genialumo rezultatas. Norėdamas nors kiek sumažinti kančias, aš kurdavau eilėraščius“. O savo samprotavimus apie genialumą ir beprotybę jis baigdavo taip: „Kūryba – tai dvasios liga, panašiai kaip perlas yra moliusko liga“. Prikaustytas ligos patale ir nujausdamas artėjančią mirtį 1856 m. vasario 17 d. filosofiškai nusiteikęs menininkas raminosi: ”Dievas man atleis. Toks jau jo darbas”.

Ernestas Mileris Hemingvėjus– amerikiečių  rašytojas nugyveno itin audringą gyvenimą. Vyras patyrė dvi lėktuvo katastrofas, keturias automobilių avarijas ir net karo siaubus. Kovos draugus, atsidūrusius šalia jo apkasuose, jis pavadino simboliniu tapusiu terminu: “prarastąja karta”. Juk tai buvo vaikinai, kurie vietoj pirmojo pasimatymo turėjo įveikti akistatą su priešu. Sukrečianti patirtis išmokė rašytoją gyvenimą semti saujomis. Apsilankęs tolimiausiuose pasaulio krašteliuose ir išbandęs beveik viską, vyras savo ketvirtajai žmonai palinkėjo :”Labanakt, katyte!” O tada nuėjo į savo kambarį ir nusišovė.

Francas Kafka– žymus austrų prozininkas garsėjo kuklumu. Savo rankraščių jis leidykloms nesiųsdavo, bet garsiai skaitydavo  tik savo ištikimiausiems draugams. Susirgęs ir nujausdamas, jog mirs, rašytojas net bandė savo kūrinius sunaikinti. Laimei, prašymo sudeginti dar nebaigtus romanus draugai neišpildė. Kaip ir 1924 m. birželio 3 d. sušnibždėto meldimo:  “Leiskite man mirti! Nebūkite žudikais”.

Oskaras Vaildas– anglų dramaturgas, poetas, romanistas. Ekscentriška ir ryški asmenybė nuolat maištavo prieš įsišaknijusius stereotipus ir siaurą požiūrį į žmogų apskritai. Ypatingai jautrus meilės temai, dėl savo jausmų vyriškos lyties mylimiesiems net buvo gavęs du metus sunkiųjų darbų kalėjimo. Atlikęs bausmę rašytojas pasikeitė vardą į Sebastian Melmoth ir apsigyveno Prancūzijoje. 1900 m. lapkričio 30 d. gulėdamas lovoje ir žiūrėdamas į varganas sienas viename iš Paryžiaus viešbučių, ištarė: ” Arba dingsta šitie sienų apmušalai, arba dingsiu aš!” Apmušalai tą kartą pasirodė esantys ištvermingesni…

Karlas Marksas– vokiečių  politikos žurnalistas ir visuomenės veikėjas. Aktyvus reformatorius visą gyvenimą slėpė tai, jog nuolat kentėjo nuo nemigos, kepenų ligų, reumato, dažno galvos bei dantų skausmo. Tačiau visa tai nesutrukdė vyrui itin aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime ir rašyti knygas. Atliktais darbais patenkintas K. Marksas 1883 m. kovo 14 d. mirdamas tikino: „Paskutiniai žodžiai – kvailiams, kurie nepasakė pakankamai“.

Volteras – prancūzų rašytojas ir filosofas buvo nuotaikos žmogus. Vienu metu jis galėdavo rašyti net keletą skirtingų kūrinių. Atsisėdęs prie darbo stalo rašytojas tiesiog imdavosi to rankraščio, kuriam jausdavo įkvėpimą. Gulėdamas ligos patale 1778 m. gegužės 30 d. vyras šalia lovos stovinčiam kunigui į raginimą atsisakyti Šėtono  draugijos, atsakė: ”Dabar ne metas įsigyti naujų priešų” . Paskutiniai šmaikščiai nusiteikusio žmogaus žodžiai ar gili išmintis rašytojo, iškeliaujančio į Nebūtį? Juk kaip ten yra, iš tikrųjų nežino niekas.

Medžiaga spausdinta žurnale “EDITA”. Teisės saugomos.