Tvirtai įsikibęs Žydrojo Kranto uolos, smalsumą kelia siurrealistiškai atrodantis miestelis. Tai- Eze( liet. Ezas), prancūzų taikliai vadinamas Erelio lizdu.
Patekti į Ezą nelengva… Net keletą kartų pasiklydę, pagaliau atsiduriame kalno viršuje, o pats miestelis ir toliau į mus įtariai žvelgia iš viršaus. Susiraizgęs 429 metrų aukštyje, Ezas nuo prabanga ir madingu gyvenimu kunkuliuojančių Nicos bei Monako kunigaikštystės nutolęs vos 10 km. Atvykėlius prie pagrindinių miesto vartų pasitinka senovinė XIV amžiaus patranka. Tai- duoklė praeičiai. Gimęs gintis prieš daugiau nei 2000 metų, miestelis šiandien gyvena plačiai atvėręs duris visas 365 dienas per metus.
Mažytis Ezas pribloškia viduramžiška ramybe. Praėjusius amžius čia primena siauros akmeninės gatvelės ir vienas prie kito nedalomai sulipę namai. Pirmieji senovinių pastatų aukštai, anksčiau saugoję maisto atsargas ir gyvulius, dabar virtę madingomis ateljė bei įvairiausių menininkų dirbtuvėmis. Mažytėse parduotuvėse akys raibsta nuo spalvotu Provanco stiliumi dekoruotų indų, staltiesių, suvenyrų.
Ne paslaptis, jog Žydrasis krantas tai- įvairiomis formomis vibruojanti prabanga. Ištaikingas jachtas krištolinėje jūroje keičia prabangūs automobiliai ir aukščiausios klasės viešbučiai; kvapą gniaužiančius architektūros stebuklus- viduramžiški pastatai, o apelsinų, levandų, jazminų ir dar daugybės viso pasaulio prieskonių kvapai subtiliai susipina virsdami brangių kvepalų aromatais. Ezas- šios prabangos koncentratas… Kaip teigė garsus vokiečių mąstytojas Nietzche ( liet.Nyčė), čia “…visi dalykai tarp savęs susiję, susiraizgę, įsimylėję vienas kitą”. Tai ne šiaip sau turistų mėgiama graži vieta, džiuginanti akis žydrai žalios spalvos peizažais. Už aukštų senovinių namų sienų slepiasi ekstraliukso klasės viešbučiai, prieinami toli gražu ne kiekvienam. Pigiausias viešbučio kambarys Ezo miestelyje kainuoja nuo 450 euru nakčiai. Chàteau de la Chèvre d’Or( Auksinės Ožkos pilis), Chàteau Eza( Ezos Pilis)- ypatingos atmosferos prabanga išrinktiesiems … Atgauti sielos ramybės čia atvažiuodavo Gorge Sand, Walt Disney, Švedijos princas Guglielmo bei Monako princas Ranieri. Grupės “U2” nariai ( Bono ir The Edge) Ezo miestelyje ilsisi nuosavoje viloje.
Kvapų magija
Prieš tapdamas daugybės menininkų ir turtingųjų traukos centru, Ezas atlaikė ne vienus metus aršių kovų. Pirmieji koją čia įkėlė egiptiečiai. Po jų sekė keltai, romėnai, saracėnai… Iki šių dienų išlikusios svarbiausios Ezo bažnyčios skliautuose aiškiai matosi daugybė senovės Egipto simbolių su deivės Izidės atvaizdu. Viduramžiais, maždaug 12 amžiuje, kalno keterą karūnavo iškilusi gynybinė siena, nugriauta 1706 metais Liudviko XIV įsakymu. Romėnų laikais miestas įgijo svarbią gynybinę funkciją, nes turėjo stebėti ir laiku perspėti miestelio gyventojus apie galimus saracėnų išpuolius. Priešų laivai nuo kalno viršūnės buvo gerai matyti, todėl ir pats miestas gavo naują pavadinimą: Porto d’Avisio( liet. Perspėjimo uostas).
Šiandien Ezas- vieta, kur pinasi legendos ir tikrovė. Tikima, kad pavadinimą miestui suteikusi egiptiečių deivė Izidė. Ta pati, kuri rado gyvybės apleistą Horo, Saulės dievo sakalo galva, kūną. Nepaprastos uoslės apdovanota deivė išsiaiškino, jog dievas mirė nuo gyvatės įkandimo. Užuosti nuodus- sudėtingas sugebėjimas, kuriam reikia turėti ypatingą… nosį. Šiandien Ezo miestelis visoje Prancūzijoje žinomas ir kaip kvapų karalystė. Visoje šalyje dirba apie 40 kvapų ekspertais vadinamų “nosių”, o net dvi iš jų nuolat dirba Ezo miestelyje. Nedidelis akmeninis pastatas, kuriame įsikūręs Ezo kvepalų muziejus, priklauso “Galimard” parfumerijos firmai. Muziejuje nuolat vyksta eksursijos, o apsvaigus nuo magiškų kvapų ir užsinorėjus įsigyti tik jums sukurtą kvapą, svajonę galima patikėti čia dirbantiems specialistams. Mažytis, vos 100 mililitrų taplos buteliukas, saugantis asmeniškai jums sukurtus kvepalus, gali kainuoti nuo 200 iki net 50 000 eurų. Taip yra todėl, kad natūralioje parfumerijoje egzistuoja net apie 800 kvapų. Nepaklysti tarp 100 labiausiai uostomų ir padeda specialistas bei… nuosava nosis. Kvapas- labai individualus pojūtis, o svarbiausias jo pasirinkimo kriterijus- uodžiant juntamas malonumas. Kvapų juk negalima girdėti, matyti, liesti, tačiau jie turi magišką sugebėjimą suvirpinti žmogaus sielą ir sukelti emocijų audras.
Baltieji Atgailautojai
Ezas- ne tik kvapų, bet ir dvasinio tobulėjimo vieta. Ne veltui ją savo kelyje buvo pasirinkę ir Penitenti Bianchi( liet.Baltieji Atgailautojai).
Baltųjų Atgailautojų ordiną, kuris suderintų tiek vienuolišką, tiek pasaulietišką pradus, apie 1209- 1210 metus nusprendė įkurti šventasis Pranciškus. Pasaulietis pranciškonas yra vienuolis Bažnyčiai ir pasaulietis visuomenei. Ordino broliai ir seserys neturėjo duoti jokių specialių įžadų, tačiau itin daug laiko skirdavo maldai ir artimo meilės darbams. Naujajam ordinui priklausė pačių įvairiausių luomų žmonės: miestiečiai ir kaimiečiai, riteriai ir valdininkai, kunigai ir net popiežiai. Pasauliečiais pranciškonais buvo Mikelandželas, Rafaelis de Santis, Giotto di Bindone, Dante Aligieris, Ferencas Listas, Kristoforas Kolumbas…
Gyvendami kartu su savo šeimomis, Baltieji Atgailautojai keletą kartų per metus susirinkdavo draugėn ir pasišalindavo į nuošalias vietas dvasiniam susikaupimui. Atokus Ezo miestelis tam puikiai tiko. Pirmą kartą ordino nariai į miestelį atkeliavo 1306 metais. Nedidelė labdarai pasišventusi procesija išsiskyrė ilgomis net galvą dengusiomis baltos spalvos tunikomis, perjuostomis paprasta virve. Gerus darbus buvo priimta daryti tyliai ir anonimiškai, todėl Baltieji Atgailautojai kalno viršuje pasistatė mažytę koplytėlę, kurioje susirinkę aptardavo, kam skirti labdaros lėšas. Ezo gyventojų rūpesčiu, pastatas net ir praėjus 6 šimtmečiams puikiai išsilaikęs ir kruopščiai prižiūrimas.
Filosofiniai takai
Prie garsaus miestelio populiarinimo prisidėjo ir žymus vokiečių filosofas Friedrich Nietzche( liet. Nyčė), Ezo miestelyje praleidęs liūdną 1883 metų žiemą. Į Žydrąjį krantą mąstytojas atvyko gruodį ir sužeistą sielą gydėsi iki 1884 balandžio. Atstumtas mylimosios ir susipykęs su artimu draugu kompozitoriumi Richard Wagner, filosofas apsistojo prie pat jūros esančiame miestelyje. Kiekvieną dieną F. Nyčė vingiuotu keliuku daugiau nei valandą kopdavo į kalvos viršūnėje įsikūrusį Ezo miestelį. Pakeliui atsiveriantys nuostabūs vaizdai nuramindavo skaudančią širdį, o nuo jūros atlėkęs vėjas perkošdavo sielą išvalydamas ją nuo slegiančių minčių. Filosofas buvo įsitikinęs, jog negalima pasitikėti “…nė viena mintim, gimusia ne atvirame ore ir ne laisvai judant, – kuriai gimstant nesismagino ir raumenys. (…) Užsisėdėjimas- tai tikroji nuodėmė…” Tokio požiūrio rezultatas-užbaigta knygos “Also sprach Zarathustra”( liet. “Taip kalbėjo Zarathustra” trečioji dalis.
Dabar turistai šį vingiuotą serpentiną vadina Nyčės keliu ir mielai juo leidžiasi jūros link. Gaubiami sumišusio žolynų kvapo, hipnotizuojančių jūros vaizdų ir beribės dangaus platybės, žmonės grįžta namo prisigėrę grožio ir švytėdami palaima. Reta prabanga jausti ramybe prisipildžiusią sielą.
