Tai muilo operų ir didingos kultūros, verdančių aistrų ir ledinės margeritos, nuostabios gamtosir akis badančio skurdo šalis. Meksika- į jokius rėmus netelpanti patirtis, kurią savo gyvenime patarčiau išbandyti kiekvienam…
Daugiau nei pusę paros prasikankinę didžiuliame lėktuve, pagaliau leidžiamės Cancun mieste, Meksikoje. Nuo oro uosto iki viešbučio- beveik valanda kelio. Jos metu sužinojome, jog Cancun- atostogautojų rojus, kuriame nuolat gyvena apie 300 tūkstančių žmonių, na o mes įsiliejome į beveik 2 milijonų, kasmet čia apsilankančių turistų būrį. Cancun vietine kalba reiškia gyvačių lizdą. Tokį vardą vietovė gavo dėl daugybės čia nuo amžių karaliavusių iguanų, krokodilų ir įvairiausių gyvačių gausos. Iguanos, nykštukinius dinozaurus primenantys didžiuliai driežai, iš tiesų lėtai ir be baimės visur slampinėjo bei leidosi fotografuojami. Teko matyti ir keletą iš vandens kyšančių krokodilų galvų, na o gyvačių, laimei, taip ir neteko sutikti. Sakau laimei,nes būtent Meksikoje gyvena viena iš pačių nuodingiausių pasaulyje gyvačių – serpiente Coral( arba Coralillo). Vietiniai ją vadina 7 žingsnių gyvate, nes jos įkąstas žmogus tik tiek gali suskaičiuoti prieš krisdamas žemėn negyvas…
Kelionė į senąjį religinį centrą Cobà
Meksika- šalis, daugelį keliautojų traukianti savo didinga praeitimi. Jukatano pusiasalyje, džiunglių gilumoje, jau daugelį amžių stūkso akmeninis paslaptingosios majų kultūros palikimas- religiniai centrai ir piramidės. Vienos dienos kelionės programoje buvo numatytos dvi svarbios ekskursijos. Viena iš jų- į dar visai
neseniai atrastą, todėl mažai turistų žinomą archeologinį kompleksą- Cobà. Beje, iš viso didingo Meksikoje gyvenusių tautų archeologinio palikimo, kurį sudaro maždaug 25000 archeologinių objektų, tik 10 procentų yra prieinama masiniam turizmui. Visa kita ramiai glūdi paslėpta viską godžiai saugančiose džiunglėse. Gidas paaiškino, jog Meksikoje šiuo metu- sausasis periodas. Liūtys prasideda birželį ir pliaupia beveik šešis mėnesius. Nuo rugsėjo iki lapkričio ypač padidėja ir uraganų tikimybė. Keista, bet beveik visi uraganai pavadinti…moteriškais vardais. Paskutinis praūžęs vadinosi Wilma ir pridarė daug žalos keliams, gyvenvietėms, paplūdimiams.
Cobà- svarbus majų archeologinis kompleksas, šiame pusiasalye įsikūręs dar 623 metais ir gyvavęs net 15 amžių. Dabar miesto griuvėsiai išsibarstę kelių kilometrų spinduliu, tad kaskart išsukę nuo tako atsidurdavome vis prieš kitą senovinio miesto dalį. Įspūdinga buvo regėti šimtmečius skaičiuojančio kažkada svarbaus religinio centro liekanas, dabar paslaptingai kyšančias iš godžiai viską žiaumojančių džiunglių burnos. Kur ne kur dar galima matyti išlikusius majų tiestus ceremonijoms skirtus kelius,vadinamus „sacbeoob“, jungusius Cobà su Xatunà ir kitais miestais. Ilgiausias jų buvo net šimto kilometrų ilgio. Keliai ypatingi tuo, jog eidavo nutiestais žemių pylimais, padengtais kalkių mišiniu. Taip net ir tamsiausią naktį buvo galima įžvelgti, kur eiti ar važiuoti.
O mūsų takelis vingiavo tarp išlikusių šventyklų griuvėsių, kurių beveik kiekviena turėjo šalia įrengtą „Juego de pelota“ žaidimo aikštelę. Gal ir keistai atrodytų žaidimų aikštelė šalia religinio centro, jei nežinotum, jog tai visai ne žaidimas, o gyvybiškai svarbios ritualinės apeigos, viliojančiai įsuktos į žaidimo popierėlį… Majai tikėjo, jog kraujas tai -lietus. Kuo daugiau lietaus, vandens, tuo gausesnis derlius, turtingesni ir sotesni metai. Tad ir šaukdavo lietų pačiais įvairiausias ir pakankamai kraugeriškais būdais. Vienas iš tokių- „ Juego de pelota „. Pati žaidimo aikštelė gerokai primena išplėstą V formos raidę, kurios sienose pritvirtinti akmeniniai lankai. Žaidėjus parinkdavo vyriausiasis šventikas. Žaidžiama buvo iš kaučiuko padarytu kamuoliu, kuris simbolizavo saulę. Saulė- aukščiausia dievybė, tad kamuolio purvinomis rankomis nebuvo galima liesti. Žaidimo metu, stebint entuziastingai miniai, žaidėjai turėdavo naudodami kelius, alkūnes, liemenį ar galvą įstumti kamuolį į akmeninį lanką. Tokį sudėtingą darbą atlikusiam, būdavo iškilmingai suteikiama ypatinga privilegija- nukirsdinama galva…Kraujo- klanai, tad ir lietaus tikimybė- didelė…
Majų papročiuose kraujui, mirčiai suteikiama ypatinga vieta, todėl daug kur galima matyti kaukolės simbolį, vadinamą Santa Muerte (šventa mirtis). Tad vyrai garbingai aukodavosi ar būdavo paaukojami jiems nukertat galvas, ar taip staigiai išpjaunant širdi, jog ją pulsuojančią patys dar spėdavo ir pamatyti, o moterims didžiausia garbė būdavo mirti gimdant. Kvailiausia mirtis anot majų- paskęsti…Jokios naudos!
Visų šių istorijų prisiklausiusi, vaizduotėje ryškiai atgaminusi Mel Gibsono filmo “Apokalipto” vaizdus, netikėtai atsivėrusioje mažoje džiunglių aikštelėje prieš akis išvydau… saulės link kylančius laiptus. Gerokai apirusi piramidė Nohoch Mul- aukščiausia Jukatano pusiasalyje. Jos aukštis siekia 42 metrus, tad į viršų aukštais ir stačiais, vietomis smarkiai nubyrėjusiais laiptais kilti reikia 120 pakopų. Tiek pat pakopų reikia suskaičiuoti ir leidžiantis žemyn, nes kelionė į apačią dėl laiptų statumo ir siaurumo daugeliui kopikų sunkiai įveikiama. Bijoti buvo ko, nes laiptai buvo gerokai aptrupėję ir siauri, o lipančiųjų- daug. Taip ir įsivaizdavau save besiritančią žemyn praskelta galva bešaukiančia lietų į sausros nualintas džiungles. Kai pagaliau sėkmingai pasiekiau piramidės viršūnę, net ir be Peyote pagalbos pasijutau tarsi paukštis, sklandantis virš žalios augalų jūros, kur ne kur mirksinčios penkiomis Cobà ežerų akimis.
Beje, Peyote- vietinis kaktusas, turintis stiprų haliucinacinį poveikį. Pasak legendų, Pejote sugeba atskleisti tikrąjį mūsų « aš » : ar tai būtų žvėris, ar paukštis, ar vabzdys… Tik patyręs šamanas turi lydėti Pejote sugalvojusį išbandyti žmogų, kad galėtų jį sėkmingai sugrąžinti į realų pasaulį, nes priešingu atveju tektų visą amžių taip ir bėgioti jaguaru ar kitu ne tokios garbingos kilmės padaru po Meksikos dykumas…Kai nusileidę nuo piramidės visi apačioje dalijomės įspūdžiais, sužinojome, jog saulė- ypatingas majų kultūros simbolis. Naktį ji virsta jaguaru. Šio žvėries kailis- išmargintas juodomis dėmėmis, kurios majų tikėjimu simbolizavo žvaigždes. Tik jaguaras, dieviškoji saulė, naktį persikūnijanti į šį gyvūną, turėjo galios antgamtiškai tyliai klajoti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Beje, Meksikoje dienos ir nakties santykis beveik lygus : tiek viena, tiek kita trunka 12 valandų, tad ir dieviškųjų jėgų galios pasiskirstę tolygiai. Grįžtat džiunglėse aptikome bičių lizdą. Mažos meksikietiškos bitutės neturi geluonies, tad kopinėti medų- vienas malonumas. Dar matėme Balsa vadinamą medį, iš kurio gaminamos itin lengvos valtys. Jomis pabėgėliai iš Kubos stengiasi pasiekti išsvajotosios Amerikos krantus, o meksikiečiai šį medį vadina Turistų medžiu, nes jis…lupasi. Lupimosi prasmė dvejopa: lupasi, nes karšta Meksikos saulė ką tik atvykusius baltaodžius mikliai nubučiuoja raudonomis dėmėmis, O kitas lupimasis- pinigai. Vien Jukatano pusiasalyje per vieną dieną turistai išleidžia beveik 5 milijonus dolerių.
Tulum
Antras mūsų aplankytas majų miestas tvirtovė-Tulum, dar kitaip vadinamas Zama- saulės žaros miestas. Gaila, bet į išlikusių pastatų vidų įeti nebuvo galima. Iš tolo stebėdami nedidelį, bet tvirtai suręsta pastatą ant uolos krašto sužinojome, jog tai- Vėjo namai . Šis tarsi iššūkį gamtos jėgoms metantis statinys turėjo itin svarbią paskirtį: pastato sienose esantys plyšiai miesto gyventojus perspėdavo apie besiartinantį viesulą. Kuo Vėjo namų skleidžiamas gaudesys buvęs stipresnis, tuo labiau uraganas būdavo priartėjęs prie miesto.
Tulum – reikšmingas komercijos miestas, ypatinga vieta ne tik dėl nepaprasto grožio vietos, kurioje įsikūręs. Gido pasakojimas nukėlė mus į tolimą 1517 metų kovo 3-iąją. Būtent čia įvyko pirmasis lemiamas majų susitikimas su ispanais. Rašytiniai duomenys teigia, jog būtent tą dieną trys ispanų laivai prisiartino prie miesto krantų ir buvo draugiškai sutikti majų irkluojamų pirogų. Jei majai būtų žinoję…
Sukūrę didžiulę imperiją, religinius centrus, giliai tikintys majai priėmė ispanus kaip ilgai lauktas dievybes. Jūra atplaukę žmonės, buvo nepaprastai panašūs į jų garbinamus dievus, turintys tokias pat keistai smailėjančias kepures, panašias į gyvatės galvą. O juk majai savo augantiems vaikams specialiais prietaisiais verždavo galvas siekdami jas taip nusmailinti, jog šios būtų panašios į gyvatės! Gidas, aistringas majų kultūros tyrinėtojas, rodė tikrai nevienareikšmišką piešinį ant šventyklos sienos, vaizduojantį majų šventiką, rankoje laikantį…kryžių. Jo žodžiais jau senieji majai tikėjo, jog miręs žmogus eina į dangų, ar į pragarą…Nepaisant šių religinių panašumų, lemtingasis susitikimas, deja, baigėsi majų nenaudai. Ispanų atvežtos ligos, o svarbiausia- didžiuliai majų sukaupti turtai nepaliko vilčių surasti bendrai kalbai.. Dabar majų palikuonys- katalikai, o ispanų kalba- viena iš populiariausių kalbų pasaulyje.
Vietinio gyvenimo malonumai
Daugelis vietinių miestelių namų atrodo itin paprastai. Vieni jų suręsti iš medžio, kiti- plytų ar cemento blokų, daugelio namelių languose net nėra stiklų, tačiau ant palmėmis ar lentomis dengto stogo beveik visada matosi satelito lėkštė. Aplik kudakuoja vištos, krykštauja vaikai, siestos pogulio iškritę liesi šunys, o namelio viduje siūbuojančio hamako lopšyje besiilsiti šeimos galva žiūri televizorių… Keliaujant teko matyti nedidelius miestelius, kurių gatvės atėjus vakarui mikliai ištuštėdavo, nes prasidėdavo ilgas, beveik 6 valandas trunkantis telesarialų žiūrėjimas. Daugeliui šeimų tai- būdas svajoti apie kiekvieno gyvenime galinčią sužibėti sėkmės žvaigždę.
Vienas iš svarbiausių turistinių centrų Jukatano pusiasalyje- Playa del Carmen. Playa reiškia paplūdimį, tad praktiškai ant jūros kranto įsikūręs nedidelis, vos kelių gatvių miestelis, knibždėte knibžda turistų iš viso pasaulio. Tarp daugybės viešbučių ir vietinių gyventojų vilų įsikūrę šimtai ištisą parą dirbančių barų, restoranų, didelių ir mažų parduotuvėlių, tad paskutinėmis kelionės dienomis išleisti užsilikusius pesos tikrai nebuvo sunku…
Vos ne prie kiekvienos parduotuvės įsitaisę pardavėjai gundė pirkti tradiciniais metodais: tekila. Visus įeinančius vaišindavo taurele gėrimo, kad lengviau piniginės atsidarytų, o išeinantiems įpildavo dar viena taurelę, kad širdies dėl išleistų pinigėlių neskaudėtų… Beje, Meksikos piniginis vienetas- pesas, kurį sudaro 100 centų. Įdomi detalė- kainos Meksikoje žymimos labai panašiu į dolerį ženklu: $. Svarbu atkreipti dėmesį į brūkšnelių skaičių, nes meksikietiškasis pesos turi vieną brūkšnelį, o amerikietiškąjį dolerį atitinka S raidė su dviem vertikaliais brūkšneliais.
Gatvėse tradicinėmis kepurėmis-sombrerais pasipuošę marijačių muzikantai širdį graudino aistringos muzikos garsais, parduotuvių viduje akys raibo nuo visą meksikiečiams būdingą optimizmą atspindinčių spalvų gamos. Rankomis austi vaivorykštės spalvų kilimai, užtiesalai, gamtos motyvais išmarginti keramikos dirbiniai- puikus kelionės prisiminimas. Vakare, po pažaščia spausdama į ritinį suvyniotą hamaką, ant galvos išdidžiai nešdama sunkiai sveriantį sombrero, o kuprinėje saugodama išraiškingą majų kaukę ir labai komplikuotą actekų kalendorių, nuvargusi, bet laiminga prisėdau viename iš daugelio meksikietiško maisto rstoranų.
Ašaras spaudžiantys patiekalai
Meksikietiška virtuvė- viena iš dešimties geriausių visame pasaulyje. Bulvės, pomidorai, šokoladas- visa tai į Europą jau prieš daugelį metų atkeliavo būtent iš Meksikos. Tačiau vietinė virtuvė tiesiog neįsivaizduojama be Tortillas. Tortillas- tai dažniausiai iš kukurūzų miltų gaminami blyneliai, be kurių neapsieina nei vieni pietūs ar vakarienė. Įdomu, kad ta pati tortillas, įdaryta daržovėmis ar mėsa, tampa enchiladas. Tortillas, įdaryta sūriu- quesadillas, o iki trapumo iškepta riebaluose- tacos. Beje, tacos, valgomos kaip užkandis, ypač skanios su įvairiais padažais- salsomis. Skaniausia man- guacamole salsa, gaminama iš avokadų, svogūnų ir chili pipirų. Dauguma patiekalų- nepaprastai aštraus skonio, tad valgant ne vienam tenka nuo kaktos braukti prakaitą ar sausinti ašarojančias akis. Patys meksikiečiai prie aštraus maisto pratinami jau vaikystėje. Parduotuvėje teko matyti vaikams skirtus pipirų skonio čiulpinukus, o turguje sužinojau, jog Meksikoje augantis žaliasis pipiras Habanero -aštriausias pasaulyje. Neapdairiai paragavus šio pipiro, burnoje kilusio gaisro nepavyks užgesinti net ir išgėrus visą litrą ledinio vandens. Vakarienę baigti patariama šokolado gabalėliu. Jau senovėje actekų moterys buvo įsitikinusios, jog kakava- stiprus afrodizijakas. Na, o jei dar ant kaklo pasikabinsi koralų medžio sėklų karolius, žinomus dėl psichodelinių medžiagų poveikio, pasisekimas- garantuotas.
Atsisveikinant su Meksika tiesiog būtina nusifotografuoti prie keliautojų palmės, vadinamos Palmas Viajeros. Tokį vardą ji gavo dėl vėduoklę primenančių lapų vainiko, kurio pavėsyje sustoję keliautojai galėdavo atsigerti iš piltuvo formos palmės lapų, nes juose susikaupdavo lietaus vanduo. Dabar lietaus vandens gerti gal ir nereikėtų, bet kartą palietus šią palmę, keliautojo dvasia įsiskverbs į jūsų sielą ir jau niekada nepaliks…
Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.
