Sempione- ypatinga vieta, kurioje iš peties padirbėjo tiek Dievas, tiek žmogus, tiek velnias. Aušktikalnėmis besidriekiantis kelias- tarsi laiptai į dangų. Mūsų kelias iš tiesų veda į saulę, nes mažas perkrautas automobiliukas kalnų serpentinu kyla vis aukštyn ir aukštyn. Tikslas- pervažiuoti Alpes.
“Kitados visi keliai į saulę ėjo…” aidi mintyse J. Marcinkevičiaus žodžiai, tad palikę karščiu alsuojančią Italiją, traukiame Šveicarijos link. Mūsų pasirinktas kelias, jungiantis rytines ir vakarines Alpes, vadinasi Sempione. Tokį pavadinimą jis gavo iš Šveicarų pusėje esančio mažyčio miestelio Simplon Dorf. Šio kelio aukščiausias taškas, esantis 2005 metrų aukštyje, ir yra garsioji Alpių perėja. Pervažiuoti ja- reiškia pasinerti į neitikėtiną istorijų sūkurį …
Taupant laiką galima rinktis ir kitą kelio variantą- tarp Iselle (I) ir Briga(CH) Alpes kertantį tunelį. Specialūs traukinio vagonai pritaikyti automobiliams, tad 20 min aklinos tamsos ir jūs jau Šveicarijoje. Jei bijote uždarų patalpų, toks keliavimo būdas tikrai ne jums, jau nekalbant apie prarastas galimybes pasigrožėti tikrai unikalia gamta, sustojus panoraminėje aikštelėje pamankštinti kojas, o gal būt ir praleisti ištisą parą viename iš įspūdingų senovinių viešbučių.
Džiaugiamės pasirinkę kelionę automobiliu, tad kylame ir mėgaujamės besikeičiančiais vaizdais. Dar siauro slėnio apačioje, amžino šešėlio zonoje, nustebino net tokią karštą vasaros dieną tingiai gulintis ir amžius skaičiuojantis ledo luitas… Stačios, kelią įrėminusios akmeninės sienos, tarsi milžino nagais perbrauktos: čia slinko ledynai. Sunku įsivaizduoti ledynų judėjimą, tačiau jiems atlaisvinus kelią, slėnyje užvirė gyvenimas. Jau 8200-6000 metų prieš Kristų žmonės čia medžiojo iš kalnų kristalo (CRISTALLI DI ROCCA)pagamintais ginklais, o praėjus dar keliems šimtmečiams atsivėrė tikras prekybos kelias. Iš vienos pusės buvo gabenamos prabangios etruskų prekes, iš kitos- net Baltijos gintaras!
Šią Alpių kalnų perėją mindė daugelio žmonių kojos, arklių kanopos ir vežimų ratai. Dejavo akmenys ir po sunkiomis dramblių pėdomis… Tiesiogiai supratęs posakį “visi keliai veda į Romą”, garsus kartaginiečių vadas Hanibalas 218 m.pr.m.e.sutelke net 50.000 karių būrį ir iš Iberijos patraukė užkariauti amžinojo miesto. Vyrus kelionėje lydėjo moterys ir vaikai, o maistas, drabužiai bei ginklai keliavo ant arklių ir net 37 dramblių nugaros. Sunkiai per kalnus kelią skynėsi iš šiltųjų kraštų atėję žmonės. Pikčiausias priešas buvo atšiaurios klimato sąlygos ir itin siauras aukštikalnių kelias. Ne tik žmonės bijojo juo eiti, bet ir gyvuliai. Istorikai iki dabar stebisi Hanibalo išradingumu nugirdyti dramblius vynu. Apsvaigę gyvuliai įsdrąsindavo, sušildavo ir narsiai skynėsi pirmyn paskui save vesdami vis mažėjantį žmonių būrį. Kelionės pabaigoje nuostoliai buvo milžiniški… Pats Hanibalas Alpes perėjo, tačiau beveik pusė jo bendražygių amžinai pradingo kalnų glėbyje.
Kalnuose besirangantis kelias po to ilgai buvo apleistas. Naujam gyvenimui jį prikėlė 1609 metais Briga(CH) mieste gimęs italų kilmės baronas Kaspar Jodok von Stockalper. Sempione- tiesiausias kelias tarp Italijos ir centrinės Europos. Įvertinęs tokią dėkingą geografinę kelio padėtį, baronas ėmėsi plėsti prekybą, monopolizavo druskos gabenimą ir net sukėlė tikrą aukso karštinę aptikęs geležies ir aukso gyslelę šiuos kalnus kertančiame slėnyje. Naivu būtų tikėtis, kad tarp mėlynių krūmo ir rododendrono blizgantis akmenukas turi aukso smilčių, tačiau kad aukso čia tikrai buvo, liudija milžiniški Sempiono kelio karaliumi praminto Stockalper palikti turtai. Nuo aukšto kalno gerai matosi slėnio apačioje išlikęs tarsi iš pasakų šalies kilęs statinys. Ilgas kelių aukštų namas buvo barono vasaros rezidencija. Visa gausi šeima ilsėdavosi viršutiniuose pastato aukštuose, o apačioje esantys kambariai buvo skirti apnakvindinti keliautojams. Dabar šis pastatas- asketiško poilsio kalnuose mėgėjų rojus.
Teko girdėti mintį, jog kai gyventi mieste pasidaro labai sunku, reikia traukti į kalnus. Visos bėdos tuomet pasirodys tik vaikiški žaidimai. Yra ir kita nuomonė…Tik kalnuose žmogus vienu metu gali pasijusti ir itin mažas, ir nepaprastai didelis.
Vienas iš didžiųjų, jei ir ne ūgiu, bet nuveiktais darbais- Napoleonas Bonapartas. Karo genijus paliko žymę ir Sempiono kelio istorijoje. Nusprendęs, kad tai tiesiausias kelias tarp Milano ir Paryžiaus, 1800-ųjų rugsėjo 7 dieną įsakė pradėti net penketą metų trukusius kelio plėtimo ir gerinimo darbus. Dieną naktį darbavosi net 4000 žmonių; buvo nutiesti 8 tiltai, iškasti 7 tuneliai. Daugelis kareivinių, skirtų Napoleono bendražygiams, dabar sėkmingai pertvarkytos į viešbučius: “Hotel Post”, “Hotel Weissmies”, “Hotel Bellevue”. Itin daug turistų sutraukia pačiame perėjos viršuje, dar 1831 metais nakvynės namais tapusios Napoleono kareivinės “Simplon Hospiz”. Šis 300 vietų viešbutis per metus pasidžiaugia net 12000 turistų draugija. O norint jame švęsti Naujųjų sutikimą, vietas reikia rezervuoti net porą metų į priekį. Nežinia, ar viešbučio svečiams siūlomi garsieji Napoleono pyragaičiai, didėjant vado šlovei peraugę į didžiulį tortą, tačiau paragavę sūrio fondiu ar tipiško šios Šveicarijos vietos patiekalo-Raclette, tikrai nesigailėsite.
Pasiekę aukščiausią kelio tašką, sustojome panoraminėje aikštelėje. Išlipę iš automobilio, pritrūkome oro. Ne, ne dėl deguonies stokos, bet dėl kvapą gniaužiančio grožio vaizdų. Milžiniška danginė jūra sodria mėlyna spalva gaubė snieguotas Alpių viršūnes. Atlėkę vėsaus vėjo šuorai gaivino vasaros karščio nualintą kūną, o kojos pačios ėmė kilti tarp mėlynių krūmų pasislėpusiu takeliu. Nusibraukę saują uogų, negalėjome atsistebėti gamtos didybe. Kalnai- tarsi gulintis milžinas, apdovanotas magiškomis jėgomis. Įsilleidęs į savo glėbį, užburia sielą ir vargiai bepaleidžia. Čia negalima bėgioti, šūkauti, kad pabudęs galiūnas nenubaustų akmenų griūtimi ar nenuritintų nuo stataus skardžio…
Lėtai statydami koją už kojos tolstame nuo kelio. Mašinų gausmą pakeičia nenutrūkstantis bičių dūzgimas, o po kojomis girgždantys akmenys tarsi įspėja neprarasti budrumo. Apie tai savo prisiminimuose rašė ir 1868 metais čia keliavęs rusų klasikas F.Dostojevskis. Pasak rašytojo, jiems dažnai tekdavo išlipti iš pašto karietos ir saugumo sumetimais keletą kelio atkarpų pereiti pėsčiomis. Dostojevskio žmonai Anai tai būdavo puiki proga pasiskinti lauko gėlių.
Didžiulį įspūdį Sempione kelias paliko ir juo karietomis keliavusiems Hans Cristian Andersen, Charles Dickens, Lord Byron. Būtent pastarasis ir įžvelgė velnio pirštą kai kuriuose itin suktuose kelio posūkiuose ar virš bedugnės pakibusiose perėjose.
Keliauti karieta šiuo keliu buvo tikras drąsos išbandymas, jau nekalbat apie tai, jog visos kelionės metu reikėdavo pakeisti net 150 arklių! Įvertinus padėtį, buvo nutarta iškasti Italiją su Šveicarija jungiantį tunelį, o kalnų viršūnėmis besiraitantis kelias pasmerktas lėtai numirti.
1906 metais traukinių tunelis per Alpes buvo baigtas, tačiau vis įsibėgėjantis automobilių eismas prikėlė aukštikalnių kelią naujam gyvenimui. Bebaimiai keliautojai, sumokėję 5 frankų mokestį, leisdavosi pavojingu keliu prisižadėję neviršyti leistino 10 km|val greičio. Pirmaisais metais Sempione perėją kirto net 444 automobiliai. Dabar už kelią mokėti nereikia, leistinas greitis irgi žymiai padidėjo, todėl tikrai sunku būtų suskaičiuoti visus, keturiais ar dviem ratais čia pralekiančius keliautojus. Kad ir kiek jų būtų, didžioji dalis, pasiekusi aukščiausią perėjos tašką,nors trumpam sustoja ranka paliesti milžiniško, beveik 9 metrų aukščio erelio skulptūros. Akmeninio paukščio autorius- Erwin Friedrich Baumann. Šveicarų tautos išdidumą ir nepriklausomybę, drasą ir išmintį simbolizuojantis erelis čia tupi jau ilgiau nei pusę amžiaus. Atsirėmę į didžiulio paukščio pėdas, dar kartą apžvelgiame didingą panoramą ir nusprendžiame tęsti kelionę Šveicarijos link. Dabar mūsų kelias leisis pakalnėn, o vėjas pūs mums į nugaras…
Medžiaga spausdinta žurnale “IEVA”. Teisės saugomos.
