Daugelyje kultūrų sėkmė – moteris. Indamas tai deivė Lakshmi, italams- Fortūna. Vienus žmones ji myli labiau, kitus- mažiau… Kur slypi sėkmės paslaptis? Italijos psichologai ištyrė dvi grupes savanorių ir paaiškėjo, kad sėkmingesni tie žmonės, kurie atviresni pasauliui, naudojasi visomis pasitaikiusiomis progomis, išnaudoja netikėtus pasiūlymus, stačia galva neria į naujas pažintis, konkursus, loterijas. Jie tiesiog tiki sėkme. Tikėjimą itin sustiprina amuletai, talismanai, eliksyrai ir įvairūs sėkmę nešantys daiktai, kurių pasaulyje yra be galo daug. Ne paslaptis, kad kiekvienas iš mūsų turi ir labai įvairų asmeninį sėkmės garantų arsenalą. Nesvarbu, koks tai būtų daiktas, svarbus yra mūsų tikėjimas jo nešama sėkme!
Keturlapis dobilas. Šis augalas laikomas nešančiu sėkmę ne tik jį radusiam, bet ir gavusiam dovanų. Ypatinga augalo forma krikščionims priemena šventą kryžių, o viso pasaulio mirtingieji stebuklingas savybes dobiliukui priskiria dėl jo retumo.
Italijoje kiekvienas keturlapio dobilo lapas turi savo reikšmę: pirmas užtikrina reputaciją, antras atneša turtas, trečias suteikia sveikatos, o ketvirtas pripildo gyvenimą meilės. Suradę keturlapį dobilą ir norėdami užsitikrinti visą jo nešamą laimę, italai augalėlį tiesiog suvalgo.
Pasaga. Visais laikais pasaga buvo tvirtos sėkmės garantas. Viduramžiais iš purvo pakėlęs pasagą paprastas žmogus jautėsi ypač laimingas- juk į rankas pateko daiktas iš tais laikais itin brangios medžiagos- geležies. Vėliau, kai pasaga nebuvo tokia reta ir brangi, ji vis tiek išsaugojo savo magišką aurą.
Prietaras, kad pasaga neša laimę, siekia net X amžių. Legenda byloja, kad anglų vyskupas šv. Dustan’as, keliaudamas vieškeliu sutiko keistą padarą. Apsimetęs vargšu, sutiktasis paprašė vyskupo pagalbos: prikalti nuo kojos nukritusią pasagą. Išvydęs kanopas pėdų vietoje, bažnyčios tarnas kaip mat suprato, ką sutikęs. Pagriebęs geležinę pasagą, šventikas prikalė ja velnią prie namo sienos. Išsigandęs nelabasis bandė ištrūkti, tačiau nepavykus to padaryti ėmė maldauti pasigailėjimo. Kunigas velnią išlaisvino, tačiau pastarasis turėjo pažadėti niekada nekelti kojos į namus, kuriuos saugo pasaga.
Pasaga dažniausiai kabinama virš durų staktos atvirais galais į viršų. Taip pakabinta pasaga apsaugo namus ir neša laimę. Pakabinus pasagą atvirais galais į apačią tarsi atveriamas kelias laimei išeiti iš namų.
Ragai. Tai labiausiai paplitęs sėkmės ženklas Italijoje. Ragai- stiprybės ir vyriškumo simbolis. Šio tikėjimo ištakos labai senos ir siekia net Neolito laikus, kai pirmieji žmonės kabindavo ragus prie įėjimo, tikėdamiesi nestokoti vaisingumo. Pagausėjimas žmogui visada siejosi su geresnio gyvenimo vizija. Kuo gentis gausesnė, tuo ji stipresenė ir galingesnė. Tikėta, jog sumedžioto gyvūno dvasia persikūnija į medžiotoją jį sustiprindama. Kuo daugiau trofėjų- tuo šaunesnis medžiotojas, stipresnė jo dvasia.
Savo forma ir kietumu ragai italams asocijuojasi ir su anatominiu vyriškumo simboliu. Jei Lietuvoje norint išvengti nelaimės dažniausiai persispjaunama tris kartus per kairį petį, Italijoje vyrai tarsi netyčia paliečia savo vyriškumą- brangiausią turimą turtą. O paslaptingai nuleistas kumštis su styrančiais smiliaus ir mažojo pirštelio “ragais” atremia nelaimes.
Boružėlė. Daugelyje šalių ant žmogaus netikėtai nutūpusi boružė- aiškus sėkmės prisilietimas. Tikima, jog tai įsikūnijusi senovės grožio ir meilės deivė. Raudona vabalėlio spalva jau pati savaime reiškia sėkmę, o maži juodi taškeliai, nubarstę boružės sparnus, rodo sėkmingų ateinančių mėnesių skaičių.
Skarabėjus (amuletas). Pirmieji žinomi skarabėjaus amuletai datuojami 4000 m. pr. Kr. Senovės egiptiečiams skarabėjus buvo šventas vabalas, sietas su saulės dievų Ra. Tikėta, jog atkakliai ridendamas mėšlo gabaliuką- “saulę”, vabalas turi ypatingą savybę keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Tai gyvybinės jėgos, atgimimo ir naujo gyvenimo simbolis.
Eksrementai. Dirbdami žemę tolimi protėviai suprato, jog gausiai patręšta dirva- gero derliaus rezultatas. Patirtis ėjo iš kartos į kartą, mėšlą daug kur pakeitė cheminės trąšos, tačiau esmė nepasikeitė: ekskrementai- vaisingumo simbolis ir sėkmės garantas. Miestiečiams gausaus derliaus jis tikrai nereiškia, tačiau netikėtai įmynus į keturkojo paliktą “dovanėlę” šaligatvio viduryje ir atslūgus pirmai pasipiktinimo bangai, pabandykite į nutikimą pažvelgti italų akims: greitu laiku praturtėsi!
Kiškio koja. Makabriškai atrodantis amuletas dabar daromas tik iš dirbtinio kailio. Tikėjimas kiškio kojos nešama sėkme siekia laikus, kai kiškiai būdavo medžiojami maistui. Sumedžioti ilgaausį- nelengva užduotis. Gyvūnėlio koja, likusi kilpoje, reiškė, kad kiškis sugebėjo ištrūkti. Nors ir netekęs kojos, jis ir toliau gyvens, dauginsis. Todėl kiškis laikytas vaisingumo ir gudrumo simboliu. Šio gyvūno koja, naudojama kaip amuletas, užtikrina žmogui gausią šeimą ir gebėjimą rasti išeitį net ir sunkiausioje situacijoje.
Dramblys. Tikėjimas šio gyvūno magiškomis galiomis atėjęs iš rytų šalių. Buvo tikima, kad mūsų žemę ant nugarų laikė trys drambliai.
Didelis ir galingas dramblys net ir sumažintas iki vos kelis centimetrus siekiančios savo atvaizdo kopijos, namams sėkmę neša tik tada, jei iškeltu straubliu stovi atsisukęs į langą. Taip stovintis gyvūnas atbaido nelaimes, o namų šeimininkams suteikia turtų. Svarbu kiekvieno mėnesio 29 dieną mažiausios vertės banknoto kupiūrą išilgai sulankstyti 6 kartus ir įkišti į dramblio straublį. Toks ritualas garantuoja verslo sėkmę, o jei 29 mėnesio diena dar ir penktadienis, turtai- garantuoti!
3 ir 7. Kiekvienam žmogui sėkmę neša vis kitoks skaičius, tačiau du skaičiai: 3 ir 7 laikomi laimingais visiems.
Graikijoje tikėta, jog gyvenimą lemia trys deivės. Pirmoji verpė gyvenimo siūlą, antroji jį saugojo, o trečioji nukirpdavo, šitaip nulemdama gyvenimo žemėje pabaigą.
Kinijoje skaičius 3 simbolizuoja žemės, žmogaus ir dangaus trejybę. Svarbiausi norai šiame pasaulyje taip pat trys: žmogiška laimė, žemiški turtai ir ilgas gyvenimas. Senovės romėnai tikino, jog visų gerų dalykų yra po tris, o krikščioniškame pasaulyje Dievas nuo seno myli trejybę: žegnojamasi trimis dešinės rankos pirštais, krikštijama panardinant į vandenį tris kartus… Pasakose skaičius trys kartojasi nuolat, o kai kurie veiksmai, pakartoti tris kartus, veiksmingai apsaugo nuo nelaimių. Todėl ne vienas, norėdamas išvengti nelaimės, tris kartus pabeldžia į medį ar nusispjauna.
Tikima, jog gimti trečią savaitės ar mėnesio dieną- sėkmė. Toks žmogus bus draugiškas, malonus ir turtingas.
Skaičius 7 daugelyje šalių simbolizuoja pilnatvę, užbaigtumą ir laikomas Dievo skaičiumi. Septintukų pilna visur: savaitė turi 7 dienas, muziką sudaro 7 natos, yra septyni laisvieji menai, vaivorykštėje- 7 spalvos … Islamo tikėjime virš pasaulio yra septyni dangūs, o šventuoliai patenka į aukščiausiąjį, septintąjį palaimos dangų.
Pasak krikščioniškų tiesų, Dievas pasaulį sukūrė per 7 dienas ir kaip tik sekmadienį pašventino kaip šventą dieną, skirtą poilsiui. Gimti sekmadienį- laimė, nes tą dieną gimusiems neteks daug ir sunkiai dirbti, gyvenimas bus lengvesnis.
Dešimties centų moneta. Dažno amerikiečio piniginėje specialiame skyrelyje saugoma dešimties centų moneta- turto garantas. Walt Disney filmų personažas ančiukas Donaldas pirmąją dešimties centų monetą, vėliau savo šeimininkui sukrovusią didžiulius turtus, užsidirbo valydamas batus Škotijoje. Tai taupumo ir atkaklaus darbo, už kurį ateina įvertinimas, simbolis. Tikėjimas pinigėlio nešama sėkme jau seniai peržengė Amerikos žemyno krantus. Šiandien daugelio Europos šalių žmonės mano, jog išsaugota pirmojo uždarbio kad ir menkutė dalis užtikrina turtingą ateitį.
Fatimos ranka. Keliaujant po musulmoniško tikėjimo kraštus dažnai tenka matyti plaštakos formos amuletą- Fatimos ranką. Legenda byloja, jog Mahometo dukrai Fatimai ruošiant vakarienę, į namus sugrižęs vyras parsivedė naują žmoną. Sukrėsta vaizdo moteris netyčia įmerkė ranką į verdantį vandenį visiškai nejausdama skausmo. Islamiško tikėjimo vyramas tai tapo tvirtos savitvardos, išdidumo ir rimtumo simboliu, o nešiojančios šį amuletą moterys tikisi būti apsaugotos nuo neištikimybės ir nelaimių.
Alacho Akis. Jau senovėje žmonės tikėjo- jog akys- sielos veidrodis. Daugelyje tautų tiesiog draudžiama žiūrėti žmogui tiesiai į akis, kad nebūtų “nuvogiama” jo siela. Stiklinės, keramikinės ir kitokios dirbtinės akys, nešiojamos kaip amuletas, apsaugo nuo nužiūrėjimo ir pavydo.
Kaltininkų beieškant
Bijoti visada yra ko… Nuo nelaimių žmonės visais laikai stengėsi apsisaugoti laiko patikrintais ar pačių susikurtais būdais. Tiesa ta, kad daugelis baimę keliančių dalykų turi labai aiškią istoriją. Sužinoti ją, reiškia ramiau reaguoti į nesėkmes lemiančius prietarus.
Juodas katinas. Ne vienas išsuka iš kelio, jei prieš akis netikėtai iššoka juodas katinas. Paslaptinga aura šį gyvūną lydi jau nuo rūkais aptrauktų viduramžių laikų. Netikėtai iššokęs į kelią, gyvūnas išgąsdindavo arklius, virsdavo vežimai. Tamsiose neapšviestose gatvėse įžiūrėti juodą katino kailį buvo tikrai sunku ne tik žmonėms, bet ir aplink karaliaujantiems graužikams. Tuo sumaniai pasinaudojo piratai. Norėdami laivuose nuo aštriadančių kenkėjų išsaugoti maisto atsargas, jūrų plėšikai uostamiesčiuose išgaudydavo beveik visas juodas kates… Aplink slampinėjantis juodas padaras miestiečiams reikšdavo tik viena- uoste stovi piratų laivas, o tai nieko gero nežada!
Tatuiruotės. Pats piešinys ant kūno nelaimės nežada, tačiau tatuiruočių skaičius būtinai turi būti porinis. Pirmieji juodu rašalu marginti kūną pradėjo jūrininkai. Prieš kiekvieną ilgą ir svarbią kelionę vyrai pasipuošdavo kūną tatuiruote, o parplaukę į uostą būtinai pasidarydavo dar vieną piešinį kaip sėkmingo sugrįžimo namo ženklą. Neporinis tatuiruočių skaičius reikšdavo tragiškai pasibaigusią kelionę, neužbaigtus darbus. Jei dar vienos tatuiruotės darytis nesinori, šiandieniniai tatuiruočių meistrai siūlo nematomoje kūno vietoje išsitatuiruoti nors mažą juodą taškelį. Taip būtų išsaugotos senos jūreivių tradicijos, o tatuiruotė netaptų blogį lemiančiu ženklu.
13. Vakarų Europos šalyse ir Amerikoje kai kuriuose daugiaaukščiuose viešbučiuose paslaptingai ”dingsta” tryliktas aukštas, nėra ir 13 uoju numeriu pažymėtų kambarių, vietų salėje… Daugeliui lietuvių skaičius 13 žinomas kaip velnio tuzinas. Šio skaičiaus istorija tikrai susijusi su religija, o tiksliau su Paskutiniąja Vakariene. Biblijoje rašoma, kad atėjus Velykoms Jėzaus mokiniai suruošė savo Mokytojui vakarienę. Sutemus Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Tarp vakarieniaujančių buvo ir Judas Iskarijotas, už trisdešimt sidabrinių išdavęs Jėzų. Viešpaties sūnus žinojo apie išdavystę ir vakarienės metu apie tai pranešė savo mokiniams. Jėzus, tryliktasis vakarienės dalyvis, nuolankiai sutiko negailestingą likimą, jo vakarienė tapo “Paskutine”, o skaičius 13 ėmė kelti prietaringą baimę. Iki šių dienų atėjo tikėjimas, jog sėsti prie stalo trylikai žmonių- nelaimės pranašas. Jei susirinko būtent toks svečių skaičius, ant stalo reikia padėti nors tuščią lėkštę, kad “dalyvių”skaičius išaugtų bent iki 14.
- Italijoje šis skaičius turi tokią pat stiprią neigiamą reikšmę kaip ir 13. Blogio nuojauta, lydinti skaičių 17, taip pat atėjusi iš Biblijos. Pradžios knygoje teigiama, jog Pasaulinis Tvanas prasidėjo kaip tik 17-ą antrojo mėnesio dieną šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais.
Viešpats, matydamas didelį žmonių nedorumą žemėje, nusprendė sunaikinti visą žmogiškąją giminę. Nojus buvo tas vienintelis, kurio Dievas pasigailėjo ir kuriam suteikė galimybę išsigelbėti. Pagal tikslius Viešpaties nurodymus pastatęs išsigelbėjimo laivą, Nojus su šeima pasiėmė dar ir po porą įvairių gyvūnų, paukščių ir roplių. Kai visi išrinktieji sulipo į laivą, “…prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės 40 dienų ir 40 naktų.” Tokios baisios bausmės atgarsiai, atsiritę iki šių dienų, italams ir kelia nerimą kiekvieno mėnesio 17 dieną.
Cigaretės. Dosnumas, paslaugumas vertinami visur, tačiau Italijos rūkoriai laikosi prietaro, jog pridegti cigaretę daugiau nei vienam draugui- nelaimės pranašas. Kodėl taip yra, dar gali paaiškinti garbaus amžiaus sulaukę karo veteranai.
Tamsią naktį sėdėti apkasuose ir laukti nežinomybės- sunkus išbandymas. Sumanęs cigarete nervus nuraminti kareivis, uždegdamas pirmą degtuką atkreipia į save priešo dėmesį. Pasiūlęs pridegti cigaretę draugui, rūkorius leidžia priešininkui nusitaikyti, o uždegęs trečią cigaretę pasmerkia bendražygį mirčiai. Juk trečios progos priešo šaulys tikrai nepraleis.
Kopėčios. Lįsti po į sieną atremtomis kopėčiomis- reiškia ieškoti bėdos. Tokio tikėjimo priežastis labai paprasta: kopėčios gali nukristi ir sužeisti po jomis ar šalia stovintį žmogų. O kad šią nelaimę gali sukelti Egipto dievai, žino nedaugelis.
Atremtos kopėčios kartu su siena ar grindimis(žeme) sudaro trikampį, o tokią formą senovės Egipto dievai laikė šventa. Egiptas- piramidžių kraštas. Trikampis šios šalies gyventojų įsitikinimu yra gaubiamas dieviškos auros. Piramidėje išsidėsčiusi erdvė sukuria galingus energijos srautus, keičia vandens savybes, stabdo ar net pasuka atgal laiką. Metaliniai daiktai piramidėje ne tik nerūdija, bet ir valosi nuo rūdžių, o maistas paprasčiausiai negenda… Tiek daug neįprastų ir tiesiog stebuklingų dalykų egiptiečių įsitikinimu tikrai nevyksta be dievų valios, todėl įsibrauti į šventųjų pasaulį, reiškia sutrikdyti dievų rimtį. Toks šventvagiškas savivaliavimas ir baudžiamas nukritusiomis kopėčiomis.
Aštrūs daiktai. Tikima, jog dovanoti peilius, sages ir kitus duriančius ar pjaunačius daiktus pavojinga, nes aštri dovana gali atnešti bėdos. Tokio tikėjimo “kaltininkas”- garsus pasakų autorius Charles Perrault. Pasauliui padovanojęs pasaką apie Miegančiąją Gražuolę, rašytojas tikriausiai nė neįtarė, jog įkvėpė gyvybę ir naujam prietarui. Pasakos visada ko nors moko, o ši užaugusiems vaikams įsiminė blogosios fėjos užkeikimu: nuodingu adatos dūriu, ilgam užmigdžiusiu gražiąją princesę. Pasakos pabaiga- laiminga, tačiau tikrame gyvenime atsargumo dėlei vertėtų susilaikyti nuo aštrių daiktų dovanojimo. Jei esate prietaringi, gavus tokią dovaną ir norint apsisaugoti nuo galimų nelaimių, reikia dovanojančiajam “sumokėti” mažiausios vertės moneta.
Nosinės. Prietaringi žmonės vengia dovanoti nosines, nes jos gali prišaukti ašaras. Už šią dovaną taip pat reikia simboliškai “sumokėti” .
Aliejus ir druska. Išlieti aliejų ar išpilti druską- blogio pranašas. Tiek aliejus, tiek druska senovėje buvo prabangos prekės ir labai daug kainuodavo. Per neatsargumą netekus kurio iš šių produktų reikšdavo, jog investuoti pinigai nuplaukė kaip į balą, o iš naujo nusipirkti ne visada būdavo iš ko.
Geriau įsižiūrėjus į Leonardo Da Vinci paveikslą “Paskutinė vakarienė” matyti, kaip kažką į ausį šnabždantis Judas alkūne užkliudo druskinę ir ją išverčia. Ilgainiui vaizdas peraugo į stiprų prietarą: išversi druską- sulauksi bėdos. Norėdami išvengti galimos nelaimės, italai stengiasi greitai sūriu žiupsneliu pavaišinti tiek pagundoms kurstantį velniuką, sėdintį ant kairiojo peties, tiek ant dešiniojo įsitaisiusį angelą sargą.
Lietsargis. Italų namuose visi lietsargiai laikomi specialiuose dėkluose, stovinčiuose prie įėjimo iš lauko pusės. Šlapio skėčio jokiu būdu negalima džiovinti išskleisto namuose. Tikima, jog namuose išskleistas lietsargis prišaukia remonto darbus: tai gali būti prakiuręs stogas, pratrūkę vamzdžiai.
Šio prietaro kilmė- pagoniška. Daugelyje šalių saulė buvo itin garbinamas, svarbus ir šventas dangaus kūnas. Slėptis nuo jos po skėčiais buvo laikoma įžeidimu dangui, galinčiu užrūstinti dievus ir prišaukti nelaimę. Dar blogiau, jei skėtis be priežasties išskeidžiamas uždaroje patalpoje. Senoliai tikėjo, jog tada žmogui ant galvos gali “užgriūti” užsirūstinęs dangus. Supaprastinus tokią seną tiesą aišku, jog uždaroje patalpoje išskleistas skėtis rodo, kad namų stogas ne visai patvarus, pro ji lyja, varva… Išskleisti skėtį svečiuose- tarsi palinkėti bloga tų namų šeimininkams: kad jūs netektumėte stogo virš galvos…
Sudaužytas veidrodis. Žmonės nuo seno įtariai žiūrėjo į nuosavą atspindį bet kokiame atspindinčiame paviršiuje ir tikėjo, kad dalis sielos persiduoda vaizdui. Sudužęs veidrodis tą vaizdą dar labiau suskaido į daug mažų gabalėlių, taigi ir žmogaus gyvenimas bei jo siela gali “subyrėti”.
Pirmieji veidrodžiai buvo ypač reti ir daug kainuodavo. Sudaužyti tokį prabangų daiktą jau savaime buvo tikra ekonominė nelaimė. Imta tikėti, jog veirodis gyvenimą į šukes paverčia net 7 metams! Tokį ilgą periodą prietarui suteikė senovės romėnai. Jie tikėjo, kad žmogaus kūnas atsinaujina kas septyni metai. Sudužęs veidrodis šį gyvenimo ciklą pertraukia, todėl reikia pralaukti net 7 metus, kad kūnas iš naujo susijungtų su siela. Tiek ilgai laukti nenorintiems, buvo rasta išeitis. Sudužusio veidrodžio šukes reikia septynioms paroms sumerkti į vandenį kartu su kvarcu, akvamarinu ar diemantu. Praėjus skirtam laikui, vandenį išpilti, šukes išmesti, o brangakmenį pasilikti. Netekti jo būtų dar viena nelaimė:)
Violetinė. Pastaruoju metu ši spalva tapo itin madinga, tačiau meno žmonėms ji vis dar kelia prietaringą baimę. Nuo seno violetinius rūbus svarbių apeigų metu dėvėdavo dvasininkai. Ypač daug violetinės visur pasirodydavo Gavėnios metu. Gavėnia- net 40 dienų trunkantis katalikų pasninko laikotarpis, kurio metu žmonės ne tik nevalgydavo mėsos ir pieno patiekalų, bet ir nesilinksmindavo. Muzikantai, menininkai būdavo priversti ilgam nedarbo laikotarpiui, o tai skaudžiai atsiliepdavo ne tik jų karjerai, bet ir kišenei.
Šiandien daugelis jaunų menininkų senųjų tradicijų nežino, o ir Gavėnios reikšmė sumažėjusi. Tačiau kai kurios įžymybės nė už ką nerizikuotų mesti iššūkio prietaringai violetinei, bijodami neigiamų padarinių savo karjerai. Žinomiausias pavyzdys- didysis Luciano Pavarotti kartu su visai nemažu būriu bendraminčių ne kartą atsisakęs dainuoti Turino mieste esančiame Regio teatre, nes pastarojo lubos išdažytos… violetine spalva.
Tikėjimas prietarais- tarsi senas, bet nuolat kintantis ir atsinaujinantis žaidimas. Kiekviena tauta tiki pačiais įvairiausiais ir dažnai gana skirtingais sėkmių ir nesėkmių nešėjais. Tikėti jais, ar ne- kiekvieno mūsų asmeninis reikalas. Svarbu, kad prietarai netaptų sielos pančiais ir neužgožtų smalsumo gyventi.
Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.
