Šešiakojė mėsytė arba Skanu, jei valgai užsimerkęs
Drebėkite, skraidantys, bėgiojantys ir šliaužiojantys! Valgomi vabzdžiai pavadinti “Novel food” ir nuo šių metų oficialiai puikuojasi Europoje pripažintų maisto produktų sąraše. Džiaugtis ar baisėtis- kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tačiau su šešiakoje mėsyte susidurti teks visiems.
Protėvių maistas
Verslininkai iš džiaugsmo trina rankas. Restoranų meniu jau išskirti puslapiai ypatingam maistui, rengiamos degustacijos, televizijos laidos, į spaustuvę keliauja receptų knygos. Žali ir virti, džiovinti saulėje, kepinti ar mirkyti citrinų sultyse vabzdžiai drąsiai braunasi į Europos virtuves. O gal derėtų teigti… grįžta? Juk pirmieji žmonės Žemėje kirmėlėms ar skruzdėms į akis tikrai nežiūrėjo. Kol sulaukdavo didžiojo grobio dienos, alkį malšindavo vaisiais, uogomis ir šešiakoje mėsyte. Vabzdžius valgė ir senovės graikai bei romėnai. Garsus rašytojas ir gamtininkas Gajus Plinijus Vyresnysis rašė, jog skarabėjaus lervos- tikras delikatesas. O graikų filosofas Aristotelis knygoje “Historia animalium” tikino, jog puikaus skonio cikadų užkandį sau leisti galėjo tik turtingieji. Kad ir kaip ten būtų, net 2 milijardai žmonių vabzdžius laiko įprastu maistu. O rinktis tikrai yra iš ko. Šiuo metu pasaulyje dūzgia ir ropoja net 1900 rūšių vabzdžių, tinkamų maistui. Beje, jeigu vien nuo tokios minties ima darytis bloga, pasiguoskite, jog tai- tik mūsų šalies maisto kultūros ir civilizacijos pasekmė. Gal ir šiandien mielai užkandžiautume žiogais bei vabaliukais, sriubas gardindami džiovintomis kandimis, jeigu ne įsigalėjęs žemės ūkis. Juk didžiausi derliaus priešai visais laikais buvo įvairiausi vabzdžiai- kenkėjai, su kuriais reikėjo nuolat kovoti. Ilgainiui jų imta nekęsti, traktuoti kaip parazitus ir naikinti pamirštant, jog derliaus kenkėjai- tik viena maisto grandinės grandžių. Kažką valgyti juk turi ir jie.
Laikai keičiasi
Biblijoje viską naikinantis skėrių antplūdis prilyginamas Dievo rykštei. Realiame gyvenime toks dūzgiantis debesis tikrai pridarydavo daug nuostolių. Skėriai sugrauždavo pasėlius ir pasmerkdavo nelaimėlius ilgiems bado mėnesiams. Šiandieniniai vabzdžiavalgiai patartų tokio skėrių debesies laukti išsitraukus puodus ir keptuves. Derliaus išsaugoti gal ir nepavyktų, tačiau apsirūpinti naudingais proteinais galėtų visi. Italijoje esančio Padujos universiteto mokslininkas Valerio Giaccone net paskaičiavo, jog 16- 20 milijonų skėrių spiečius- tai net 30-40 tonų vertingų proteinų, gautų beveik veltui!
Jeigu jūsų tokia mintis vis dar nesužavėjo, paguosti negaliu. Marcel Dicke iš Wageningen universiteto Olandijoje tvirtina, jog kasmet visiškai to nežinodami suvalgome apie pusę kilogramo jau suaugusių vabzdžių, jų lervų ar kiaušinių. Paversti miltais, pasislėpę tarp makaronų, kavos, nuskendę uogienėse ir padažuose vabzdžiai tyliai suvirškinami visiškai nieko neįtariančių vartotojų. Atsitiktinai ar ne patekę į maisto produktus, vabzdžiai sėkmingai praeina filth testą, pagal kurį nedidelis kiekis susmulkintos šešiakojės mėsytės pavojaus sveikatai nekelia. Net griežtuose maisto įstatymuose numatyta, jog šimte gramų pomidorų padažo gali būti net 30 vienetų vabzdžių kiaušinėlių, o kukurūzų konservuose legaliai plaukioti iki trijų lervų. Kavoje ir arbatoje šešiakojė mėsytė sudaro apie 10% visų priemaišų. Atidžiau paskaičius maisto produktų etiketes, vertėtų dėmesį atkreipti į paslaptingąsias raides E 904 ir E120. Jos- taip pat paslėptų vabzdžių įrodymas. Tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose gyvenantis vabalėlis Kerria lacca dienas leidžia bėgiodamas medžių žieve ir ant jos palikdamas klampų skystį. Ši medžiaga, surinkta ir pavadinta E 904, naudojama glazūruoti tortams, gaminti tablečių apvalkalus, jos dedama į karameles ir saldainius. E120 yra raudonos spalvos dažai, gaunami iš kaktusuose gyvenančių parazitų Dactylopius coccus ir Kermes vermilio. Jie taip pat sėkmingai naudojami maisto pramonėje.
Ateities maistas
Vabzdžiavalgystė nėra tik smalsumas ar naujoji mada. Mokslininkai mano, jog tai- ateities maistas. Juk ir moliuskai bei vėžiagyviai ant stalų įsitaisė ne per dieną. O patikėti, jog žalia žuvis ir mėsa gali būti ne tik skanu, bet ir sveika taip pat prireikė laiko. Dabar atėjo eilė šešiakojei mėsytei. Maisto specialistai tikina, kad net 80% valgomosios vabzdžių masės sudaro proteinai, kurių jautienoje ar vištienoje yra tik apie 25%. Dar šešiakojė mėsytė turtinga sočiaisiais riebalais, panašiais į žuvies, geležimi, bei kitais mikroelementais ir vitaminais. Beje, maistui panaudojamas beveik visas vabzdys, o to negalima pasakyti apie kitus valgomus padarus.
Įsilinguojantis vabzdžių verslas kaip privalumą išskiria ir tai, jog jų augintiniams nereikia didelių patalpų, todėl sunaudojama mažiau vandens, šilumos, šviesos ir net pašarų. O dauginasi vabzdžiai greitai, todėl pelnas- garantuotas. Vien Tailande jau veikia daugiau nei 20 tūkstančių skėrių veisyklų. Daugiausiai tai yra šeimos verslas, aprūpinantis šešiakoje mėsyte ne tik saviškius, bet ir daugybę valgytojų visame pasaulyje.
Ir nors viskas- tik į gera, visi išvardinti privalumai nublanksta prieš lėkštėje tingiai susirietusį kirminą ar iešmelį vabalų. Pasibjaurėjimą nugalėti sunku, todėl daugiausiai pasaulinei rinkai šiuo metu siūlomų vabzdžių yra miltelių pavidalo. Iš jų daromi dažikliai, skonio priedai ir arbatos. Naminiams gyvūnėliams skirtame maiste taip pat seniai naudojami lervų miltai. Tačiau jei šuns balsas į dangų neina, lervos jau pasiekė ir kosmosą. Proteino tabletės, valgoma pasta iš tūbelės- įprastas kosmonautų maistas.
Nukenksminti parazitai
Jei galvojate, jog nusipirkę maišelį šešiakojės mėsytės jame rasite tik krūvelę naminių tarakonų- klystate. Visi prekybos vietose siūlomi vabzdžiai turės būti užauginti specialiose veisyklose laikantis įstatymais numatytų taisyklių. Ir kaina jų labai įvairi. Pavyzdžiui žiogai ir miltų kandys kainuoja mažiausiai, o kai kurios skruzdėlių rūšies kiaušinėliai net vadinami vabzdžių “ikrais” ir yra ypač reti bei brangūs. Jų kaina rinkoje gali siekti net 90 eurų už kilogramą. Taigi, kiekvienam pagal skonį ir pagal kišenę. O kol smalsiausieji atidžiai nagrinėja vabzdžiavalgių meniu, šešiakojės mėsytės ragavusieji tikina, jog:
Bičių lervos valgomos Vokietijoje ir Tailande. Ne kiekvienam prieinamas delikatesas ne tik brangus, bet ir ypač vertinamas dėl ypatingo, šoninę su grybais primenančio skonio. Jau suaugusias širšes ir vapsvas valgo Meksikoje, Tailande ir Pietų Amerikoje. Senosios kartos japonai jas itin vertina ir vadina hebo.
Naktinio drugio lervas Australijoje aborigenai iškrapšto iš eukalipto kamieno, išsikepa ir pasigardžiuodami valgo tikindami, jog skonis- visai kaip paukštienos.
Skruzdėlių kiaušiniais Tailande gardinamos sriubos, jais apibarstomi užkandžiai. Skruzdžių lervas escamoles valgydavo dar senieji actekai, o keptas jau suaugusias skruzdes valgo Kolumbijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ir tikina, jog skonis panašus į riešutų.
Miltų kandys taip pat skoniu primena riešutus, todėl sutrintos į miltus jos suteikia papildomą prieskonį sriuboms, salotoms ir dar daugeliui kitų patiekalų.
Šilkverpių mėsytė skoniu labai panaši į krabų ir krevečių mėsą. Kiniečiai tikina, jog išvirta, išlupta iš kokono ir pakepinta keptuvėje ji labai tinka prie daržovių.
Skėriai– ypač nemielas parazitas. Maroke juos verda sūriame vandenyje ir valgo kaip krevetes primenantį užkandį. Žiogus mėgsta Afrikoje, Amerikoje, Tailande ir Pietų Amerikoje. Meksikiečiai juos džiovina saulėje, mirko citrinų sultyse, verda,kepa ir vynioja į kukurūzų paplotėlius.
Blakių yra visur, tačiau skiriasi jų rūšis, dydis ir skonis. Tailando blakės primena krevetes. Meksikietiškos garsėja vaisių skoniu, o indiškos net kvepia cinamonu. Kiek šalių, tiek skanumynų. Beje, daugiausiai vabzdžiavalgių gyvena Belgijoje ir Olandijoje. Šiose šalyse šešiakojės mėsytės jau galima nusipirkti prekybos centruose, pasmaguriauti vabzdžiais įdarytais sumuštiniais, užtepėlėmis, kirmėlėmis dekoruotais keksiukais. Tiesa, visa tai- jau apdoroti vabzdžiai. Tačiau yra ir tokių maisto produktų, kuriuose kirmėles galima aptikti dar… gyvas. Tai kroatiškas Rotten cheese, vokiškasis Milbenkäse ar Sardinijos kultūros vertybe paskelbtas itališkas sūris Casu Marzu. Pagamintas iš nepasterizuoto ožkos pieno su gyvomis sūrio musių lervomis Prophila Casei, jis skirtas ypač stiprių pojūčių mėgėjams. O visiems kitiems tik laikas parodys, ar naujoji maisto mada su novel food įsisiūbuos, ar tik suplasnojusi sparneliais taip ir dings tyliai pasidžiaugusi, jog liko… nesuvalgyta;) Salute!
Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”. Teisės saugomos.
